Problema – vienoje laiptinėje gyvenantys profesionalas, darbininkas ir du pensininkai

Vytautas Valatka, nuotr. iš asmeninio albumo

Vytautas Valatka, nuotr. iš asmeninio albumo

„Žemo ir aukšto profesinio statuso gyventojų mišinys yra problema. Kuo geriau ir greičiau tai įsisąmoninsime, tuo geriau. Pabandykime įsivaizduoti bendruomenę, kurioje – vienas profesionalas, vienas darbininkas ir du pensininkai. Kas juos sieja? Vieni ilgisi sovietmečio, kiti žūtbūt stengiasi kažką pakeisti, o trečias grįžta namo tik pamiegoti. Kaip jie galėtų susitarti dėl namo renovacijos? O Lazdynuose ar Karoliniškėse situacija jau yra tokia. Kitur gal kiek geresnė – pensininkas vienas, o ne du“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako Vilniaus universiteto doktorantas Vytautas Valatka.

Lietuviai stokoja bendruomeniškumo – tai puikiai atskleidžia situacija vaikų darželiuose ir menka tvarka daugiabučiuose, tvirtina pašnekovas. Žmonės laukia permainų iš viršaus: naujo mero, geresnių laikų… Jie stokoja asmeninės atsakomybės – bendruomenės prasideda būtent nuo lyderių, o kuo sėkmingiau bendrais reikalais pasirūpina atskiras žmogus – praneša apie kaimyno nelegaliai nuomojamą butą, neleidžia vaikų maitinti menkaverčiais produktais, tuo geriau.

V.Valatka yra Vilniaus universiteto geografijos krypties doktorantas, rengiantis disertaciją apie rezidencinę diferenciaciją Lietuvoje ir jos kaitą posovietmečiu. Tyrime remiasi mažų teritorijų visuotinių gyventojų surašymų duomenimis – to iki šiol Lietuvoje niekas nėra daręs. „Tenka domėtis statistiniu programavimu, miesto geografija, posocialistinių miestų kaita, socialine segregacija juose, o taip pat kaip išgyventi ir dar auginti vaikus turint mažai pinigų“, – juokauja tinklalapio Euroblogas.lt pašnekovas. 

– Kaip apibūdintumėte bendruomeniškumą? Kada žmones jau galima vadinti bendruomeniškais? Ar, pavyzdžiui, laisvalaikio leidimas su bičiuliais (krepšinis vakarais, popiečio arbatėlė, piknikai vasaromis) arba artimaisiais (savaitgalio pietūs), priklausymas klubams yra pakankama? 

– Labiau nei bendruomeniškumą norėčiau akcentuoti dėmesingumą bendriems reikalams, abejingumo nebuvimą. Manau, kad bendros pramogos savaime nepadaro žmonių neabejingų svarbiausiems bendriems reikalams. Tai – tik pirmas žingsnis bendruomenės link. Lygiai tokiu pat žingsniu galėtų būti ir susimąstyti priverčiantis sukrėtimas.

Socialinė psichologija akcentuoja šiuos bendruomenės aspektus: narystę, įtaką, poreikių tenkinimą, emocinį ryšį. Grupės nariai turi pasižymėti įtaka vieni kitiems ir aplinkai, kartu tenkinti savo poreikius, o svarbiausia – turėti emocinį ryšį.

Pagrindinės emocijos: džiaugsmas, pyktis, baimė, liūdesys. Bendruomenės susiformavimui reikia ne tik džiaugsmo, bet ir priimti savo ir kitų pyktį, baimę, liūdesį, naudotis ir šiomis emocijomis siekiant pakeisti esamą situaciją.

– Kokių būna bendruomenių? 

– Netobulų.

Prasmingiausia bendruomenes skirti pagal žmogaus gyvenimo etapus. Dalies bendruomenių nariu esu jau buvęs, o dalies – dar ne. Kiemas vaikystėje, klasė mokykloje, bendrais interesais paremtos bendruomenės universitete ir internete, gyvenamojo namo, darbo kolegų, panašaus amžiaus vaikus auginančių tėvų. Apie kitas negaliu kalbėti.

Kiekviena iš jų yra savaip svarbi. Nesu optimistas dėl tokios bendruomenės kaip kaimynystė gyvybingumo mūsų posovietiniuose daugiabučių kvartaluose. Nors kartu labai norėtųsi, kad būtų kitaip.

