Skaitomiausias mėnesio straipsnis – apie „pajuokos“ megztukus

Jurgita Meškauskaitė, nuotr. iš asmeninio albumo

Jurgita Meškauskaitė, nuotr. iš asmeninio albumo

„Baisiųjų“ kalėdinių megztukų diena biure – puikus britiško gyvenimo būdo pavyzdys. Jie nepraleidžia progos pasijuokti ir iš to išspausti dar ir kokį pinigėlį. Pageidautina – ir geriems darbams“, – sako tinklaraščio Euroblogas.lt autorė Jurgita Meškauskaitė, kurios tekstas „Pajuokos“ megztukai – ir juokui, ir pelnui“ buvo skaitomiausias gruodžio mėnesį.

„Britai yra viena iš labiausiai humorą išaukštinusių tautų pasaulyje. Tas pats su labdara. Ir ne todėl, kad kiti nemėgsta pasijuokti ar yra savanaudiški. Britams tai yra svarbiau, nes jie mokomi santūrumo, tad humoras yra puikus būdas pasakyti tai, kas normaliomis sąlygomis būtų neįmanoma: kad ir prisipažinti, kad nepatinka tetos megztas megztukas“, – sako Jurgita.

Pasak jos, „bjauriojo megztuko“ diena yra gana nesena naujovė, išnaudojama ir versle, ir labdaros organizacijų, renkančių lėšas savo projektams. „Įdomu pagalvoti, kokia idėja panašų efektą galėtų turėti Lietuvoje“, – teigia teksto autorė.

Kaip teigia Jurgita, rengdama publikaciją ji sužinojo, kad linksma būna tik tada, jei susirenka pakankamas tokių bjauriųjų megztukų skaičius.

Kviečiame susipažinti su skaitomiausiu tekstu:

„Pajuokos“ megztukai – ir juokui, ir pelnui

Kalėdinis megztukas, Jurgitos Meškauskaitės nuotr.

Kalėdinis megztukas, Jurgitos Meškauskaitės nuotr.

„Baisiųjų“ kalėdinių megztukų diena biure – puikus britiško gyvenimo būdo pavyzdys. Jie nepraleidžia progos pasijuokti ir iš to išspausti dar ir kokį pinigėlį. Pageidautina – ir geriems darbams.

Įtampa augo pamažu. Pradžioje atėjo keli elektroniniai laiškai iš kolegų, raginantys nepamiršti. Paskui Londono metro pasirodė gausi reklama su „išmegzta“ data, 12.12. Tačiau jau kelios savaitės prieš datą pro atviras parduotuvių duris įkyriai mojo ryškių spalvų megztiniai su elnių ir besmegenių galvomis.

Prisiminiau Brigitos Jones dienoraštį, sceną, kurioje ji sutinka savo būsimąjį vyrą, vilkintį panašų baisų megztuką. „O ne, – šaukiu sau, – „aš visada maniau, kad tai buvo jo tėvų kalėdinė dovana, o pasirodo – tai tik britiškas juokas. Kaip aš nesupratau…“

Megztukų dieną atidžiai apžiūriu praeivius gatvėje: į Kalėdų senį iš stuomens ir liemens panašus vyras vilki megztuką su Kalėdų seniu. Šmaikštu. Keturių asmenų šeima iriasi gatve, apsitempusi mezginiais su raudonosiais elniais. Solidaru. Jauna biuro darbuotoja su švieselių girlianda, glaudžiai apvyniota aplink kaklą. Gal… išradinga.

Paprašau kolegų paaiškinti, kaip čia yra su tais kalėdiniais megztukais, nes tradicija dar nėra taip paplitusi, kad net „Google“, išskyrus nuotraukas, gali pasakyti maždaug tiek, kad tai prasidėjo 2011-aisiais.

„Baisūs kalėdiniai megztukai buvo visada, jie kaip ir kojinės – tradicinė Kalėdų dovana. Dažnai močiutė ar teta Kalėdoms padovanoja savo megztą megztuką, kurį iškart tenka ištremti į spintą. Tačiau visai neseniai pradėta tuos megztukus vieną dieną juoko dėlei vilkėti darbe, – paaiškina kolega Joe.

Toliau kvočiamas, kodėl pats nevilki Kalėdų megztuko Kalėdų megztukų dieną darbe, paaiškina, kad tokį megztuką jis turi, bet šiuo metu jis, deja, paskolintas ir yra Vokietijoje. „Atsisakau pirkti dar vieną kalėdinį megztuką, kai tokį jau turiu“, – tvirtai sako Joe.

Megztukas bjaurus, bet tikslas – kilnus

Prekybininkai ir galingos britų labdaros organizacijos su Joe tikrai nesutiktų. Jie visaip įtikinėja, kad sezoninį „bjaurųjį“ megztuką įsigyti būtina, ir dėl labai kilnių priežasčių. Prekybininkai šiemet kaip niekada gausiai pasiūlė daugybę „bjauriųjų“ bei skandinaviškų (gana skoningų, bet su elniais) megztukų. Labdaros organizacijos susiejo jų pirkimą su gerais darbais: dalis „bjauriojo“ megztuko pelno skiriamas konkrečioms labdaros organizacijoms. Dažniausiu atveju, maždaug 2 iš 20 svarų sterlingų. Taigi, ir pasijuoki iš savęs ir kolegų ir dar mažą gerą darbą padarai.

Spauda irgi šoko į pagalbą su sėkmingiausio megztuko konkursais bei tokiais straipsniais, kaip antai „Ką tavo „bjaurusis“ megztukas sako apie tave“. Joe šiuo klausimu taip pat radikalus: „Aš atsisakau atsakinėti į tokius klausimus.“

Iš dalies sutinku: 20 svarų prekybininkui – ne taip ir juokinga. Ne brangu, bet ir nejuokinga.

Mūsų biure „bjauriųjų“ pasirodė nelabai daug. Tiesą pasakius, tiek nedaug, kad kolega, ankstų rytą vilkėjęs ryškiai raudoną, klasikinį „bjaurųjį“ mezginį su stambiu elniu jau po valandos jį nusivilko ir pasidėjo šalia. „Karšta,“ – pastebėjo jis. Sutinku, ir užfiksuoju, kad „bjaurių“ megztukų smagumui pasireikšti būtinai reikia kompanijos. Dar prisimenu, kad Bridget Jones dienoraštis rodytas daugiau nei prieš dešimtmetį. Taigi, jei spręsime pagal „Google“, tais laikais tokie megztukai tebebuvo nepatogi tėvų dovana. Pamažu imu liūsti, tačiau nuotaiką išgelbėja kitas kolega.

„Gana jauku kitą dieną po Kalėdų vaikštinėti namuose su šiltu, bet gal ne gražiausiu ar labiausiai tinkančiu megztuku ir nesukti sau galvos, kaip atrodai. Tai – irgi Kalėdų dalis“, – pastebi Jamie.

Jurgita Meškauskaitė

Visą tekstą „Pajuokos“ megztukai – ir juokui, ir pelnui“ rasite čia.

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: