Nemokami pietūs tik pelėkautuose?
Ciuricho universitetas, Giedrės Simanauskaitės nuotr.
Turint mažai, o sumuštiniui universitete kainuojant tiek, koks yra visos dienos tavo biudžetas, imi atrasti kitų kūrybiškų būdų, kaip papietauti. Taigi, pusė tiesos apie nemokamus pietus. Šįsyk – ne pelėkautuose.
Pradėjus studijuoti Ciuricho universitete Šveicarijoje, greitai pastebėjome, jog universitete vyksta daug renginių, kuriuose stalai būna nukloti kąsnio dydžio sumuštinukais, vaisių vėrinukais ir taurėmis sulčių ir vyno. Pirmiausia nedrąsiai praeidavome koridoriumi nugvelbdami vieną kitą skanėstą, tačiau vėliau įsidrąsinome ir dažnai prisijungdavome prie konferencijos svečių.
Universitetai Ciuriche, gal kiek kitaip nei Lietuvoje, dažnai nuomoja savo patalpas verslo susitikimams, renginiams, konferencijoms, tad ir tų nemokamų pietų pasitaikydavo kone kasdien. Mūsų susiformavo net šiokia tokia kompanija – meksikietis Davidas, japonas Takeshi, rumunas Viktoras, šveicarė Monica, slovėnė Saša ir aš. Kadangi mokėmės skirtinguose, tačiau vienas šalia kito esančiuose universitetuose, pamatę išrikiuotus furšeto stalus siųsdavome vieni kitiems SMS – tarkim, „nemokami pietūs ETH 4 aukštas“ ar nurodydami kitą lokaciją.
Kartą įvyko ir nemalonus dalykas. Ruošiausi paskaitoms, kai aplink mane pradėjo dengti stalus. Išsiuntusi SMS pietų bičiuliams, išsiruošiau prie stalų. Prie manęs priėjo padavėjas ir paklausė, ar aš esu renginio svečias. Nesutrikau ir patvirtinau, jog sumuštinis man priklauso, nes dalyvauju renginyje. Padavėjas paprašė, jog palikčiau renginį, nes jis skirtas išskirtinai profesoriams. Taigi, visa supykusi ir nusiminusi išpėdinau atgal prie kompiuterio.
Kitą dieną sėdėjau toje pačioje vietoje ir ruošiausi paskaitoms. Ir vėl ta pati situacija – dengiami stalai, nešami padėklai ir taurės. Dar neprasidėjus renginiui, priėjau prie padavėjo ir jam išpyškinau, jog jei renginiai vyksta erdvėje, kurioje aš turiu mokytis, tai reiškia, jog šie žmonės įsiveržia į mano erdvę, o ne aš į jų. Padavėjas manęs atsiprašė ir tyliai pasakė: „Aš – irgi maisto medžiotojas, atleisk, bet vakar tikrai turėjau tave išprašyti.“ Grįžau prie kompiuterio, o padavėjas iš paskos man atnešė visą padėkliuką gardumynų kaip atsiprašymo gestą.
Kitose šalyse besimokantys tautiečiai taip pat turi istorijų apie nemokamų pietų medžiokles.
Mantė Makauskaitė draugų maisto puotoje, nuotr. iš asmeninio albumo
Mantė Makauskaitė, besimokydama Danijoje, taip pat naudojosi nemokamų pietų privalumais. „Aš specialiai nėjau į konferencijas dėl nemokamų pietų, tačiau visada džiaugdavausi vakariniais renginiais, nes jie baigdavosi maistu ir bent viena taure vyno.“ Mantė pasakoja, jog Kopenhagoje neįprasta propaguoti VIP’inę kultūrą, tad niekada nėra išskirti dėstytojų ar profesorių stalai ar staltiesės, o renginiuose laukiami visi atėjusieji. Per mėnesį Mantei nemokami pietūs ar vakarienė pasitaikydavo 3-4 kartus, tačiau siekiant to sąmoningai, būtų galima keliauti iš renginio į renginį ir pietų gauti daugiau.
Pauliaus Vaidžiulio praturtėjimo vakarienė draugams, nuotr. iš asmenninio albumo
Paulius Vaidžiulis pasakoja, jog su draugais Anglijoje propagavo kitokią idėją. Kai vienas iš draugų praturtėdavo gaudamas algą ar stipendiją, gamindavo draugams pietus. „Pradžioje taip pat aktyviai įsitraukiau į šį judėjimą, bet vėliau supratau, jog į svečius kviečiuosi dažniau nei kiti.“ Tad šią praktiką baigė.
Užsienyje studijuojantys draugai pasakojo, jog dažnai iš Lietuvos sulaukdavo ir siuntinių iš artimųjų. Daugiausiai džiaugsmo suteikdavo sūreliai, o sunkiausia tėvus buvo įtikinti nesiųsti dešrų.
„Daug juoko sukėlė, kai kartą iš Plungės į Kopenhagą atkeliavo moliūgas. Visas didelis moliūgas“, – pasakojo Mantė.
Giedrė Simanauskaitė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Euroblogas.lt 
Vienas atsakymas į “Nemokami pietūs tik pelėkautuose?”
[…] Nemokami pietūs tik pelėkautuose? […]
PatinkaPatinka