„Stiklinės geišos“: pelningas, bet gniuždantis konsumatorių darbas
Ryo Fukasawos (Flickr.com) nuotr.
Makiažas ryškus, o pokalbiai paviršutiniški. Jai tai – žaidimas ir neatsiejama darbo dalis, jam – galimybių kupinas pasaulis, kur negresia būti atstumtam. Konsumacija yra paslauga, kuria patarnaujama klientui, ypač populiari Japonijoje. Pareigos – šnekinti, išklausyti, sakyti vyrui komplimentus, šypsotis, juoktis iš kliento juokelių, pridegti cigaretę, įpilti gėrimų, lydėti klientą į tualetą ir laukti jo sugrįžtančio, o kartais tik pritariamai linkčioti galva.
Oficialiai konsumacija apibūdinama kaip „neintymus darbas merginoms“. Iš tiesų, kai kurie barai, saugodami reputaciją, intymius santykius tarp konsumatorių ir klientų draudžia.
Konsumatorės uždarbis priklauso nuo to, kiek alkoholio suvartos klientas, o arbatpinigiai gausėja, jei klientas gauna galimybę konsumatorę pačiupinėti… Siekiant sustiprinti klientų ryšį su konsumatorėmis, merginos raginamos eiti į Dōhan – apmokamus pasimatymus ne darbo metu, už baro ribų. Mergina paskambina klientui telefonu, susitaria dėl vakarienės, o po vakarienės jį parsiveda atgal į klubą. Kai kurios moterys čia dirba, kad galėtų susimokėti už mokslus, kitos stengiasi užsidirbti pinigų ir pradėti savo verslą.
„Man mokėjo už tai, kad flirtuočiau ir gerčiau su japonais verslininkais. Dirbdama konsumatore pildžiau taures, dainavau karaoke ir stengiausi ignoruoti klientų kvietimus po darbo apsilankyti jų viešbučių kambariuose. Konsumatorės neturėtų teikti intymių paslaugų klientams, nors daugelis tai daro“, – atvirauja „Afroditės klube“ Tokijuje dirbusi Susanna Quinn.
Nesėkmingai pretendavusi į šimtus darbo vietų Londone mergina galiausiai susigundė konsumatorės darbu, kuriuo Tokijuje kelias savaites užsiminėjo jos dvynė sesuo. Susanna darbą „Afroditės klube” gavo vos antrą dieną atvykusi į Tokiją. 40 eurų per valandą atlyginimas ir priedas už asmeninį pakvietimą prie staliuko, kurį, pasak merginos, dažniausiai gaudavo tos, kurios prižadėdavo seksualines paslaugas pasibaigus darbo valandoms.
„Kiekvieną naktį stebėjau žavias dvidešimtmetes, lydinčias senus storus verslininkus į jų viešbučius vien dėl to, kad klubų vadybininkai paliktų jas ramybėje. Daug konsumatorių tapo priklausomos nuo alkoholio ar kokaino, kad galėtų susidoroti su tuo, ką darė. Kuo ilgiau ten gyvenau, tuo daugiau gėriau ir tuo labiau konsumatorės pasaulis man atrodė normalus. Greitai pradėjau savęs klausti, ar TAI daryčiau, ar galėčiau, kokia mano kaina? Giliai viduje žinojau, kad niekada negalėčiau turėti lytinių santykių su klientais, nors apie tai tikrai galvojau – man buvo siūlomos milžiniškos sumos“, – prisimena buvusi konsumatorė.
Neiškentusi spaudimo Susanna nutraukė darbą, sugrįžo į Londoną, bet dėl finansinių sunkumų neilgai trukus vėl nusipirko bilietą į Japoniją. Antrą kartą nutraukti darbą ir galutinai išvykti Susanna nusprendė, kai jos draugė, pradirbusi konsumatore trejus metus, galiausiai ištekėjo už kliento: „Man pasisekė, kad išvykau, tada, kai išvykau. Susidūriau su tiek daug merginų, įstrigusių geišų gyvenime, kurių istorijos daug liūdnesnės“.
Susanna sako, kad į gimtinę pargrįžo pasikeitusi: nebegalėjo pasirodyti gatvėje be makiažo, o alkoholis tapo kasdieniu palydovu. Galiausiai merginai pavyko įsitvirtinti Londone ir pradėti žurnalistės karjerą. Savo patirtį ji įamžino knygoje „Stiklinės geišos“ . Knygos personažo Chastity vardu autorė pasakoja: „Sakoma, kad Roppongi rajonas yra spąstai, ir tai yra tiesa. Tu stengiesi ištrūkti, bet lengvi pinigai ir lengvas darbas…“
Dienos metu Roppongi, šurmuliuojantis šviesus kvartalas, pilnas parduotuvių, restoranų ir kavinių, naktimis virsta neoninių šviesų, šarlatanų, laikrodžių ir kaklaraiščių pardavėjų kaledoskopu, šokančiu pagal japonų mafijos (yakuza) dūdelę. Maži, prietemoje skendintys barai, vadovaujami akylų savininkų, tamsiuoju paros metu prisipildo vyrų, ateinančių išgerti, užkąsti ir būti palinksmintiems kantrių bei profesionaliai besišypsančių konsumatorių. Pasieniai nustatyti sofomis, viduryje – stalai. Merginos pasveikina kiekvieną įeinantį ir pasiūlo prisėsti. Tuomet meilikavimas liejasi lyg viskis. Klientą vilioja trumpi sijonai, gilios iškirptės ir iliuzija, kad ne kas kita kaip jo žavesys paperka moteris.
„Ten dirbančias vakarietes merginas aš vadinu stiklinės geišomis. Trapios. Dūžtančios. Tuščios. Roppongi – vieta, kur gali būti, jei nenori užaugti. Bet tai nėra vieta gyventi. Negali būti geiša amžinai”, – sako S. Quinn romano personažas Kimono.
Tipiškame hostess klube visus svečius prie durų pasitinka ir klubo savininkė mama-san. Mama-san yra klubo galva ir laivo kapitonė. Ji atsakinga už viską – nuo merginų samdymo ir apmokymo, kaip regtis ir elgtis, iki šokolado siuntimo geriausiems klientams kaip raginimą vėl sugrįžti.
36-erių Ayano Iwata, dirbusi mama-san trijuose hostess klubuose, pasakoja, kad samdo tik pačias gražiausias merginas ir jomis kruopščiai rūpinasi. Prižiūri, kad jų garderobuose būtų bent trisdešimt skirtingų kostiumų, pagamintų, pavyzdžiui, „Chanel“ ar „Gucci“. Taip pat siekia, kad darbuotojos būtų apsišvietusios, – prižiūri, kad merginos reguliariai skaitytų keturis pagrindinius Tokijo laikraščius, nes tuomet galės sklandžiau bendrauti su apsilankančiais verslininkais. O jei klientas domisi opera ar kabuki, mama-san pasirūpina, kad merginos taip pat išmanytų šiuos menus.
„Aš pabrėžiu asmeniškumą. Rytais kiekviena mergina turi paskambinti savo asmeniniams klientams. Apsimesdama verslo partnerio asistentėmis jos suderina popietinį susitikimą jo ofise. Susitikimo metu mergina primena, kad klientas jau seniai nesilankė klube, paskatina jį sugrįžti ir įteikia šokolado ar golfo kamuoliukų, priklausomai nuo jo skonio“, – dėsto A. Iwata.
Ji pasakoja, kad dirba uždaruose klubuose, kurių dažniausi klientai – nekilnojamojo turto, draudimo ir farmacijos įmonių vadovai, beisbolo žaidėjai ir filmų prodiuseriai. Tačiau pirmiausia, prieš priimant 800 eurų nario mokestį ir įtraukiant į klubo narių sąrašą, patikrinama jų asmeninė finansinė padėtis. „Kai kalbama apie pinigus, negalima niekuo pasitikėti“, – įsitikinusi mama-san.
Klubuose taip pat dirba vadinamieji „žvalgai”, kurie dienomis gatvėse medžioja merginas, kalbindami jas tapti konsumatorėmis, o naktimis dirba apsaugininkais prie klubo durų. Žurnalistinio eksperimento metu žvalgų „medžiojama” Daiva Repečkaitė konsumatorės darbo pasiūlymų sulaukė neturėdama nei aukštakulnių, nei vizos.
Pasak jos, tokiose vietose blyški oda – geriausias makiažas, o didelės akys – prabangiausias aksesuaras: „Rytų europietiškos išvaizdos moteriai užtenka baltos odos ir stereotipą atitinkančios kilmės, kad būtų pakviesta dirbti konsumatore. Nors iš pradžių kvietėjai raukosi išgirdę, kad neva potenciali kandidatė neturi leidimo dirbti Japonijoje, galiausiai nė neprašomi ima į tai žiūrėti atlaidžiau, tikriausiai nujaučia, kad bet kuri jauna europietė – gera prekė“. Daiva įsitikino, kad „griežtai saugoma barų reputacija ir skelbimai, kad priimamos konsumatorės tik su tinkama viza, yra tik graži priedanga, o iš tikrųjų įsidarbinti gali kiekviena, vos tik baras užuodžia pelną“.
Fumiko Kojima ir Edo Gelband kalbinta 26 metų konsumatorė Yumi pasakojo dirbanti 4-5 kartus per savaitę, nuo 19 val. iki 1 val. ir gaunanti 15 eurų už valandą. „Mano darbas yra gerti ir kalbėti. Tiesą sakant, daugiausia tai meluoti. Mes sakome klientams, kokie jie nuostabūs, ir tuomet jie jaučiasi gerai. Aš pridegu jų cigaretes ir juokiuosi. Dažniausiai ateinantys klientai jau būna apgirtę ir ima kalbėti žiauriausius dalykus [mergina atsisakė nurodyti konkrečiau]. Nėra nė vieno mane dominančio reguliaraus kliento. Aš iš tikrųjų jų visų neapkenčiu. Kartais jie mane liečia. O pokalbiai tokie, kad, regis, dirbu darželinukų auklėtoja“, – sakė Yumi.
Nepaisant to, mergina tikino, kad verslas einasi sklandžiai ir klientų apstu kiekvieną vakarą. Esant daug klientų, bare dirba 8 merginos, o tai reiškia, kad galima aptarnauti 20 klientų. Pasak Yumi, viena iš konsumatorių nuolat prašo klientų dovanų, pavyzdžiui, „Luis Vuitton“ rankinės. Kartą ji išsiprašė atostogų Havajuose, kurių metų klientas tikėjosi intymesnių paslaugų, tačiau mergina atsakė serganti lytiškai plintančia liga ir siekdama jį apmulkinti visos kelionės metu apsimetė gerianti vaistus.
Senovėje konsumacija buvo vadinama „vandens prekyba“. Manoma, kad šis terminas kilo iš japonų posakio „laimėti ar pralaimėti, nulemia sėkmė“, mat pramogų versle pelnas priklauso nuo daugelio kintančių rodiklių – populiarumo, ekonomikos tendencijų, oro ir t.t., tad laimėjimai ir pralaimėjimai keičiasi it vandens srovė.
Teigiama, kad „vandens prekyba“ išpopuliarėjo, kai Japoniją valdžiusi Ashikaga Shogun dinastija atskyrė vieną Tokijo dalį ir ją oficialiai paskyrė malonumui. Vyrų malonumui. Samurajai į „malonumų kvartalus“ negalėję įsinešti ginklų – kad nuo alkoholio apsvaigę vyrai nesužeistų vieni kitų, bet labiau dėl to, kad ginklas nepatektų į ten dirbančių ir viltį praradusių moterų rankas, kurioms savižudybė buvo vientelė išeitis.
Ši teorija pasirodė tikėtina, pasižiūrėjus „Tokijo merginas“ – Penelopės Buitenhuis dokumentinį filmą apie Tokijo barų ir klubų konsumatores. Tai – kelionė į keturių kanadiečių moterų, dirbančių gerai apmokamuose prestižiniuose Japonijos naktiniuose klubuose, gyvenimus. Suviliotos nuotykių ir lengvų pinigų, šios XXI amžiaus stiklinės geišos, pasakoja apie tai, kas dūžta…
Eglė Raustė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Vienas atsakymas į “„Stiklinės geišos“: pelningas, bet gniuždantis konsumatorių darbas”
[…] „Stiklinės geišos“: pelningas, bet gniuždantis konsumatorių darbas […]
PatinkaPatinka