Vokiečiai dosniai moka vadybininkams, bet labiau ieško santechnikų

Populiari ir lengva studijuoti ar nelabai prestižinė, užtat garantuojanti darbo vietą ir neblogą atlyginimą? Tokią dilemą turėtų spręsti abiturientai, nenorintys po studijų keliauti į darbo biržą. Jei dar svajoja apie darbą užsienyje, laimėti tikrai turėtų pastarasis pasirinkimas. Štai Vokietijoje labiausiai reikia ne vadybininkų, ekonomistų ar teisininkų, o… paprastų darbininkų: santechnikų ir dailidžių.

Darbo savaitė – 28 valandos

Aukšto lygio futbolas, trankūs vakarėliai Berlyno klubuose, įvairus kraštovaizdis, skanus alus – Vokietija dėl įvairių priežasčių vilioja daugelį. Pastaraisiais metais ji tapo populiari tarp darbo ieškančių užsieniečių, ir ne vien lietuvių. Pilna ne tik turkų, lenkų ir rusų – didžiausių tautinių mažumų, bet ir italų, ypač pietinėse žemėse, nors populiaru galvoti, kad pastarieji iki amžiaus vidurio laikosi įsikibę mamos sijonų ir toliau už Milaną nevažiuoja. Jų šalis dabar išgyvena ne pačius geriausius laikus, tad italai kraunasi lagaminus ir su šeimomis, broliais ir sesėmis, kolegomis ir bičiuliais kraustosi šiauriau, stropiai kala neįveikiamą vokiečių kalbos gramatiką ir džiaugiasi gyvenimu.

Vienas tinklalapis šalių, kuriose dabar labiausiai verta dairytis darbo, sąrašą pradeda nuo Vokietijos. Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos duomenimis, vokiečiai dirba tik vidutiniškai po 27,8 valandos per savaitę. Tai anaiptol nereiškia prastesnių gyvenimo standartų. Priešingai – ne tik gyventi šioje šalyje neblogai, bet ir jos ekonomika yra stipriausia Europoje.

Lietuviai šią darbo rinką atrado jau seniai – žinau ne vieną, čia dirbusį keletą metų ar iki šiol gyvenantį. Tiesa, netikėtai sutikti nepažįstamo lietuvio man pačiai dar neteko. Panašu, kad pietinė šalies dalis, kur gyvenu, tautiečių taip labai netraukia. Registruodamasi į vokiečių kalbos kursus ne tik išgirdau esanti pirma mokykloje apsilankiusi lietuvė, bet ir turėjau įtikinti, kad priklausome Europos Sąjungai.

O dar tik besidairantieji karjeros užsienyje ir galvojantieji apie Vokietiją turėtų ruoštis gerokai iš anksto, gal net nuo mokyklos suolo. Pirmas patarimas – pasirinkti paklausią, tegu ir ne geriausiai apmokamą, madingiausią ar prestižiškiausią profesiją.

Iš to, kokias specialybes renkasi Lietuvos abiturientai, peršasi mintis, kad netrukus didžiuma visuomenės bus diplomuoti medikai, vadybininkai ir ekonomistai, teisininkai. Štai pernai didžiuma (net 40 proc.) abiturientų universitetuose rinkosi socialinius mokslus. Nepaisant to, kad juos baigusieji dažniausiai mina Darbo biržos slenkstį, – daugiausia bedarbių turi verslo vadybos, teisės, ekonomikos, buhalterinės apskaitos sričių diplomus.

Kas ketvirtas norėjo studijuoti biomediciną, 14 proc. – technologijas, po 8 proc. – humanitarinius ir fizinius mokslus, 6 proc. – menus. Kolegijose skaičiai buvo panašūs: 38 proc. stojančiųjų rinkosi socialinius, po ketvirtadalį – biomedicinos ir technologijos mokslus. Populiariausių specialybių sąrašo viršuje buvo medicina ir odontologija, toliau – teisė, veterinarinė medicina, ekonomika. Kolegijose paklausiausios specialybės buvo kosmetologija, bendrosios praktikos slauga, jūrų laivavedyba, grožio terapija, socialinis darbas, kineziterapija.

Be kalbos galimybių mažai

Niekada nedirbau Jungtinėje Karalystėje, bet girdėjau, kad ten ir kai kuriose kitose šalyse atvykėliai iš Lietuvos vertinami kaip darbštūs, geri darbuotojai, tam tikrų sričių profesionalai. Vokietijoje pasas automatiškai durų neatvers. Ši šalis ėmė taip traukti užsieniečius, kad darbdaviai gali leisti sau rinktis. 80 mln. gyventojų turinčios valstybės mastais ne tokiame dideliame (maždaug Šiaulių dydžio) Ulme, kur gyvenu, gatvėje nestebina ne tik lenkų, rusų ar anglų kalbos. Čia pilna atvykėlių iš Azijos ir Afrikos, ką jau kalbėti apie didžiausią tautinę mažumą turkus ir – čia turbūt antrą pagal dydį – italus. Kas savaitgalį mieste galime lankytis vis kitos virtuvės (indų, bengalų, italų, kinų, tailandiečių, graikų, meksikiečių, portugalų, turkų, vokiečių…) restorane, kelis mėnesius negrįždami į tą patį. Jei anksčiau vokiečių kalbos kursuose grupės vos pasiekdavo maksimalų dydį, šiandien jų organizatoriams tenka sudaryti papildomas grupes.

