Egzistuojantys, bet vis dar nematomi Baltijos šalių žmonės

Sukūrė Euroblogas.lt, 21 lapkričio, 2014

„Kiekvienas prie kompiuterio sėdintis homofobas turėtų pagalvoti, jog šis prietaisas buvo sukurtas homoseksualaus asmens“, – sako viešai „YouTube“ paskyroje apie savo seksualinę orientaciją prabilęs Edgaras Rušinskas.

„LGBT asmenys yra tokie patys žmonės kaip visi, jie kuria naujus produktus, jie yra draugai ir šeimos nariai“, – tvirtina vaikinas. Pagrindinę atsivėrimo priežastį Edgaras įvardijo kaip nuovargį nuo nuolatinio slėpimosi, dviveidiškumo, dvigubo gyvenimo: „Norėjau tik būti savimi, nesislėpti po jokia kauke, taip pat pamaniau, jog tai padėtų susisiekti su kitais tą pačią problemą turinčiais žmonėmis ir pabandyti jiems padėti“.

Paklaustas apie artimųjų, aplinkinių reakciją po vaizdo įrašo patalpinimo, vaikinas teigė sulaukęs įvairių nuomonių: „Mano artimieji norėjo, kad aš tą video ištrinčiau, nes bijojo viešumo ir mano saugumo, bet aš buvau ir esu gana užsispyręs žmogus, todėl pasakiau griežtą „ne“. Žmonės, matę video, ir palaikė, ir šmeižė, sakydami, kad mane papirko, kiti net grasino“.

Dėl neigiamos aplinkinių reakcijos Edgaras išgyveno sunkų gyvenimo etapą. „Buvo gana sunku, bet palaikant draugams, kuriuos sutikau Airijoje, viskas praėjo daug lengviau. Žinoma, tam tikru momentu buvo pernelyg sunku, maniau, kad nebeatlaikysiu“, – sako Edgaras. Tačiau jaunuolis nesigaili šio žingsnio. Pasak jo, tai tik išlaisvino ir suteikė daugiau pasitikėjimo savimi.

Atsivėrimą Edgaras laiko teigiamu dalyku. „Kai žmonės pamato, jog LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transeksualai – red.past.) asmenys yra jų draugai, giminaičiai ar kolegos, jie pradeda žiūrėti į juos kitu kampu, nes jei buvo geras draugas ar darbuotojas, jis toks ir liks, nesvarbu, ar LGBT asmuo, ar ne“, – sako pašnekovas.

Bijantiems atsiskleisti Edgaras patartų „susiburti palaikančių ratą, kuris atstūmimo atveju labai pagelbėtų, pavyzdžiui, susirasti draugų iš LGBT ar palaikančių asmenų. Niekada nereikia galvoti, kas bus blogiausia, nes galų gale, jei draugai paliks, jie nebuvo tikrai draugai ir jūs tą sužinosite ankščiau nei vėliau“. Sudėtingą LGBT asmenų situaciją pašnekovas grindžia homofobiškų įstatymų priiminėjimu, klaidingo neigiamo neheteroseksualių asmenų įvaizdžio viešu formavimu.

Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje skirtinga situacija

Pokalbis su Edgaru mums primena apie ne vieną dešimtmetį svarbiausius politinius žingsnius  kartu žengusių (tarp jų – ir stojimas į Europos Sąjungą) trijų Baltijos šalių LGBT teisių užtikrinimo klausimą. Estija, visai neseniai priėmusi įstatymą, pripažįstantį tos pačios lyties asmenų civilinę partnerystę, užtikrinančią lygias įvairių porų teises ir pareigas, žengė tvirtą žingsnį demokratizacijos link. Šis įstatymas šalyje įsigalios nuo 2016 metų. Vis dėlto ryžtingo palaikymo iš Lietuvos ir Latvijos šio įstatymo priėmimas nesulaukė. Priešingai, tik nedaugelis asmenų ar partijų yra išreiškusios paramą ar būtinybę kovoti su homofobija, transfobija, heteroseksizmu. Tai kaip užuomina, kad Lietuvos ir Latvijos vykdoma politika artimiausiu metu nesikeis.

Neseniai išrinkta nauja Europos Komisija pabrėžė būtinybę ginti ir įgyvendinti pažeidžiamų visuomenės grupių teises. Vieną iš galimų priemonių – LGBT asmenų politinio bei socialinio matomumo didinimas. Už tai pasisako ir kovoja ne viena organizacija (pvz., asociacija ILGA Europe, vykdanti įvairius projektus (vienas iš jų nukreiptas prieš LGBT asmenų diskriminaciją Rytų Europoje), atskiri politikai, vieši asmenys (pvz.: Ulrike Lunacek, Michaelas Cashmanas). Žmogaus teisių gynimo strategija naudinga siekiant sumažinti Baltijos valstybėse egzistuojančią LGBT asmenų marginalizaciją ir pasistūmėti link Europos Sąjungos šalių lyderių (Jungtinės Karalystės, Belgijos ir kt.), nurodytų Europos LGBT teisių žemėlapyje.