Ką man nepatiktų daryti – skirstyti bendruomenes į natūralias ir dirbtines, miesto ir kaimo, teritorines ir virtualias priskiriant labiau neigiamas ar teigiamas konotacijas vienoms ar kitoms. Manau, gerokai svarbiau yra, kiek žmogus įsijaučia į savo bendruomenes. Kiek iš tėvų į jas atsineša tikėjimo, vilties ir meilės. Svarbu, ar jis jau vaikystėje buvo sulaužytas ir yra apatiškas, ar maištauja, ar elgiasi konstruktyviai ir bendrauja taip, kad pozityviai keistų savo buvimu bendruomenes, kurių narys yra, o lėtai, po mažai – ir patį pasaulį.

– Ar lietuviai bendruomeniški? Kokie buvome seniau, kai dauguma gyveno kaimuose ar sovietmečiu, ir kokie esame dabar?  

– 1923-aisiais dauguma Lietuvos gyventojų (56 proc.) ir dar didesnė lietuvių dalis (manyčiau, iki 70 proc.) buvo savarankiški smulkūs ūkininkai. 1989 m. posovietinė dauguma atrodė visai kitaip: 32 proc. – nekvalifikuoti darbininkai, 18 proc. – kvalifikuoti fizinio darbo darbininkai, 15 proc. – samdomi darbininkai žemės ūkyje (Z. Norkus, 2014).

Akivaizdu, kad bendruomeniškumas buvo būtinybė smulkiems ūkininkams, lietuviams. Taip pat – kad, kai buvo atkurta Nepriklausomybė ir griuvo sovietinė sistema, Lietuvos komunistų partijos organizuotas teatras ir Sąjūdžio laikų euforija, dauguma pasijautė apleisti bei toliau norintys bei laukiantys prie TV linksmintojų, LSDP, Darbo partijos, „Tvarkos ir teisingumo‟ organizuojamų spektaklių.

Lietuviai tam tikrais atžvilgiais nebendruomeniški-nevisuomeniški, o tam tikrais – per daug bendruomeniški. Turime iš kaimo atkeliavusį bendruomeninio solidarumo jausmą, tačiau jo neišnaudojame kolektyviniams veiksmams. Kartu sprendimus priimame, galią ir pinigus pasiskirstome stipriai vadovaudamiesi patrimoniniais ryšiais. Tai mus bene labiausiai skiria nuo sėkmingesnių visuomenių.

Kaip tėvui, mūsų nebendruomeniškumą, neįgalumą man geriausiai iliustruoja tėvų abejingumas situacijai vaikų darželiuose. Bijojimas kelti ir patiems spręsti aktualius klausimus, laukimas kažko iš viršaus, kas pakeis viską: naujo mero, geresnių laikų… Ir taip 25 metus po Nepriklausomybės atkūrimo. Taip pat – tvarkymosi, o tiksliau – nesitvarkymo daugiabučiuose ypatumai. Įdomių įžvalgų apie tai esu padaręs atlikdamas tyrimą.

Ilgai buvome baudžiauninkais, tarpukaryje – mažiausiai urbanizuota šalis Europoje, sovietmečiu buvome valdomi, šiandien esame maža valstybė su gangrenuojančia decentralizuota – sovietmečiu sukurta, be vieno aiškaus centro – miestų sistema. Kol vienur skauda, kitur negebame koncentruotis į svarbiausius dalykus. Bandome gyventi taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika, bet taip nebus.

Kokie buvome? Žūtbūt kovojantys už išlikimą, už teisę kalbėti gimtąja kalba. Žinome, kad pokaryje bolševikai ištrėmė 150 tūkst. lietuvių. Žuvo 30 tūkst., grįžo 60 tūkst., dar dalis pasiliko ten. Aktyviai kovodami žuvo dar 50 tūkst. Tačiau greta šių skaičių man įspūdingiau atrodo gretimos tragedijos: turėjusieji galimybes sėkmingai pasitraukė – jų buvo 200 tūkst., Holokausto baisybės sunaikino 200 tūkst. žydų, lenkų pasitraukė 250 tūkst. Kiek suvokiame jų mastą? Ką pasako tylėjimas apie tai, kokie mes esame?

