Visi apsikvailinome prieš „Charlie Hebdo‟
Tumblr.com nuotr.
Svarbiausia pastarųjų dienų naujiena Europoje – teroristiniai išpuoliai Paryžiuje, apie kuriuos prieš savaitę rašė Eglė. Po to sekė iš viso pasaulio plūstantys užuojautos žodžiai nukentėjusiems, eisenos Prancūzijos miestuose ir žyme #JeSuisCharlie papuoštos interneto piliečių deklaracijos. O vėliau įvyko neįtikėtinai greita ir stipri visuomenės poliarizacija. Atsiskyrėme greičiau nei Berlynas 1961-aisiais ir atotrūkis tik gilėja.
Politiniai lyderiai apie esminius pokyčius nekalba, viešumoje pristatomi argumentai – atleiskite už tiesmukiškumą – už ir prieš musulmonus, o žiniasklaidoje klausiama, ar demokratija ir žodžio laisvė išgyvens. Tai yra tiesiog vadovėlinis „skaldyk ir valdyk“ pavyzdys.
Puikus Michaelo Deacon‘o komentaras pasiūlė intriguojančią ir, manau, taiklią mintį. Teroristams niekada nerūpėjo karikatūros ar žodžio laisvės varžymas. Ar užpuolikai, kurie sugebėjo nušauti 12 žmonių, įskaitant du ginkluotus policijos pareigūnus, pabėgti su automatiniais ginklais ir granatsvaidžiu (-iais?), o vėliau nužudyti dar penkis, neprarasdami šalto kraujo (jei tikėsime liudininkais) policijai juos bemedžiojant, atrodo lyg mėgėjai? Ar teroristai tikėjosi, jog po išpuolio Europoje nebeliks žodžio laisvės ir satyros? Ar apskritai buvo įmanoma kitokia reakcija nei visiškas ir besąlygiškas išpuolių pasmerkimas?
Manau, jie tiksliai numanė ir tikėjosi tokios Vakarų reakcijos. Ji kitokia net negalėjo būti. Vistik, užuot kalbėję apie tikruosius šio teroro akto organizatorius, jų motyvus, kilmę ir strategiją, mes tweet‘iname ir share‘iname kažin ką įrodančias karikatūras. Sutinku, žodžio laisvė yra svarbi. Tačiau niekas jos nepuolė. Kaip ir niekas nepuolė draudimo nešioti burkas viešumoje.
Neneigiu, galbūt teroristų smegenys buvo perdėm išplautos, prikrautos musulmoniško ekstremizmo ir neapykantos viskam, kas vakarietiška. Galbūt jie nuoširdžiai nekentė žurnalo „Charlie Hebdo‟ ir jo redakcijos, galbūt jautė gilią neapykantą visiems, kas neišpažįsta jų religijos. Tačiau abejoju, kad jie veikė vieni, be nurodymų ir koordinacijos „iš viršaus“. Taip pat manau, kad žmonėms, kurie įsakė užpulti redakciją, islamo sklaida pasaulyje yra, geriausiu atveju, antraeilis prioritetas.
SirPecanGum/Flickr nuotr.
Europą ir JAV bauginančio terorizmo ištakos yra Artimuosiuose Rytuose. Vienas rimčiausių ir problemiškiausių jo šaltinių yra vadinamoji Islamo valstybė (ISIS) – puikiai organizuotas, karinę, administracinę ir ekonominę ekspertizę turintis politinis vienetas. ISIS pradeda priminti karine jėga paremtą korporaciją, atnešančią savo vadeivoms milijoninį pelną. Ją sudaro ne tik Sirijos kariškiai, bet ir daugelis buvusių Saddamo Huseino režimo tarnautojų. Kitaip tariant, tai nėra analfabetai piemenys, kuriems kažkas davė granatsvaidį į rankas. Tai – valstybės administracinis elitas, kuris sugeba mąstyti ir planuoti strategiškai. Žvelgiant iš jų varpinės, silpninti pagrindinius priešus Europoje ir JAV, sėti nesantaiką ir plėsti savo kariuomenės gretas yra išlikimo klausimas.
Ar yra geresnis būdas pasiekti visus tris tikslus nei tai, ką matėme Prancūzijoje? Visuomenė pasidalijo į dvi stovyklas, Barackas Obama į Paryžių neatvyko, islamo šventyklos degė ir tikėtina, kad priespauda prieš musulmonus Europoje tik didės. Dividi et imperi. Nors žiniasklaidoje dar nėra išsamios informacijos, kas tiksliai organizavo išpuolius Paryžiuje, mažai kas abejoja, kad jie susiję su Artimuosiais Rytais. Didžiausias kaltininkas yra turbūt ten vykstantis chaosas. Galbūt, užuot įrodinėję visam pasauliui, kad nesame įbauginti, pabandykime išspręsti Artimųjų Rytų galvosūkį? Problema ta, kad kalbėti apie skurdo mažinimą, vystomąjį bendradarbiavimą, valstybių ekonomikos atkūrimą ar taiką regione yra nepakankamai sexy. Tai neatitinka nė vienos politinės stovyklos naratyvo.
Išpuoliai Paryžiuje sukūrė puikią terpę dviem politinėms gentims dominuoti viešojoje erdvėje. Viena jų kalba apie blogus imigrantus ir kariaujantį islamą. Jiems problema yra akivaizdi – kalti musulmonų imigrantai, kurie nenori asimiliuotis, kuriuos geranoriškai įsileidome į savo valstybę ir tai buvo akivaizdi klaida. Sprendimas irgi paprastas – reikia juos išvaryti/uždrausti jų religiją/sudeginti šventyklas. Kita gentis įžvelgė progą kalbėti apie žodžio laisvę, nepalaužiamą Vakarų dvasią ir liberalias vertybes, kurios sudaro mūsų civilizacijos pamatus. Minimi musulmonai, gynę aukas nuo teroristų, ir publikuojami pačių musulmonų pasisakymai, smerkiantys radikalus. Tiek vieni, tiek kiti iš dalies teisūs (siūlau paskaityti puikų, puikų tekstą apie problemų politizavimą). Bet jie labai retai arba visai nekalba apie problemos ištakas. Tik apie simptomus.
Viešoji diskusija apie žodžio laisvę ar Vakarų vertybes yra paviršutiniška. Kyla įspūdis, kad ne tik nepriartėjome, bet dar atitolome nuo realaus problemų sprendimo. Išpuoliai prieš „Charlie Hebdo‟ apnuogino sistemines mūsų visuomenės problemas. Bet juk toks ir yra pagrindinis satyros vaidmuo. Apkvailinti.
Tomas Marcinkevičius
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Euroblogas.lt 
Vienas atsakymas į “Visi apsikvailinome prieš „Charlie Hebdo‟”
[…] Visi apsikvailinome prieš „Charlie Hebdo‟ […]
PatinkaPatinka