Kalėdų stebuklas Dzūkijoje ir Indonezijoje
Kalėdos Indonezijoje, nuotr. iš asmeninio albumo
Pabaigęs gaminti kalėdinį desertą – šviežiai virtos mangų uogienės ir jogurto pyragą – sėdau ant motorolerio ir nudūmiau pas kaimynus. Žibintams klojant palmių šešėlius ant ryžių laukų, mąsčiau apie absurdišką situaciją, kurioje bedievis, gyvenantis daugiausiai musulmonų turinčioje šalyje, važiuoja su pasaulio žmonėmis švęsti Kūčių.
Tokios visapusiškai keistos ir šiltos buvo mano pernykštės Kalėdos Džogjakartoje, Indonezijoje.
Iš pirmo žvilgsnio, Kūčių vakaro Indonezijoje aplinka negalėjo būti mažiau kalėdinė. Mes sėdėjome lauko pavėsinėse apsupti palmių ir spiečiaus niekada – net per šventes – nenurimstančių uodų. Vis dėlto nei namų šeimininkams, nei svečiams nerūpėjo, jog net sutemus lauke yra + 30°C, o sniego nė su žiburiu Indonezijoje nesurastum. Svarbiausia buvo šventinis jausmas, kurio nestokojom. Jau vėliau „Facebook“ atsiradus nuotraukoms iš minėtojo Kalėdų vakaro, mano sesuo pakomentavo: „svarbiausia – Kalėdų dvasia“.
Eglė Kordiukovaitė (dešinėje) su draugais Indonezijoje, nuotr. iš asmeninio albumo
Namų šeimininkė, viena iš kelių lietuvių, pernai gyvenusių Indonezijoje, Eglė Kordiukovaitė ne pirmą kartą šventes sutiko musulmoniškoje šalyje, todėl mintis suorganizuoti Kalėdas atėjo labai greitai.
„Jau esu patyrusi tą jausmą, kad ten, kur nėra sniego, ir niekur negros Kalėdų dainos, norisi pritraukti tą Kalėdų dvasią dar labiau“, – pasakoja Eglė. Ji buvo ne vienintelė, panorusi Indonezijoje prisijaukinti Kalėdų dvasią, todėl per Kūčias jos namuose susirinko nemaža labai tarptautinė kompanija. Kartu vakarojo draugai iš Lietuvos, Vokietijos, Indonezijos, Graikijos, Brazilijos, Lenkijos ir Irano.
Nepaisant tarptautinių svečių gretų, ant stalo dominavo lietuviškos virtuvės patiekalai. Kulinarijos konservatoriai mums būtų įnoringai priekaištavę, jog nuklydome nuo ilgamečių Kūčių stalo tradicijų, tačiau Pietryčių Azijoje sunku išsikepti ir neįmanoma nusipirkti mums tokių įprastų kūčiukų. Eglės kulinarinis namų ilgesys išsiliejo į įdarytus kiaušinius ir krabų salotas.
„Ilgai svajojau apie krabų salotas, ir kuomet netikėtai radau krabų lazdelių – aleliuja! Viskas supertobula patapo“, – džiaugėsi Eglė. Bet juk Kalėdos – ne tik vaizdas ir skonis, bet ir kvapas, todėl Eglė norėjo po namus Kalėdų aromatą paskleisti ir virė viralą iš apelsinų, anyžių, cinamono ir imbiero.
O tuo tarpu Dzūkijoje…
Šiltas vakaras prie Kūčių stalo Džogjakartoje yra nepalyginamas, tačiau ne mažiau įspūdingas nei Kūčių vakarai snieguotoje Dzūkijoje. Aš gimiau ir užaugau mažame Dzūkijos kaime, kuriame ant pirštų galima buvo suskaičiuoti pirkias, kuriose Kūčių naktį žiburiai užsidegdavo. Diena prasidėdavo lyg ir įprastai, nes visi šeimos nariai turėjo savo darbus ir pareigas. Juk Kūčios – dar ne Kalėdos: dar likę tiek nudirbti, tiek paruošti.
Kūčių dieną svarbiausi keli darbai, kuriuos reikia atlikti prieš sėdant prie bent 12 patiekalų nukrauto stalo. Reikia sutvarkyti namus, iš miško parvežti ir papuošti eglę, pagaminti vakarienę. Šiandien mandarinai ir ypač jų kvapas – neatsiejamas Kalėdų atributas. Tačiau gilesnes tradicijas mena kiti patiekalai: naminis spanguolių kisielius, džiovintų vaisių kompotas, ant krosnies kamino saugoti lazdyno riešutai, silkė grybų pataluose ir aguonų piene paskendę kūčiukai „kleckai“.
Devintą dešimtmetį skaičiuojanti senolė Elena Vasiliauskienė sako: „Vaikuci, anc stalo – cik kū motulė dzavė“. Suprask, to pačios gamtos, kurią taip garbino pagonys, gėrybės – iš Dzūkijos garsiųjų miškų ir pievų.
Bet dar ne laikas valgyti. Kai jau visi darbai atlikti, lieka dar vienas privalomas ritualas – nusiprausti. Visi po vieną į vonią, dušą ar kubilą. Tie, kas turi pirtis – į jas. Tik švarus gali sėsti prie Kūčių stalo. Šiaip laikais tai lyg ir nieko ypatingo: mes kasdien šokam į dušą. Dzūkė Elena man pasakojo, kad ankščiau nei dušų, nei vonių nebuvo, todėl reikėjo pakurti, iškaitinti pirtis, o kartais ir į pas kaimyną ar į kitą kaimą važiuoti. Pirmiausia visos kaimo moterys į pirtį, o po to – ir vyrai. Jei kaimas didesnis ar keli namai vienas šalia kito – „bobos in vienū kaimū, o dziedai – in kitū“. Ne kasdieninė apeiga, bet juk Kūčios – ne kasdiena!
Kai jau atsisėsdavome vakarieniauti, ant stalo rasdavome ne tik maisto ir gėrimų, bet ir šiaudų po staltiese. Kūčių naktis stebuklinga. Pasakoja, kad tą naktį net gyvūnai kalba. Ir ne šiaip ką kalba, bet apie ateitį. Vis dėlto klausytis prie tvarto durų negalima, nes senolių išmintis byloja, jog tas, kuris išgirs, ką gyvuliai kalba – mirs!
Burtai ir būrimai prasideda nuo paties ryto. Prie krosnies numetus iš malkinės atneštas malkas reikia suskaičiuoti, kiek į glėbį paėmei. Jei skaičius porinis – porą kitąmet rasi, jei ne – nenusimink, nes toks burtas ir su riešutais saujoj prie vakarienės stalo. Šiaudą iš po staltiesės reikia traukti po vakarienės. O ištraukęs ilgiausią gyvens ilgiausiai.
Viena įdomiausių Kūčių tradicijų tęsiasi visą Kūčių naktį. Man vaikystėje ir paauglystėje Kalėdų išvakarės labai patiko dar ir dėl to, jog pavalgius nereikia tvarkyti stalo, plauti ir šluostyti indų. Maistą per stebuklingąją naktį palikdavom, nes į namus pasibūti ir pavalgyti grįžta vėlės, tie, kurių šeimoje jau nėra ir nebus.
Lietuviškos Kūčios – archajiška pagonybės ir katalikybės tradicijas supynusi diena, kuomet pranašystės pildosi, gyvuliai tvartuose šneka žmogaus balsu ir mirusieji grįžta namo.
Kalėdos Indonezijoje, nuotr. iš asmeninio albumo
Indoneziją ir Pietų Lietuvą skiria tūkstančiai kilometrų, šešios laiko juostos ir begalė kultūrinių skirtumų. Tačiau abu pasauliai palieka daug laisvės, kurią žiupsnelis fantazijos ir iniciatyvos gali paversti nuostabiais, kad ir vienam vakarui, neatpažįstamais pasauliais.
Aš nežinau, ar Indonezijoje per Kūčias gyvuliukai dzūkiškai šneka, bet esu tikras, jog Kūčių vakaras gali būti ne mažiau stebuklingas. O daugeliui kaimelio, kuriame gyvenome, gyventojų mes ir mūsų tradicijos tą vakarą turbūt pasirodė ne mažiau paslaptingos ir stebuklingos nei pranašiškos karvių kalbos tamsų žiemos vakarą.
Gyvendami kosmopolitiniame ir susitraukusiame pasaulyje, kuriame vieną planetos kraštą gali skirti tik fantazija, šiek tiek sėkmės ir kelių valandų skrydis, negalime būti uždari kultūrinėms naujovėms. Tradicijos, kaip ir kalba, priklauso žmonėms, kurie jas renkasi ir vartoja, todėl nebijokime eksperimentuoti. Kad ir kur esame – Klydžionyse (mano gimtas kaimas), Vilniuje, Londone, Buenos Airėse ar Džogjakartoje – savo aplinką galime keisti ir lemti patys. Kūčiūkų ir aguonų pieno trūkumas nesunaikina, o tik padidina stebuklus, kurie dedasi aplinkui. Todėl, linkiu jums ne tik linksmų švenčių, bet ir būti stebuklais, kurių laukiate iš kitų.
Povilas Junas
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Vienas atsakymas į “Kalėdų stebuklas Dzūkijoje ir Indonezijoje”
[…] Kalėdų stebuklas Dzūkijoje ir Indonezijoje […]
PatinkaPatinka