„Atliekoms – ne“, arba Pažadai nedaiktybei

Colleen Doyle, nuotr. iš asmeninio albumo

„Niekada per daug neaikčiojau dėl naujamečių pažadų. Vietoj priesaikų tą pačią minutę kažką keisti gyvenime. Norėjosi savo idėjoms duoti daugiau laiko, jas pamažu įprasminti visų metų tėkmėje. Ir jei galima tai pavadinti pažadu, šių metų priesaika pratęsia jau ketverius metus sėkmingai vystomą projektą „Atliekoms – ne“ (notrashproject.com), kuris padėjo prisijaukinti idėją pagaliau savo artimuosius per Kalėdas nudžiuginti nedaiktiškomis dovanomis ir, viliuosi, kad tai išaugs į kasmetę tradiciją‟, – sako amerikietė menininkė, aplinkosaugos atyvistė Colleen Doyle.

Ant pačios pasigaminto kompostuojamo šiurkštaus popieriaus lakštų ji išraižė paveikslėlius, vaizduojančius tam tikrą veiklą-pramogą: muzikos koncertą, kelionę, rankdarbių mokyklą ir pan. Nešina tokiomis „patirčių kortelėmis” ji suprato, kad teikti šias dovanas jai – didžiulis malonumas, raginantis daugiau laiko praleisti su mylimaisiais ir dar artimiau žengti koja kojon su aplinka.

„Nedaiktybei pasižadu ir šiais metais”, – tvirtina ji.

„Patirčių kortelės”, Colleen Doyle nuotr.

„Patirčių kortelės”, Colleen Doyle nuotr.

Verčiau keisti gyvenimą, nei būti išlygintai su šiukšlėmis

C.Doyle projektas „Atliekoms – ne“ prasidėjo 2010-ųjų spalį,  kai konferencijoje apie atliekų šalinimo ir perdirbimo problemas išgirdo: „Neprireiks net kelių dešimtmečių ir patys atsidursime atliekų duobėje, nes nebebus kur užkasti visų šalyje išmetamų šiukšlių.”

„Išėjau iš konferencijos ištikta šoko ir skaudančia širdimi, bet pažadinta didžiulio stimulo kažką pakeisti savo šalies aplinkosaugoje. Kelis mėnesius užtrukau tyrinėdama aplinką, savo įpročius ir poreikius. Apsiginklavusi medžiaginiais maišeliais ir dėžutėmis iš namų, 2011-uosius pradėjau apsipirkimu rinkdamasi gaminius be pakuočių ir talpindama juos į savas čia pat ant prekystalio”, – savo patirtimi dalijasi mergina.

Nebijok pakištos kojos

Buvo daug skepticizmo aplink nuo pat pirmų mano projekto dienų, bet, laikui bėgant, atsirado vis daugiau palaikančių artimųjų, kurie pamatė, kad lygiai taip pat sugebu dalyvauti socialiniuose susibūrimuose ir be visų savo idėjų dar nuverčiu kalnus darbų. Pradėjus rašyti blogą notrashproject.com atsirado ir daugiau pasekėjų, kurie akylai stebėjo mano pirmuosius žingsnius, dalijosi kritika ir padrąsinimais.

Trys didžiausi pasiekimai šio projekto metu yra visų pirma ekonominė nauda (didmeninis produktų užsakymas iš vietos ūkininkų ir prekybininkų, kurie sutinka pripildyti dideles taras grūdų, cukraus, aliejaus ir pan.), geresnė sveikata (kadangi greitas maistas” dažniausiai įpakuojamas) ir estetika (virtuvė ir vonia prikrautos ne firminių pakuočių, o gražiai išdėliotų permatomų stiklinių indų ir savos gamybos kosmetikos). Nuo šiol suktis virtuvėje man itin malonu!” – džiaugiasi Colleen.

Virtuvė be pakuočių, Colleen Doyle nuotr.

Virtuvė be pakuočių, Colleen Doyle nuotr.

Kaip mažinti šiukšlių

Ji pataria kiekvienam, galvojančiam pastūmėti save gyventi lengviau – su mažiau išmetamų šiukšlių, – pradėti nuo maisto atliekų. Jungtinėse Valstijose būtent maisto likučiai ir maisto pakuotės sudaro du trečdalius visų išmetamų atliekų. Neabejotinai panaši tendencija vyrauja ir Europoje.

„Įženkite į virtuvę ir savęs paklauskite: ar esama netoliese tiekėjų, kurie sutiktų pristatyti gaminius didesnėmis pakuotėmis, su galimybe ir vėl jas papildyti? Ar jūsų gyvenvietėje yra parduotuvėlių, kur galiu gauti prekių susikrauti į savo atsineštus indus?

Tokių alternatyvų yra net keletas: ūkininkų turgūs, specializuotos žuvies, mėsos ir pieno parduotuvės, net dideliuose prekybos centruose galima daug ką įsigyti be pakuočių. Ir kai jau parsinešite pirkinius namo, raskite jiems vietą įvairaus dydžio stiklainiuose, medinėse dėžėse, metaliniuose ar tvirto plastiko indeliuose. Salotos ir kitos daržovės ilgiausiai išlieka šviežios stikliniuose induose, pripildytuose vandens, lygiai kaip pamerkiame gėles”. – pataria menininkė.

Salotos, pamerktos it gėlės, Colleen Doyle nuotr.

Salotos, pamerktos it gėlės, Colleen Doyle nuotr.