Bet situacija nėra nepalanki darbuotojams. Po krizės atsigaunančiai ekonomikai reikia darbo jėgos, bet ne šiaip kokių juodadarbių, o tam tikrų sričių specialistų. Jų sąrašas gali kiek nustebinti, mat viršuje – ne didžiausius atlyginimus gaunantys finansininkai, teisininkai ar vadovai, o paprasti darbininkai ir amatininkai – santechnikai, dailidės, kalviai ir pan. Remdamasis pasauliniu „Talentų trūkumo tyrimu‟, vienas tinklalapis sudarė tokį Vokietijoje paklausiausių profesijų 10-uką: amatininkai, inžinieriai, vadybininkai, IT specialistai, viešbučių ir pramogų verslo profesionalai, administratoriai, pardavimų specialistai, medikai (ypač slaugytojos), technikai, finansų ir buhalterijos specialistai.

Kiek anksčiau tame pačiame tinklalapyje buvo detalizuota, kokių konkrečiai specialistų reikia. Tą patvirtina ir kitur skelbiama informacija.

Vidutinė mėnesio alga Vokietijoje „ant popieriaus“ – 3 449 eurai. Lietuvoje – 697 eurai arba bemaž penkiskart mažiau. Beveik tiek – 600 eurų – Vokietijoje siekia minimalus atlygis. Tiesa, maksimalaus gali pavydėti ne tik lietuviai, bet ir eiliniai vokiečiai – 17 500 eurų. Solidžiausios sumos pasiekia žmogiškųjų išteklių vadybininkų, bankininkų, vadovų ir teisės patarėjų sąskaitas.

Didžiausios vidutinės algos, viršijančios 4,5 tūkst. eurų, mokamos teisės, vadybos, draudimo, konsultacijų, kokybės kontrolės, viešųjų ryšių, energetikos ir statybos sričių specialistams. Mažiausiai uždirba grožio salonų, sporto klubų, ne pelno organizacijų, turizmo ir maitinimo įstaigų darbuotojai, sodininkai, ūkininkai, žvejai, fotografai, biurų administratoriai, pedagogai, žurnalistai, menininkai, pramogų ir mados pasaulių atstovai, grafikos dizaineriai, renginių organizatoriai (iki 2,5 tūkst. eurų).

Yra tik viena bėda – Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje reikia anglų kalbos, iš bėdos su ja gali verstis ir Skandinavijos šalyse, o Vokietijoje darbuotojui tenka mokėti vokiškai. Jei ne laisvai, tai bent tokiu lygiu, kad galėtum susikalbėti su kolegomis ar klientais. Priešingai populiariam įsitikinimui, daugelis vokiečių kalba angliškai, kai kurie – visai neblogai, tačiau jos griebiasi tik pamatę, kad nemoki vokiečių kalbos (bet ir tai nebūtinai). Be pastarosios darbą nesunkiai gali gauti tik aukšto lygio profesionalai, kurių šalyje tikrai trūksta (inžinieriai, IT specialistai). Tačiau į kursus vis tiek teks keliauti. Gera žinia ta, kad dirbantieji vėliau gali susigrąžinti dalį kursams sumokėtų pinigų arba gauti nuolaidą.

Geriausios sąlygos darbuotojams – Skandinavijoje

Šalių, kur siūloma dairytis darbo, penketuke taip pat minimos:

Švedija, garantuojanti dosniausias tėvystės atostogų išmokas, net 36 dienų kasmetes atostogas ir puikų balansą tarp darbo bei asmeninio gyvenimo;

Nyderlandai, kur BVP solidus, o gyvenimo lygis aukštas, nors olandai dirba bene mažiausiai pasaulyje valandų per metus – vos 1 378 arba 27,6 valandos per savaitę;

Danija, kur užtikrinamas geriausias darbo ir asmeninio gyvenimo balansas (vos 0,04 darbuotojų darbe praleidžia ilgiau nei 50 valandų per savaitę, užtat dauguma net 16.31 valandos per dieną gali skirti sau), suteikiamos metų motinystės atostogos ir 34 dienos kasmečių atostogų;

Norvegija giriama už kūdikio priežiūros atostogų tvarką (jos trunka 47 savaites, jei mokama 100 proc. atlyginimo dydžio išmoka, arba 57 savaites, jei išmoka siekia 80 proc., mamai „rezervuotos‟ savaitės, tėčiui – 12, likusį laiką jie gali pasidalinti savo nuožiūra), šioje šalyje suteikiamos 35 dienos kasmečių atostogų.

Europos darbų tinklas (EURES) neseniai paskelbė ataskaitą, kad Norvegija stokoja inžinierių, mokytojų, slaugių, autobusų vairuotojų, virėjų ir padavėjų, o jiems siūloma mėnesio alga sudaro vidutiniškai 4,5 tūkst. eurų.

Galima į skirtingas profesijas pažiūrėti ir kitu kampu. Štai kurios Vokietijoje laikomos prestižiškiausiomis. Gerokai piečiau, Ispanijoje, bemaž prieš porą metų atliktas tyrimas atskleidė, kad labiausiai gerbiami gydytojai ir mokytojai, mažiausiai – žurnalistai ir teisininkai. Po šios apžvalgos galite dar sykį pasvarstyti, ką studijuoti ir į ką pakeisti savo specialybę.

Eglė Digrytė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

2 nauji atsakymai į “Vokiečiai dosniai moka vadybininkams, bet labiau ieško santechnikų”

  1. Vaidas

    Jei vokeciai siulo darba ir jie iesko santechniko o as Lietuvoj dirbu 10 metu kaip santechniko,man patinka tas darba,Lietuvoj irgi galit uzdirbt nuo 1.500 ir t.t o kokia garantija kad voketijoj taip bus visai tik mokama rasyti internete as sutikciau jei alga butu nuo 2.500 euru tada dirbciau ilgai voketijoj V.K.

    Patinka

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: