„Tautiškų“ vardų mada izraeliečiams leidžia nesunkiai pasikeisti vardą
Yuvalis Ben-Ami, nuotr. iš asmeninio albumo
Izraelyje pasikeisti vardą gana nesunku ir tai nelaikoma kažkokia keistenybe. Vardų keitimas įvykus svarbiam pokyčiui gyvenime siejamas su pačiomis šios valstybės ištakomis. Dabar ši tradicija suteikia saviraiškos galimybę pasirenkant išskirtinį vardą arba leidžia sutuoktiniams sulipdyti pavardes į vieną pasirinktu būdu.
Gyvenant Izraelyje nejučia įsismelkia laisvesnis požiūris į vardą: savitarnos kavinėse prisistatinėdavau Dafna, o kai paplūdimyje užkalbinęs telavivietis pareiškė, kad mano vardas sunkiai ištariamas ir galėčiau jį pasikeisti į biblinį Dvora, nė nesutrikau.
Istoriškai vardo keitimas tarp žydų imigrantų buvo patriotizmo ir asmens atgimimo išraiška.
„Dažnai žmonės keičia vardus, kai paseka religiniu kultu. Patriotizmas buvo toks kultas Izraelio žydų imigrantams, įskaitant mano senelį, – tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo Izraelio rašytojas ir publicistas Yuvalis Ben-Ami. – Gyvendamas uodų apniktame miestelyje pasistatytoje palapinėje ir visą dieną lenkdamas nugarą žemės ūkyje, jis suprato, kad nebegali vadintis Reichmanu [vok. „turtingas žmogus“] ir, kad atspindėtų savo socialistines vertybes, pasivadino „savo liaudies sūnumi.“
Žydai Europoje pavardes įgijo palyginti vėlai. Paveldimos pavardės pakeitė anksčiau galiojusią tėvavardžių tradiciją ne pačių žydų pasirinkimu, o valdžiai paliepus. Tik Ispanijos ir aplinkinių kraštų žydai sefardai turėdavo paveldimas pavardes jau Viduramžiais. Vakarų ir Rytų Europos žydų pavardės kilo iš jų profesijų, kilmės vietovių ar tėvavardžių, pridedant vokiškas arba slaviškas galūnes.
Kai grėsmė patirti diskriminaciją dėl kilmės trukdė žydams gyventi visavertį gyvenimą, jie keitėsi pavardes ir į dar panašesnes į savo gyvenamų valstybių etninės daugumos. Todėl kai XIX a. pab. kilo sionizmo (žydų nacionalizmo) judėjimas siekiant įkurti nepriklausomą valstybę, netrukus jo lyderiai žodžiu ir pavyzdžiu ėmė raginti tautiečius neprisirišti prie tokiomis nepalankiomis aplinkybėmis gautų pavardžių. O kai buvo nuspręsta, kad kuriamą tautą suvienys atgaivinta anksčiau tik religinėms reikmėms naudota hebrajų kalba, nusistovėjo praktika keisti vardus ir pavardes į hebrajiškus.
Vardų ir pavardžių suhebrajinimas (hebr. „ivrut“) paplito tarp pirmųjų naujakurių tuomet dar Osmanų imperijos valdomoje Palestinoje (XIX a.). Kaip interviu dienraščiui „HaAretz“ teigė Žydų vardų tyrimų projekto vadovas prof. Aaronas Demsky, prasidėjus nepriklausomybės judėjimui, pavyzdį ėmė rodyti naujakurių visuomenės veikėjai ir politikai: pirmasis šalies premjeras Davidas Grünas tapo Davidu Ben Gurionu, litvakų kilmės publicistas, hebrajų kalbos atgaivinimo entuziastas Eliezeris Perlmanas pasivadino Ben Yehuda („Judėjos sūnus“) ir t.t.
Po to, kai 1948 m. įsikūrė Izraelio valstybė, praėjus septyneriems metams, tuo metu gynybos ministru tarnavęs D. Ben Gurionas įsakė armijai kaip oficialius atstovus užsienyje siųsti tik pareigūnus su hebrajiškomis pavardėmis. Po Antrojo pasaulinio karo Europos žydai kratėsi ir sąsajų su Vokietija, jos vietovėmis (pvz., pavardė Berlinas) ar nacių veikėjais (pvz., pavardė Himmleris). Tačiau spaudimą pasikeisti pavardes patyrė ne tik vokiškos kilmės žydai: iš arabakalbių kraštų atvykusiųjų arabiškos pavardės kėlė įtarimą jų naujiems bendrapiliečiams Izraelyje, šaliai įklimpus į nesibaigiančius konfliktus su kaimynais.
Erga Sonnenberg, nuotr. iš asmeninio albumo
Europoje daug metų gyvenanti izraelietė Erga didžiuojasi ir savo retu, bet užsieniečiams nesunkiai įsimenamu hebrajišku vardu, reiškiančiu „ilgesys“, ir germaniška pavarde Sonnenberg.
„Galiu vizualiai įsivaizduoti saulę, besileidžiančią už viršukalnės, – sako ji. – Skirtingai nei dėdės, mano tėvas jos neišvertė į hebrajų kalbą. Mano dėdė pavardę pasikeitė, nes dirbo Izraelio ambasadoje. Paradoksas, bet vienas iš hebrajišką pavardę gavusių pusbrolių dabar gyvena Vokietijoje su vokiete žmona, ir užsieniečiai laužo liežuvius, bandydami šią pavardę ištarti.“
Erga pasakojo, kad iš Vokietijos kilusi jos senelė nedvejodama pasikeitė vardą ir pavardę į hebrajiškus – iš Perlos virto Pnina: „Manau, ji labai tuo didžiavosi – tai buvo lyg gimimas iš naujo.“
Vardą pasikeitė ir Nyderlanduose užaugusi pašnekovės mama, bet pavardės keisti nė nereikėjo – ji jau buvo hebrajiška.
„Tačiau mamos sesuo atsisakė keisti vardą ir iki šiol vadina mamą tuo vardu, kuriuo ji buvo pavadinta gimusi. Toks jos būdas.“
Savo tinklaraštyje Yuvalis rašė, kad jo senelis, pabėgęs iš gimtosios Slovakijos, negalėjo sau atleisti, kad nesugebėjo nuo Holokausto išgelbėti gimtinėje likusios šeimos, bet genocidą išgyvenusi senelio teta piktinosi ir tuo, kad vyriškis sunaikino šeimos pavardę.
Taigi, požiūris į asmenvardžius tik iš pažiūros atrodo labai laisvas. Iš tiesų vardas ir pavardė izraeliečių kultūroje turi didelį simbolinį krūvį, dažniausiai jis siejamas su pasakojimu apie žmogų. Todėl izraeliečiams tenka atsakingai spręsti, kokią istoriją apie save pasakoti.
Daiva Repečkaitė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Vienas atsakymas į “„Tautiškų“ vardų mada izraeliečiams leidžia nesunkiai pasikeisti vardą”
[…] „Tautiškų“ vardų mada izraeliečiams leidžia nesunkiai pasikeisti vardą […]
PatinkaPatinka