Kaukaze gyvenimas su tėvais tęsiasi iki vestuvių… arba ilgiau
Renatos Skardžiūtės – Kereselidzes nuotr.
Pirmą kartą atvažiavusi į Gruziją buvau nustebusi, kokie dideli jų namai: dviejų-trijų aukštų, su daugybe miegamųjų, dviem terasomis ir erdviais bendraisiais kambariais. Tas pats ir su butais – net sovietmečiu statytuose namuose gruzinai turi didelius butus, o jei tokio nepavykdavo gauti, šeimininkai prasiplėsdavo patys.
Dažnas savo balkoną yra pavertęs dar vienu miegamuoju, kuris net pavadinimą turi – „lodžija“. Lodžija paprastai būna pailgos formos (paveldėtos iš buvusio balkono) ir blokuoja šviesą į gyvenąmąjį kambarį, bet kartu ji suteikia papildomos erdvės ir yra vienas iš jaukiausių kambarių gruzinų namuose. Na o jei balkono nebuvo ar jo neužteko, visuomet buvo galima prasiplėsti į lauką – vienur praardyti, kitur pamūryti ir štai jau namo šone kyšo savadarbis kambario galas.
Toks erdvių ieškojimas dabar Tbilisyje uždraustas estetiniais sumetimais, bet jis vyksta ne šiaip sau. Kiek kitaip nei pas mus, Gruzijoje įprasta, jog kelios kartos gyvena po vienu stogu. Seni tėvai lieka su vaikais, kurie privalo jais pasirūpinti (apie senelių namus čia neteko girdėti), o suaugę vaikai taip pat neskuba išsikraustyti. Dar įdomiau – niekas nesitiki, kad universitetą baigę ir įsidarbinę jauni žmonės iškart pradės savarankišką gyvenimą atskirai.
Pasidarė smalsu, kodėl taip yra ir kaip jauni žmonės planuoja savo gyvenime Kaukaze, tad gruzinų, armėnų ir azerbaidžaniečio paklausiau apie išsikraustymą iš tėvų namų. Panašu, jog visose trijose kultūrose vaikų ir tėvų santykius stipriai lemia tradicija, ekonominė situacija ir gyvenamoji vieta.
Tradicija gyventi kartu
Tiek Gruzijoje, tiek kitose Kaukazo šalyse vyrauja istoriškai susiformavusios šeimos tradicijos, kuomet kelios kartos gyvena po vienu stogu. Kaip pasakoja Šorena Megrelišvili, Gruzijoje įprasta gyventi su tėvais iki santuokos. „Daugelis tėvų turbūt nesuprastų, kodėl jų vaikai kraustosi kitur, kai galėtų gyventi su jais“, – aiškino Šorena.
Pasak žurnalistės Lilit Kočinyan, Armėnijoje situacija labai panaši kaip ir Gruzijoje. Čia taip pat įprasta gyventi kartu su tėvais, dėl keleto priežasčių. „Armėnijoje galioja nerašyta taisyklė, kad vienintelis vaikas apskritai neturėtų išsikraustyti. Tai galima vadinti tradicija arba visuomenės spaudimu, o tai mūsų regione veikia gana stipriai. „Ką pasakys kaimynai“, „ką žmonės pagalvos“ – šie ir panašūs teiginiai veikia mūsų gyvenimus“, – sakė Lilit. Kartais dėl šios priežasties universitetus baigę jauni žmonės lieka gyveni su šeima.
Lūkesčiai dėl gyvenimo kartu/atskirai taip pat priklauso nuo lyties. Jaunoms netekėjusioms merginoms, nusprendusioms gyventi atskirai nuo tėvų, tenka atlaikyti kur kas daugiau spaudimo bei smalsių kaimynų žvilgsnių. Didžiuosiuose miestuose visa tai vyksta paprasčiau ir dažniau, tačiau pasak Šorenos, „regione merginos išsikraustymas būtų didelis skandalas. Tai turbūt iškeltų daug klausimų ir įtarinėjimų“.
Irene Danielyan iš Armėnijos pasakojo, jog po santuokos vaikinams ir merginoms situacija taip pat kiek skiriasi: dukros paprastai išsikrausto pas vyrą; o štai sūnus lieka gyventi su tėvais ir parsiveda žmoną namo. Tiesa, sūnus, kaip giminės vardo tęsėjas, dažniausiai paveldi tėvų namus (t.y., šeimos turtas nebūtinai bus lygiai padalinamas vaikams), tad neretai jis ir vedęs lieka namuose.
Azerbaidžaniečių tradicijos taip pat panašios, tačiau skiriasi kai kuriomis detalėmis. Čia jauniausias sūnus lieka gyventi su tėvais ir parsiveda žmoną namo; tuo tarpu vyresnėlis (-iai) privalo išsikraustyti. „Nesvarbu, ar jis gyvens tame pačiame mieste, ar kitur, po vestuvių vyresnysis sūnus turi išsikraustyti į savo namus. Jei jis neturi tam pinigų, jam padeda tėvai“, – apie savo papročius aiškino Gruzijoje gyvenantis azerbaidžanietis Faridas Askerovas.
Kai galimybės neatitinka norų
Žinoma, visa tai yra tradicija – kurią jaunimas kartais laužo, jei galimybės leidžia. Yra ir kita priežastis likti namuose (ir kai kurie laiko ją pagrindine) – ekonominiai motyvai. Tiek gruzinai, tiek armėnai tvirtino, kad jaunimas dažniausiai neturi sąlygų išsikraustyti ir pradėti savarankišką gyvenimą.
„Armėnijoje ekonominė situacija gana sudėtinga, turime tokių problemų kaip didelis nedarbas ir nedideli atlyginimai, kurių paprasčiausiai neužtenka gyventi vienam“, – pasakojo Lilit. Šorena jai antrino sakydama, jog nedarbas iš tiesų yra didelė problema tarp jaunų žmonių, bet net ir dirbančiųjų atlyginimai dažnai per maži atskiro būsto nuomai.
Tad paklausus, koks amžius yra „normalus“ išsikraustyti, dažniausias atsakymas – tada, kai gali sau tai leisti. „Jaunimas išsikrausto, kai gali save finansiškai išlaikyti. Paprastai tai 20–30 m. amžiaus dirbantys žmonės, kurie gali patys padengti savo išlaidas ir kartu nori daugiau privatumo ir nepriklausomybės nuo šeimos“, – sakė Irene.
Lyčių klausimų specialistės Nargizos Ardževanidzes nuomone, miestuose jaunos šeimos daugeliu atvejų siekia savo būsto, jei abu partneriai turi pakankamai pajamų. „Manau, tai daugiau finansinis klausimas“, – sakė Nargiza, nors taip pat pridūrė, jog, „žinoma, patogu, kai tėvai apmoka mokesčius, ruošia maistą ir rūpinasi anūkais“. Tačiau kartu, nepriklausomai nuo šeiminės padėties, nemažai jaunų žmonių padeda ar net išlaiko savo tėvus – kas taip pat yra didelė finansinė atsakomybė.
Paprasčiausia – išvažiuoti studijuoti
Panašu, kad Kaukaze pats „neskausmingiausias“ būdas išsikraustyti iš tėvų namų – išvažiuoti studijuoti į kitą miestą (vargas tau, jei esi iš sostinės…). Tiek Gruzijoje, tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane beveik viskas koncentruojasi sostinėje, tad nemažai jaunimo atvažiuoja čia mokytis ir ieškoti darbo.
Kitiems tenka griauti tėvų lūkesčius ir susiformavusias tradicijas, kurias galima palenkti, tačiau ne be pastangų ir kantrybės. „Galvoju apie gyvenimą atskirai, bet visų pirma man reikia būti finansiškai nepriklausomai, turėti gerą darbą su geru atlyginimu. Bet neabejoju, kad net ir tuomet nebus lengva apsispręsti, nes mano tėvai tikrai nepasiruošę tokiam mano žingsniui“, – dalinosi Lilit.
Irene pasakojo apie draugę – aktyvistę, feministę – kuri neseniai išsikraustė iš tėvų namų. „Jos tėvai buvo prieš, jie nematė priežasties jai išsikraustyti. Ji vis viena pasiekė savo ir tėvai susitaikė su tuo, bet vis viena kiekvienąkart susitikus siūlo jai grįžti namo“.
Panašu, kad Kaukaze kartų konfliktas sukasi apie giliai įsišaknijusią tradiciją gyventi po vienu stogu. Tai susiję su gruzinų bendruomeniškumo samprata, kuomet tarpusavio santykiai, artimas bendravimas vertinamas labiau nei individualumas ir privatumas. Šios vertybės mums nepastebint lemia daugelį mūsų kasdienių veiksmų ir vertinimų. Lietuvoje turbūt gailėtume šeimos, kur kartu gyvena trys – keturios kartos, įskaitant vedusius vaikus ir jų atžalas (ir kaip gi jie visi telpa?). Gruzijoje atvirkščiai, gailimasi tų, kurie gyvena po vieną – ir stengiamas to išvengti, jei tik įmanoma.
Tačiau įdomu stebėti, kaip šios tradicijos pamažu keičiasi ir augant miestams bei keičiantis kartoms, kinta ir požiūris į šeimą bei bendruomenę. Jauni žmonės siekia savarankiškumo ir randa naujų galimybių susikurti savo – asmeninei – erdvei. Teko sutikti ne vieną, pasakojusį panašias išsikraustymo istorijas (tėvai nenorėjo, nesuprato, paskui per laiką, kantriai juos ruošiant šiam žingsniui, susitaikė). Žinoma, tai kur kas labiau pasiekiama didmiesčių jaunimui, bet būtent čia ir prasideda visi didesni pokyčiai.
Renata Skardžiūtė – Kereselidze
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Renatos Skardžiūtės – Kereselidzes nuotr.
Renatos Skardžiūtės – Kereselidzes nuotr.
Vienas atsakymas į “Kaukaze gyvenimas su tėvais tęsiasi iki vestuvių… arba ilgiau”
[…] Kaukaze gyvenimas su tėvais tęsiasi iki vestuvių… arba ilgiau […]
PatinkaPatinka