Nesuvoktas pilietiškumas, arba Kuo pilietinis ugdymas panašus į važiavimą dviračiu
Mr.TinDC (Flickr.com) nuotr.
Mr.TinDC (Flickr.com) nuotr.
Nuo mažens girdėjau kalbant, kad kai užaugs nauja, nepriklausoma karta, ji pakeis senus, korumpuotus, prisivogusius ir kitaip blogus valdininkus. Nauja karta užaugo, bet jaunimas, į kurį krauta tiek lūkesčių, nenoriai dalyvauja rinkimuose, nestoja į politines partijas, ribotai reiškiasi pilietinėse akcijose ir, esant palankioms sąlygoms, pasiryžęs palikti savo kraštą.
Jaunuolių pilietiškumo lavinimu pasirūpinta jau seniai. Prieš 14 metų bendrojo ugdymo mokyklose įvesta privaloma, vienerius metus trunkanti pamoka – pilietiškumo pagrindai. Pirmojo lietuviško pilietiškumo pagrindų vadovėlio autorė, Lietuvos edukologijos universiteto profesorė Irena Zaleskienė pasakoja, kad aktyvaus ir socialiai atsakingo piliečio ugdymas buvo keliamas kaip vienas pagrindinių mokyklos tikslų dar 1990 metais.
Lietuvių kalbos žodyno pilietiškumo apibūdinimas leidžia fantazuoti į valias, žodynas sako, kad pilietiškumas yra tiesiog galvojimas. Vien daugiareikšmis Pilietiškumo pagrindų pamokos pavadinimas leidžia nujausti, kad pamokos turinys neapibrėžtas, į discipliną žiūrima nerimtai. Mano nuojautos yra grįstos neseniai išaugto mokyklinio suolo patirtimi.
Kalbant apie pilietiškumą, neišeina nepaminėti nuvalkioto šiukšlės pakėlimo. Tai yra pilietiškumas. Akcija „Darom“ yra viena žinomiausių pilietiškų akcijų Lietuvoje. Bet į visuotinį šiukšlių rinkimą kaip neformalią pilietiškumo ugdymo veiklą mokiniai išgrūdami daugiausiai du kartus per metus, o pilietiškumo pagrindų kursas trunka 9 mėnesius.
Pilietiškumo ugdymo būklės tyrimas atskleidė, kad mokinai pamoką vertina už tai, kad joje galima lengviau nei kitose pamokose gauti įskaitą arba gerą pažymį, o vykstant renginiams – išeiti iš pamokos: „Iš tikrųjų patinka, nes galima iš pamokų išeit“, – sako vienas tyrimo apie pilietinio ugdymo būklę respondentas.
Pilietinis ugdymas, kaip ir dorinis, vertinami įskaita, o tai prisideda prie nerimto požiūrio į pamoką. Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazijos direktorius, istorijos mokytojas ekspertas, Pilietinės visuomenės instituto ekspertas Eugenijus Manelis savo mokinių bent kartą paklausia, kodėl dorinis ugdymas yra svarbiausias dalykas mokykloje. Mokytojas nesulaukia atsakymo ne tik iš mokinių, bet ir jų tėvų. Tada atsako pats: „Dorovė yra svarbesnė už žinias. Dorinis ugdymas yra asmenybės pagrindas.“
Nors žodžiai šviesūs ir teisingi, bet realybė vargana. Mokytojų motyvacija mokyti pilietinio ugdymo susijusi su jų pagrindiniu dėstomu dalyku, pavyzdžiui, istorijos mokytojas yra labiau motyvuotas pilietinio ugdymo laiką skirti istorijai mokyti: „Mokytoja labiau žiūri ne tiek į tą mūsų pilietinį švietimą, bet labiau stengiasi susieti su savo praėjusia pamoka, kurios galbūt ji nespėjo išaiškinti, tai vietoje pilietinio švietimo mes gauname visai kitą“, – cituojamas vienas tyrimo respondentas.
Istorijos mokytojas E. Manelis į kritiką atsako, kad mokytojui reikia pagalbos ugdant pilietiškumą. Reikia išmanyti ne tik pedagogiką, bet ir organizuoti veiklą, kuri skatintų mokinį įsivaizduoti ir žinoti, ką daryti susiklosčius situacijai, kuri liečia ne tik jį patį, bet ir artimuosius ar visą šalį.