Atliekoms ne” įkvėpia ir mane

„Tai – bene geriausias dalykas, ką padariau per savo gyvenimą. Projektas „Atliekoms – ne“ – tarsi objektyvas, per kurį žiūriu į pasaulį aplink save. Mintys apie šiukšles manęs nevargina. Dažnai žmonės žnybteli: „Tu tikriausiai nekenti visų, kurie gyvena kitaip nei tu, ir šiukšlės tave turėtų erzinti?”

Priešingai, kiekviena situacija mane įkvepia analizuoti ir ieškoti būdų pakeisti nusistovėjusią išmetamų atliekų tvarką, paremtą masiniu vartojimu, – tvirtina Colleen. – Išmetamų atliekų statistiniai rodikliai – tarsi prizmė, per kurią galime suprasti politinę, socialinę, ekonominę ir aplinkosauginę dinamiką. Pastebiu, kad  „pradėk nuo savęs” taisyklė tikrai veikia, nes vis daugiau žmonių aplink mane prisijaukina keletą „nešiukšlinimo” triukų ir praktikuoja juos su pasididžiavimu.”

Taigi šio projekto idėjos pasiekė ir mane, dar praėjusių metų žiemą nublokštą į salą Atlanto vandenyne, – Islandiją. Kai apsikrovę pirkiniais su vyru grįždavome į namus atokiame kalnų slėnyje, džiaugdavomės turėdami galimybę sumesti į krosnį atlikusias pakuotes iš kartono ir popieriaus – pakuroms. Tuo metu gyvenome be elektros, vandens ir kanalizacijos, todėl gamtos prieglobstyje kiek atidžiau pradėjome žiūrėti, ką paliekame po savęs. Taip gimė idėja kompostuoti maisto likučius, sukūrenti popierių ir atidžiai rūšiuoti kitas atliekas.

2015-tieji ir man išaušo su pažadu būti dar sąmoningesnei šiukšlių „nulinimo” klausimu. Tai nėra lengvas uždavinys, nes į atokią vietą, kur gyvenu dabar, ypač dėl atšiauraus klimato sąlygų dauguma šviežių maisto produktų atkeliauja dvigubose plastiko pakuotėse. Tačiau viliuosi, kad visuomenės poreikiams pasikeitus, dauguma pakuočių galima būtų pakeisti į ekologiškesnes, o tam tikrais atvejais išvengti jų visai. Daugelis žinome, kad kiekviena daržovėlė ir vaisius dedamas į skirtingus plastiko maišelius ir vos grįžus namo jais paprasčiausiai pripildomi šiukšlių konteineriai.

„Atliekoms ne” projektas mane įkvepia ir gilinti žinias šia tema svabu. Būtinas sąmoningumas: kiek atsakomybės aš pati prisiimu už gamtą ir jos ilgaamžiškumą.

Naujųjų pirkiniai, Vaidos Bražiūnaitės nuotr.

Naujųjų pirkiniai, Vaidos Bražiūnaitės nuotr.

Atliekų šalinimo ir perdirbimo rodikliai

Islandijoje

Šalyje gyvena apie 320 tūkst. žmonių. Sostinėje Reikjavike susitelkę net du trečdaliai. SORPA (sorpa.is) statistikos duomenimis. Sostinėje ir jos apylinkėse per metus surenkama apie 150 tūkst. tonų atliekų, tenkančių 208 tūkst. gyventojų. Apie 50 proc. priskiriama komunalinėms atliekoms, 40 proc. – perdirbamoms atliekoms. Dauguma perdirbamų atliekų (popierius, kartonas, plastikas ir pan.) eksportuojama į Švediją. Metalo atliekos perdirbamos vietoje, o mediena panaudojama gamyklose. Seni drabužiai atiduodami Raudonojo Kryžiaus asociacijai ir valymo įmonėms.

Lietuvoje

Aplinkos ministerijos duomenimis, šalyje į savartynus kasmet išvežama maždaug 3 mln. tonų atliekų. Ten šiukšlės išlieka ilgai nesuirusios: popierius – 2 metus, metalo gaminiai – 90 metų, plastikas – 200 metų, stiklas – 900 metų. Sąvartyne atsidūrusios atliekos, vadinamos komunalinėmis, lieka neišrūšiuotos, todėl svarbu atliekas dar namuose išskirstyti ir sumesti į atitinkamus konteinerius, skirtus popieriui, plastmasei, stiklui ir bendrą. Rūšiuodami atliekas, išsaugome sveiką aplinką, sukaupiame antrinių žaliavų, sutaupome gamtos išteklių ir energijos, sumažiname atliekų tvarkymo išlaidas. Aplinkosaugos tvarkymo įmonių atsakomybė ieškoti galimybių, kaip iš antrinių žaliavų gaminti naujus daiktus ir taip sutaupyti žemės turtų (gamtinių išteklių). Visuomenės sąmoningumas ir „teisingai” išmestas daiktas gali būti panaudotas naujiems prietaisams gaminti, taip išsaugant naudingas iškasenas.

Vaida Bražiūnaitė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

2 Responses to “„Atliekoms – ne“, arba Pažadai nedaiktybei”

  1. aura

    Patiko straipsnis. Aš pritariu visu 100% atliekų rūšiavimui. Nesuprantu kaip žmones gali nerūšiuoti po 90 ar 900 metų nesuyrančių gaminių tokių kaip plastikas, stiklas ar metalo gaminiai

    Patinka

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: