Tylusis turizmas Islandijos fjorduose
Tylusis turizmas (angl. solitude tourism), Haukuro Sigurðssono nuotr.
Turizmas ir tyla – tarsi dvi priešingybės. Kiek pasigilinus į turizmo konceptą: jo tikslas pritraukti kiek įmanoma daugiau žmonių į tam tikrą vietą, palinksminti juos ir vėl išsiųsti namo, o tyla būtent asocijuojasi su vienatve, nuošalumu. Tai kaipgi šie konceptai galėtų egzistuoti drauge?
Tylusis turizmas (angl. solitude tourism) – tai sparčiai populiarėjanti tendencija triukšmo ir materialumo pripildytame pasaulyje. Tokia turizmo šaka šiais laikais yra daugelio keliautojų svajonė – kada atokios vietos ir tyla su savimi patampa prabanga ir aukščiausiai suvokiamu malonumu.
„Atokiame paplūdimyje jaučiausi taip, it jis priklausytų tik tai man…“, – tokie pasisakymai keliautojų publikuojamuose dienoraščiuose atspindi jų kelionės siekiamybę, o tai veda prie minties, kad turizme irgi vyksta pokytis – iš triukšmo – į tylą.
Su šiuo „atokaus“ ir „darnaus“ turizmo konceptu pati susipažinau tik apsigyvenusi Islandijos Vesfirdiro regione (isl. Vestfirðir, liet. Vakarų fjordai). Šiame regione gyvena apie 7,5 tūkst. gyventojų 22 271 km² plotyje, tankumas – 0,33 žm./km². Žinoma, pastarasis rodiklis tarsi ir kursto galimybę vystyti tylųjį turizmą tokiame nuošaliame ir mažai apgyvendintame pasaulio užkampy. Tačiau tendencija yra kiek kitokia – per metus šie atokieji fjordai sulaukia apie 113 tūkst. turistų, ypač vasaros metu, kuomet miestelių gyventojų populiacija per vieną dieną kartais padaugėja du ar net tris kartus.
Didžiausią turistų dalį sudaro kruizinių laivų keleiviai, įsiverždami į tykų miestelėnų gyvenimo ritmą, išsirikiuojantys prie kepyklų, kavinių prekystalių ir it vapsvos iš spiečiaus pasklinda po gatveles čeksėdami fotoaparatais ir netylančiais „laba diena“ su kiekvienu sutiktu praeiviu.
Didelis procentas vietinių tradicinio turizmo kompanijų ir kultūros įstaigų (pvz., muziejai, galerijos ir kt.) džiūgauja dėl taip sparčiai augančio turizmo Islandijoje (ypač po 2008-tųjų metų krizės), tačiau yra saujelė verslininkų, kurie netyko lengvo uždarbio ir kiek su nerimu žiūri, kuo baigsis tokio masto turizmo apkrova gamtai. Pastarieji suranda kitą pakraipą turizmui vystyti – keliautojus, kurie, užuot trypę kavinių slenksčius, pasiryžę patirti tą laukinį Vakarų fjordų gyvenimą, įsijausti į šalies papročius, vietinių gyventojų ritmą ir surasti taip ieškomą savo tylos oazę.
Žemiau pateikiami keli tokio netradicinio turizmo pavyzdžiai, įsikūrę Vestfirdiro regione.
AURORA ARKTIKA – plaukiojanti trobelė
Kelionės su „Aurora Arktika“ 2014-aisiais, Haukuro Sigurðssono video
„Aurora Arktika“ – tai netradicinio turizmo įmonės pavyzdys, 60-ies pėdų dydžio burlaivis su 12 keleivinių vietų, vykdantis keliones kovo – rugsėjo mėnesiais Šiaurės Atlanto vandenyne aplink šiaurės vakarų Islandijos krantus, rytų Grenlandiją ir Jano Majeno salą. Šiuo laivu yra suteikiama galimybė pasiekti itin atokias vietas (neprieinamas nei pėsčiomis, nei automobiliu, nei oro transportu) ir užsiimti tokiomis veiklomis kaip slidinėjimas, keliavimas pėsčiomis po kalnus, pasiplaukiojimas kanojomis, nardymas, laukinio gyvenimo pažinimas ar fotografijos pomėgio lavinimas.
„Aurora Arktika“ siūlo labai svarbų privalumą – saugų prieglobstį atšiauraus ir sparčiai besikeičiančio klimato apsuptyje. Už to slypinti idėja, išbandyta pačių kompanijos darbuotojų, yra itin paprasta.
„Kiek ilgai galėtum mėgautis nuotykiu ir justi harmoniją su tave supančia aplinka, kai po aktyvaus laiko gamtoje dar turėtum surasti jėgų pastatyti palapinę, išdžiovinti peršlapusius batus, gamintis maistą, ypač kuomet Islandija pagarsėjusi kaip vėjų šalis, staigiai besikeičiančio oro: čia tik saulė šviečia, čia tik žemė su dangumi maišosi?“– dalinasi patirtimi laivo kapitonas ir kompanijos savininkas Sigurðuras Jónssonas, vadinamu Búbbiu. Pats jis ir rūpinasi visu laivo gyvenimu. Kol turistai su gidais nuotykiauja ir tyrinėja atokius gamtos kampelius, jis palaiko laive tvarką, gamina gardų maistą iš šviežios žuvies, laukinės paukščių mėsos ar islandiškos avienos, kruopščiai surinktų vietinių augalų ir kitų maisto produktų, pasirūpintų prieš paliekant krantą.
Kapitono Búbbio gaminamos gėrybės, Haukuro Sigurðssono nuotr.
Organizuojamos kelionės trunka nuo šešių dienų iki dviejų savaičių, todėl kiekvienai veiklai patirti užtenka laiko tiek įsijausti į gamtos ritmą, tiek pabūti su savimi, tiek susipažinti su vietinės kultūros papročiais ir ypatumais.
„Auroros Arktiko“ burlaivis – saugi užuovėja nuotykių ieškotojams, Haukuro Sigurðssono nuotr.
Yra buvę ir tokių kelionių, kurių metu turistų grupėms yra gerokai nenusisekę su oru, nes vos laivui palikus krantus, jūroje užeina audra ar sniego pūga, besitęsianti visą savaitę. Yra ir tokių keliautojų, kurie net ir ilgą laiką įstrigę laivo kajutėje nesiderėjo dėl pinigų grąžinimo, savanoriškai išmainydami vieną patirtį kita, užuot laikęsi lūkesčio įgyvendinti tai, ką suplanavę. Vietoj to, jie žibančiomis akimis dalinosi laive patirtais įspūdžiais, pasakodami apie stiprius potyrius: turiningus pokalbius, gurmanišką maistą, žaidimus, knygų skaitymą, muzikos „džiamus“ vakarais, gilias tylos valandas įsiklausant į nerimstančios gamtos balsą. Turistų atsiliepimus galite pasiskaityti „Auroros Arktikos“ svečių knygoje.
WILDFJORDS: taku per tyrlaukį
Henry Fletcheris yra „Wildfjords“ tako įkūrėjas Vestfirdiro regiono teritorijoje. Pats atvykęs iš Didžiosios Britanijos į regiono sostinę Isafjordurą (isl. Ísafjörður), čia įgijo natūralių išteklių vadybos magistro laipsnį (angl. Natural Resource Management).
Studijų metu vaikinas susižavėjo vandenyno, kalnų, uolų, šiltųjų versmių, geltono, juodo ir raudono smėlio paplūdimių, paukščių, avių, šiaurės lapių, povandeninės gyvūnijos ir sausumos augalijos kakofonija. Jam parūpo viską sujungti į darnią visumą – atkurti arba pačiam atrasti taką per sausumą keliaujant pėsčiomis ar arkliais, o per vandenyną valtimis ar kanojomis, kaip kadaise vietiniai lankydavosi vieni pas kitus ir vykdydavo mainų kelius dar iki atsirandant kelių sistemai. Ir jam pavyko.
Henry Fletcheris sukūrė 200 km maršrutą pėsčiomis, arkliais ir kanojomis, vedantį nuo savo studijų miesto Isafjorduro iki labiausiai į vakarus nutolusio Europos taško – paukščių uolos Lautrabjargo (isl. Látrabjarg). Šis takas sudarytas atidžiai ištyrus senus žemėlapius, kelerius metus keliaujant ilgas distancijas pėsčiomis ir bandant vis naujus takus. Be abejo, vietinių žmonių pagalba čia buvo itin reikšminga, ypač ūkininkų, kurie dalindamiesi savo šeimų istorijomis ir dokumentais padėjo sudėlioti esminius kelionės maršruto punktus.
„Wildfjords” takas, Lautrabjargo paukščių uola, Tanjos Geis nuotr.
„Wildfjords” takas, Lautrabjargo paukščių uola, Tanjos Geis nuotr.
„Mano nuomone, šis maršrutas yra ir įkvėpiantis, ir metantis iššūkį, gilinantis žinias apie gamtosaugą ir stiprinantis ryšius su vietine bendruomene, flora ir fauna“, – pastebi H. Fletcheris.
2014 m. vasarą „Wildfjords“ surengė dvi pirmąsias oficialias keliones su 6-10 turistų grupėmis, vedamas Henry Fletcherio ir Tanjos Geis. Tai 18 dienų kelionė, suskirstyta į dvi dalis – Pietų ir Šiaurės – siekiant sukurti keliautojams laisvę prisijungti tik prie vienos iš jų dėl laiko stokos ar fizinio pasirengimo.
Pietų dalis vadinasi „Laukinės istorijos“, kuri prasideda prie 14 km ilgio Lautrabjargo paukščių uolos – didžiausios Europoje paukščių būstinės – apgyvendinusios net 40 procentų viso pasaulio paukščių rūšių. Tai unikalus reiškinys ir kiekvienas pabuvojęs ten išsineša kvapą gniaužiantį prisiminimą.
Nemaža Pietų maršruto dalis pažymėta piramidėmis iš akmenų, išlikusių dar nuo senų laikų, tapusių kelrodžiais keliaujant nuo vienos gyvenvietės prie kitos. Kita dalis neseka jokiais jau suformuotais pėdsakais, o pasuka ties stačiomis uolomis, raudonojo smėlio paplūdimiais, vietiniais beržų miškais ir siaurais tarpekliais, o pakeliui dar ir giliai atsipalaiduojama net dviejose natūraliai susiformavusiose šiltosiose versmėse – baseinėliuose (angl. hot pool). „Laukinės istorijos“ pažymi iš anksto sugalvotas užduotis ir žaidimus visai grupei ar individualiai, kurių metu skatinamas kūrybiškumas, savęs pažinimas ir ekspresija per nuolatinį sąlytį su gamta. Daugiau apie „Wildfjords“ nuotykius ir istorijas galite skaityti dienoraštyje.
Šiaurinė maršruto dalis pavadinta „Nešuliniai arkliai ir laukinis maistas“, prasidedanti vizitu ties 100 m aukščio kriokliu Dynjandi ir pasekanti nepriklausomybės didvyrio Jono Sigurdssono muziejaus link per seniausios Islandijoje vulkanininės kilmės kraštovaizdį. Ties muziejumi keleivių laukia nešuliniai arkliai. Palapinės ir sunkesni daiktai yra pakraunami ant jų nugarų. Ties Thingeyri įlanka kelionė sausuma iškeičiama į nuotykį kanojomis perplaukiant vieną fjordą.
Laibasnapio narūnėlio (angl. guillemot) kiaušinis, Tanjos Geis nuotr.
Šiame maršruto taške vaišinamasi vietine žuvimi, pagauta pačių keliautojų ledyno suformuotame ežere ir kelionė užbaigiama šventine vakariene ragaujant tradicinį islandišką maistą Betės ūkyje, netoli Vestfirdiro regiono sostinės Isafjorduro. Visos kelionės metu didelis dėmesys skiriamas laukinio maisto paieškai (angl. forage) – įvairių žolių, grybų, uogų, paukščių kiaušinių, žuvies, jūros dumblių ir kitų jūros gėrybių, taip siekiant supažindinti svečius su Vakarų fjordų turtinga mityba.
FISHERMAN – maisto kelias
„Fisherman“ – dar vienas, bet kiek kitoks, netradicinio turizmo pavyzdys, kurio tikslas supažindinti turistus su regiono istorija ir vietinių gamtos resursų panaudojimu – šviežia žuvies produkcija. Kompanija „Fisherman“ yra įsikūrusi ekologiškame žvejų miestelyje Suðureyri su 300 gyventojų, kurių pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra žuvininkystė.
„Fisherman“ savininkas Elíasas Guðmundssonas yra giriamas už Maisto kelio turizmo koncepto sumąnymą, kuris paremia lėto maisto (angl. slow food) judėjimą, skatinantį sąmoningumą pagaminamo maisto industrijoje. Būtent ši veikla apjungia viso miesto pramonę, istoriją, kultūrą ir vietinius resursus.
Visas miestelis veikia kaip vienalytis darinys, todėl tokią turizmo šaką verta vadinti darniojo (angl. sustainable) turizmo pavyzdžiu. Tokio turizmo siekiamybė – puoselėti gamtą, kultūros paveldą ir tradicijas bei taip prisidėti prie ekonomikos vystymosi ir gerovės vietiniams gyventojams. Darnaus turizmo sektorius sukuria pakankamai darbo vietų vietiniams gyventojams panaudojant vietinius resursus ir skatinant kultūrinio paveldo vertės tausojimą, tradicijų ir papročių išsaugojimą.
Maisto kelio turistinė pramoga supažindina turistą su visais maisto atsiradimo ir pagaminimo žingsniais. Apie porą valandų trunkanti kelionė Maisto keliu įtraukia turistą kaip aktyvų dalyvį.
Pirmiausia yra supažindinama su miestelio istorija ir tradicinės žuvininkystės principais. Pasakojama ir rodoma, kaip gaudoma žuvis, su galimybe ir pačiam pabandyti pažvejoti, toliau seka ekskursija į žuvies apdorojimo gamyklą. Supažindinama ir su geoterminės energijos jėgaine, kuri aprūpina miestelio gyventojus ir visą pramonę elektra ir šilumine energija.
Maisto kelyje ragaujama vėjuje ir šalto oro srovėse išdžiovinta žuvis (isl. harðfiskur, angl. stock-fish), kuri atvirose medinėse džiovyklėse kabo net kelis mėnesius, kol yra tinkama vartoti ir eksportuoti į kitas šalis.
Maisto kelio stotelė prie žuvies džiovyklės, Elíaso Guðmundssono nuotr.
Galiausiai turistai pasiekia Žvejo kulinarijos mokyklą (angl. Fisherman Cooking School), kurioje naudojant vietoje pagautus žuvies produktus ir gamtoje surinktas žoleles bei šiltnamiuose užaugintas daržoves, panaudojant šiltosios versmės (angl. geothermal spring) energiją, gaminami gurmaniški patiekalai su vietinių kulinarų pagalba. Vietoj atviruko, kiekvienas keliautojas su savimi pasiima originalią kortelę su dienos receptu – prisiminimui iš Maisto kelio pramogos.
Mano nuomone, „Aurora Arktika“, „Wildfjords“ ir „Fisherman“ yra puikūs netradicinio – tyliojo, darniojo ir atsakingojo – turizmo pavyzdžiai, kurie atsiremia į tokias vertybes kaip pagarba ir nuolankumas Islandijos šalies kultūrai, klimatui ir gamtos grožiui, perteikia šalies svečiams šiam regionui būdingas patirtis ir gyvenimo būdą.
Kiekviena kelionė vykdoma su atidžiu pasiruošimu, siekiant užtikrinti visavertį saugumą, dalinantis jaudinančiais nuotykiais su atvykusiais svečiais ir taip pat atsižvelgiant į gamtos trapumą, kuomet taršos prevencija ir kūrybiškas vietinių gamtos resursų panaudojimas tampa svarbiausiais uždaviniais.
Pakurstyti šiai aplinkai būdingų kvapų, skonių, garsų, vaizdų ir oro temperatūrų kaitos jutiminiai potyriai atneša tikros laimės akimirkų, kurių nebepatiriame įsisupę į kasdienį bėgimą ir aplinkos triukšmą. Tai tikriausiai ir yra tai, ko ieško keliautojai, svajodami dar kartą pajusti tą pilnatvę su savimi – „it šis paplūdimys priklausytų tik man vienam…“.
Vaida Bražiūnaitė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Vienas atsakymas į “Tylusis turizmas Islandijos fjorduose”
[…] Tylusis turizmas Islandijos fjorduose […]
PatinkaPatinka