Ugdant pilietiškumą reikia kalbėti apie moralinius įsipareigojimus tautai, šeimai, valstybei. Šios temos turi paliesti širdį. Kalbėti apie pilietiškumą daug sunkiau nei apie matematiką, kurią išdėstyti galima ir neatveriant savo širdies.
„Pilietinio ugdymo mokytojas turi būti dėstomo dalyko pavyzdys, jis turi tikėti, kad Lietuvoje gyvenimą galima keisti į gerąją pusę. Jeigu mokytojas netiki, jis neįtikins ir mokinių. Ar žmonės eitų į bažnyčią, kurioje kunigas sakytų pamokslą ir netikėtų tuo, ką sako? Pilietiškumo ugdymas, kaip ir kunigo pamokslas, reikalauja atsivėrimo“, – sako istorikas E. Manelis.
Nė su žiburiu nerasi
Po nuoširdaus pokalbio su pilietiškumą spinduliuojančiu E. Maneliu, aš patikėjau, kad pilietiškumas visuomenėje rusena, bet į realybę šviesos greičiu grąžino vaizdeliai iš viešojo transporto. Ketvirtojo maršruto troleibuse neužsidarė galinės durys. Vairuotojas paprašė keleivių jas stumtelėti, bet autobuso gale sėdėjo tik įvairaus amžiaus mokiniai. Jie nepatogiai žiūrėjo į neužsidarančias duris arba vienas kitą, kol močiutė iš autobuso priekio neatėjo ir nepridarė durų. Eidama atgal į savo vietą, tyliai, bet kad girdėtųsi, iškošė pro dantis: „Nevykėliai“.
Kontrastas tarp pokalbio su istorijos mokytoju ir kelionės troleibuse, preciziškai tiksliai iliustravo Vilniaus licėjaus direktoriaus, istorijos mokytojo eksperto Sauliaus Jurkevičiaus pranešimą „Pilietinis ugdymas Lietuvos mokyklose: gražūs siekiai ir vargana realybė“. Autorius teigia, kad pilietiškumo ugdymas skylėtas, todėl neišugdomas pilietiškai brandus jaunimas.
Programos „Renkuosi mokyti“ vadovė Gabrielė Characejienė pastebi, kad visi nori, jog mokiniai būtų geri, sveiki, pilietiški žmonės, bet į etikos, kūno kultūros, pilietiškumo pamokas tiek mokytojų tiek mokinių žiūrima nerimtai, nes „to egzamine nereikės“. „Ką gi, turbūt mūsų sistema pakankamai prigąsdino vaikus egzaminais, tad dabar tokį požiūrį ir turime. Tai yra išties labai sunkinanti aplinkybė“, – kritiškai į švietimo sistemą žvelgia G. Characejienė.
S. Jurkevičius kritikuoja pilietiškumo ugdymo vadovėlius, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas sausai politinei teorijai ir tarptautinių organizacijų struktūroms nagrinėti. Šių dalykų mokymas nėra ydingas, tačiau kai jis tampa savitikslis, pilietiškumo ugdymas praranda sąsajas su realiu gyvenimu. Todėl mokiniai pilietiškumo pagrindų ugdymo pamokas traktuoja kaip nuobodžią, nepatrauklią ir iš esmės beprasmišką discipliną.
Irena Zaleskienė, LEU nuotr.
Anot Irenos Zaleskienės, mokytojai turi pakankamai kompetencijų, tačiau dažnai jos būna susijusios su formaliuoju ugdymu, t. y. su dalyko dėstymu. Bet daug daugiau galima nuveikti veikiant jaunimą neformaliomis veiklomis. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytoja, Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė paantrina profesorei, remdamasi tyrimu apie pilietinio ugdymo būklę, t.y. kaip patys moksleiviai vertina, kaip jiems sekasi pritaikyti įgyjamas žinias realiame gyvenime.
Tyrimas rodo, kad taikomi metodai yra per daug teoriniai, trūksta ryšio su gyvenimu už mokyklos ribų. Neformalių pilietinio ugdymo veiklų yra nedaug, dar mažiau mokyklų kūrybiškai jas įgyvendina.
Mokiniams suteikiamos žinios apie demokratijos procedūrų veikimą, bet vertybinis ugdymas nėra sujungiamas su politinės sistemos bruožais. Taip demokratinis procesas yra atsiejamas nuo vertybių, kurioms jis tarnauja. Vertybės lieka nesusietos su kasdienine veikla. Nediskutuojama mokiniui artimomis temomis, pavyzdžiui, ką reiškia būti laisvu mokyklos gyvenime, kaip mokyklos bendruomenės narys turi elgtis, kokia jo atsakomybė prieš savo bendruomenę.
Pilietis yra laisvas, kai gali dalyvauti valstybės sprendimuose, kurie liečia jį patį. Reikėtų diskutuoti, ar mokinys išnaudoja savo laisvę dalyvaudamas arba bent jau domėdamasis mokyklos įvykiais.
Bet abu pašnekovai – Ieva Petronytė ir Eugenijus Manelis – sutinka, kad vien pokalbių ir žinių nepakanka, kad išugdytume žmogų gebantį veikti ir mąstyti pilietiškai.
„Pilietinis ugdymas yra tas pats, kas važiavimas dviračiu – mokydamiesi, kaip atrodo dviratis, jo sudedamosios dalys ir kaip juo reikia važiuoti, iš tikrųjų važiuoti niekada neišmoksime. Taip ir mokydami būti piliečiu, neduodame užlipti ant to dviračio ir pabandyti važiuoti“, – spalvingai iliustruoja I. Petronytė. Nepateikiame galimybių pamėginti būti piliečiu per tam tikra veiklas. Trūksta pilietinio ugdymo integravimo su nevyriausybinių organizacijų veiklomis, užklasinių, neformalių veiklų, kurių metu iš tiesų būtų įsisavinamos teorinės žinios.
O veiklų tikrai yra, tik mokyklos ne visada atkreipia dėmesį net į joms atsiunčiamus pasiūlymus. Kartą per metus Jaunųjų konservatorių lyga organizuoja miestų savivaldos simuliaciją „Pilietiškumo mokykla“. Renginio metu dalyviai dirba savivaldybės tarybos komitetuose, vyksta debatai rezoliucijų rengimas, jų svarstymas atvirose diskusijose ir debatuose, priėmimas bei miesto mero rinkimai. Geriausius siūlymus ir projektus išvysta tikrieji savivaldybių tarybos nariai. Aktyviausi simuliacijos dalyviai – miestų atstovai – dalyvauja Seimo darbo simuliacijoje.
Agnė Kaniauskaitė, nuotr. iš asmeninio albumo
Dalyviai ne tik praktiškai išbando savivaldybių darbotvarkę, bet ir su ja susipažįsta. Jaunųjų konservatorių lygos pirmininkė Agnė Kaniauskaitė patikino, kad dalyviai supažindinami su veiklų tvarka – posėdžių vedimu, balsavimu, rezoliucijos rašymu, balsavimu ir panašiai, nes tik labai retais atvejais atsiranda dalyvių, kurie žino, kaip veikia šios procedūros,
Organizatoriai siunčia kvietimus dalyvauti simuliacijoje mokykloms. Susidomėjimas kiekvienais metais didėja, bet ne visos mokyklos reaguoja į kvietimą. „Kai kur mokytojai su entuziazmu priima pasiūlymą, o kitur pats jaunimas yra labiau susidomėjęs dalyvavimu“, – apie renginį pasakoja Jaunųjų konservatorių lygos pirmininkė Agnė Kaniauskaitė. Šiais metais simuliacijoje dalyvavo apie 400 dalyvių iš 22 miestų.
Agnė atsimena savo pilietiškumo pamokas mokykloje kaip neįdomias ir bevertes ne tik mokiniui, bet ir mokytojui: „Susidaro įspūdis, kad ir mokytojas nelabai supranta, ką turėtų daryti per tas pamokas. Todėl nevyriausybinės organizacijos ir patirties turintys žmonės galėtų įsitraukti į pilietiškumo ugdymą mokykloje. Parodyti jaunam žmogui, kad jis gali ir turi būti pilietiškas. Tą daro ir pilietiškumo mokykla, pastebime, kad simuliacijos dalyviai prisijungia prie mūsų organizacijos, pradeda domėtis politika, kas jaunam žmogui, ypač mokiniui, yra nebūdinga“.
Politikos vieta mokykloje
Pradėjau ieškoti mokykloje politikos tiesiogine prasme, ir atradau, kad joje nėra ne tik politikos, bet S. Jurkevičiaus nuomone, ir tautiškumo.