Kodėl tai svarbu kalbant būtent apie Baltijos valstybes? Reikėtų atsižvelgti į sovietinį, istorinį kontekstą, kuris daugelį metų formavo esamas daugelio piliečių nuostatas, pasaulėžiūrą. Kaip žinoma, homoseksualumas buvo kriminalizuotas, represuotas nematomumo kauke persidengęs reiškinys. Natūralu, kad nemaža dalis gyventojų atmeta neheteroseksualios tapatybės egzistavimą, teigdama, kad tokių asmenų beveik nėra, kad tai ne norma, galiausiai – iškrypimas, kurį reikia gydyti. Taip pat labai svarbi to laikotarpio privačios/viešos sferos priešprieša. Nors šis reiškinys buvo svarbus išlikimo mechanizmas kiekvienam bent maža dalimi prieštaraujančiam sistemai, LGBT asmenims tai buvo neišvengiama būtinybė.

Suprantama, kad ši situacija lėmė dabartinį gyventojų požiūrį, teigiantį, kad seksualinė tapatybė turi likti privačioje erdvėje (nežiūrint į tai, kad heteroseksualumas viešumoje atvirai reprezentuojamas reiškinys). Šis požiūris įsišaknijęs ir pačių neheteroseksualių asmenų sąmonėje. Pasyvus, dvigubas gyvenimas, nuolatinė baimė ir įtampa. Nereikia nei spėlioti, kaip stipriai visa tai veikia žmogaus psichiką bei gyvenimo kokybę.

Tik nedaugelis viešumoje matomų asmenų yra atvirai prisipažinę apie savo seksualinę orientaciją. Visai neseniai asmeninėje socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje apie savo homoseksualumą pasisakęs Latvijos užsienio reikalų ministras gali būti laikomas unikaliu pavyzdžiu Baltijos šalių kontekste. Šis ministro žingsnis yra paskatinimas LGBT bendruomenės nariams taip pat nebijoti atskleisti savo tapatybę. Tokia gerai žinomų ir visuomenės gerbiamų asmenybių drąsa palaipsniui gali pakeisti dažnai represyvią, konservatyvią, diskriminacinę valstybių politiką. Matomumas gali padėti atkreipti valstybių politikų dėmesį ir tokiu būdu prisidėti prie palankių žmogaus teisėms sprendimų priėmimo.

Galimybė atvirai išreikšti savo tapatybę yra su moderniaja demokratija tiesiogiai susijęs reiškinys. Nemažai apie tai kalbėjo seksualumo, lyčių, nacionalizmo temas nagrinėjantis Artūras Tereškinas („Esė apie skirtingus kūnus“, 2007). Jo nuomone, pilietybė yra tiesiogiai susijusi su dalyvavimu, saviraiška viešoje erdvėje. Šias sąlygas eliminuojant, kėsinamasi į pamatines žmogaus ir piliečio teises.

Plačiau apie tai papasakoti sutiko Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorės pavaduotoja teisės reikalams Natalija Bitiukova.

– Su kokiais konkrečiais žmogaus teisių pažeidimais susiduriama trijose Baltijos šalyse?

– Neapykantos kalba, neapykantos nusikaltimai, šeiminio gyvenimo apribojimai, taip pat diskriminacija darbo santykių, prekių ir paslaugų teikimo srityje, įskaitant valstybines paslaugas (pavyzdžiu, švietimas). Lietuvos situacija taip pat iliustruoja, kad LGBT asmenys vis dar susiduria su tokių pamatinių žmogaus teisių kaip saviraiškos bei susirinkimų laisvė ribojimais. Transseksualiems asmenis nėra garantuojama teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą – tai pasireiškia per vis dar nesureguliuota lyties keitimo institutą.

– Kodėl galima teigti, kad neheteroseksualių asmenų marginalizuota padėtis visuomenėje, nematomumas apriboja privalomas teises, suteikiamas demokratinės valstybės piliečiui?

– Susirinkimų laisvės apribojimas, manau, yra labai iliustratyvus pavyzdys iš Lietuvos. Tačiau svarbu prisiminti, kad Europos žmogaus teisių teismas nematomų mažumų apsaugos atžvilgiu yra išsakęs labai aiškią poziciją (kuriai po kelių bylinėjimosi procesų pritarė ir Lietuvos teismai): „Susirinkimų laisvė yra esminė demokratinėje visuomenėje ir valstybė turi pozityvią pareigą ją užtikrinti, ypač, kai pažiūras siekia išreikšti asmenys priklausantys tautinėms, seksualinėms, rasinėms ir kitokioms mažumoms“ (Baczkowski ir kiti prieš Lenkiją, 2007 m.).

– Kokia galima LGBT asmenų viešumo įtaka Baltijos valstybių vykdomai politikai, visuomenės homofobiško požiūrio formavimui?

– Man atrodo, geriausiai viešumo ir atsiskleidimo (angl. „coming out“) svarbą nusakė Harvey Milkas, kuris įėjo į istoriją kaip pirmas atviras homoseksualas, išrinktas atstovu JAV didmiestyje (į San Francisko miesto tarybą) Anot H. Milko, kiekvienas homoseksualus asmuo turi atsiskleisti – ir kai kiti supras, kad turi homoseksualų draugą, ar vaiką, ar pažįstamą, tik tada kiekvienas mitas apie LGBT galės būti paneigtas kartą ir visiems laikams.

Ingrida Kaltauskaitė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.