„Jau pirmaisiais valstybės atkūrimo metais buvo visiškai nuvertinta tautinės mokyklos koncepcija. Įsigalėjo nuostata, kad patriotai – tai lyg ir žemesnio intelekto žmonės. Liūdnai pagarsėjusi frazė „patriotas-idiotas“ tai akivaizdžiai liudija. Be to, šiandieninėje Europos Sąjungos politinėje konjuktūroje patriotiškumas vis labiau nedera su politiniu korektiškumu viešojoje erdvėje. Politikai išsižada tautiškumo dėl politinio korektiškumo, o mokytojai vengia diskutuoti apie politiką su mokiniais, kad nebūtų apkaltinti politiniu šališkumu“, – konstatuoja mokyklos realybė Vilniaus licėjaus direktorius.
Filosofas, politologas, vertėjas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas viešojoje erdvėje paskelbė, kad visuotinai tvyrantis savanoriškai prisiimtas ideologinis „politkorektiškumas“ lyg ir išsilaisvinusiose pokomunistinėse visuomenėse skatina politinį baikštumą ir stabdo tobulėjimą.
Kita vertus, negalima vienareikšmiškai teigti, kad mokykloje apie politiką nediskutuojama, nes kiekvienas mokytojas yra skirtingas, ugdo individualų ryšį su mokiniais, renkasi individualų dėstymo būdą.
Štai E. Manelis mokinių prašo, kad žiūrėtų žinias ir žinotų bent po vieną dienos aktualiją: „Pamokos metu pasikalbame, visada išsakau ir savo požiūrį, bet primenu mokiniams, kad jie gali nesutikti su manimi, taip skatinu pateikti kitus argumentus ir požiūrius.“
Pilietiškumo ugdymo būklės tyrimas atskleidžia mokytojų vengimą kalbėti apie politiką. Tai neskatina aktyvaus pilietiškumo ugdymo. Mokytojai savo pavyzdžiu neįkvepia mokinių. O juk mokytojas turi būti dėstomo dalyko pavyzdys.
Ieva Petronytė, nuotr. iš asmeninio albumo
I. Petronytė pasakoja, kas pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo labai svarbu departizuoti mokyklą. Tai labai teigiamas spendimas, bet buvo nueita per toli ir mokykla tapo depolizuota. Tai reiškia, kad politinės diskusijos buvo pašalintos iš mokyklos gyvenimo. Veikiausiai tai klaida, nes mokykloje turi vykti politinės diskusijos. Turi būti pristatomos politinės idėjos ir sudarytos sąlygos ginčytis dėl idėjų. Reikia į mokyklą kviesti aiškių idėjų turinčius žmones, kurie bandytų įrodyti idėjos vertę.
To nėra, programose nurodyta medžiaga išdėstoma sausai, be papildomų veiklų, tad nenuostabu, kad mokyklą baigęs žmogus nesupranta, kam reikalinga politika jo gyvenime, todėl atsiriboja nuo bet kokios su politika susijusios veiklos, o paskui kartu stebimės, kodėl jaunimas ir apskritai visuomenė yra apolitiška. Gali būti ir taip, kad žmogus įkrenta į tikrą politikos mėsmalę ir nesusigaudo, kas joje vyksta. Todėl žmonės nekreipia dėmesio į ideologijas, programines nuostatas. Nuo mažens reikia pratintis prie politinio gyvenimo, bent jau prie politinės diskusijos ir jos kultūros. Todėl debatų įvedimas mokykloje būtų labai vertingas žingsnis.
E. Manelis į klausimą, kokia dabartinė pilietinio ugdymo situacija Lietuvoje, atsako, kad viskas kinta į gerąją pusę. Spalio mėnesį Lietuvos edukologijos universitetas paskelbė, kad kartu su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija ruoš pilietinio ugdymo specialistus. Jeigu į pilietinį ugdymą būtų įvestas karinis pasiruošimas, neabejoju, kad ši pamoka taptų įdomiausia mokykloje.
Gabija Karlonaitė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Vienas atsakymas į “Nesuvoktas pilietiškumas, arba Kuo pilietinis ugdymas panašus į važiavimą dviračiu”
[…] Nesuvoktas pilietiškumas, arba Kuo pilietinis ugdymas panašus į važiavimą dviračiu […]
PatinkaPatinka