Didžioji dalis šiuo metu likusiųjų Lietuvoje nieko nesitiki, yra sovietinio preso sutraiškyti ir jiems nerūpi jokios bendruomenės. Geriau žiūrėti televiziją. Mažesnioji dalis – savo pasiekimais ir išskirtinumu patenkinti narcizai, kovojantys su mintimi, kad jiems tiesiog pasisekė, kai kiti 790 tūkst. emigravo (nuo 1990 m.), ir nekenčiamais runkeliais. Pirmiesiems bendruomeniškumas tarsi galėtų praversti, bet jie neįgalūs veikti drauge, pasibaigus komunistų partijos spektakliui yra įmesti į jūrą. Po 1990-ųjų privatizavo butus ir juose sau sėdi. Antrieji bendruomeniškumo etikete sėkmingai dengia elementarų naudojimąsi pažintimis. Jei dalį laiko skirtų savivaldos stiprinimui Lietuvoje, pradedant nuo seniūnijų departizavimo, rodytų pavyzdį aplinkiniams, o ne demonstruotų savo turtą, rezultatai po 25 metų Nepriklausomybės būtų geresni.

Lietuviams labiau trūksta visuomeniškumo nei bendruomeniškumo. Asmeninės atsakomybės, nes bendruomenės turi prasidėti nuo lyderių. Supratimo, kad kuo sėkmingiau bendrais reikalais pasirūpina vienas atskiras žmogus, nesvajojantis apie bendruomenes, tuo geriau. Rytoj pranešti apie kaimyno nelegaliai nuomojamą butą policijai, nebeleisti vaikų darželiuose maitinti pramoniniais batonu su sviestu ir bulvių koše. Neparazitavimo – jei padarė kitas, reiškia, ką sugebi geriausio, turi padaryti ir tu. Ne vien pinigų trūkumas yra problema. Daugeliui lietuvių valstybė dar yra ne savas gyvenimo kartu būdas, o virš jo esanti prievartos institucija.

– Kokių gerų ar įdomių bendruomeniškumo iniciatyvų mūsų šalyje esate pastebėjęs? 

– Geriausia iniciatyva – emigracija iš Lietuvos. Kiek prastesnės, bet irgi neblogos, – studentų tarptautinių mainų programos, studijos užsienyje ir draugijos universitetuose. Pačiam neteko emigruoti, nes artimieji skatino pasilikti. Bet matau, kaip bendrauja emigravusieji, kokie jų tarpusavio santykiai, kad jie grįžę elgiasi kitaip nei sėdintieji čia. Jie vertina ne vien tai, kas neša pinigus, bet ir kas tiesiog teikia gyvenimui prasmę. Studentų mainų programos ir draugijos universitetuose taip pat leidžia susikurti atstumą nuo esamos posovietinės santvarkos, pažvelgti į ją iš šalies. O tai būtina ir labai svarbu, kad suprastum, ką galima ir verta keisti, kad kiltų noras kurti ir burti bendruomenę.

Skirtumai tarp kartų pagal išsilavinimą, kalbų mokėjimą yra milžiniški ir sunkiai peržengiami. Abejoju, ar galime išmokti bendruomeniškumo, o tuo labiau visuomeniškumo iš vyresnių kartų, o sukurti naujas tradicijas reikia daug laiko ir sąmoningų pastangų.

– Kai Lietuvoje kalbama apie bendruomeniškumą, dažniausiai tenka girdėti „tokio ir tokio kaimo bendruomenė‟. Miestų ar atskirų jų rajonų bendruomenės, jei tokios ir yra, beveik nematomos. Atrodo, kad kuo mažesnė gyvenvietė, tuo jos žmonės aktyvesni, o mieste bendri interesai lyg nunyksta, kiekvienas užsiėmęs savais reikalais. Ar toks įspūdis teisingas? 

– Miestų bendruomenės nėra vietos bendruomenės taip, kaip kaimo bendruomenė. Kaime žmonės jėgas gali skirti vienai bendruomenei, vien nykstančio kaimo vėlavai nešti. Mieste kiekvienas esame labiau ar mažiaus aktyvus daugelio bendruomenių narys, neidentifikuojame savęs su savo pašto adresu. Išskirtiniais atvejais, žinoma, to pasitaiko.

– Netrukus pasirodys leidyklos „Routledge‟ knyga apie gyventojų skirtumus 12 Europos sostinių – nuo Londono iki Vilniaus. Parengėte skyrių apie pastarąjį. Kuo Vilnius skiriasi nuo kitų sostinių, ypač nuo Vakarų miestų? 

– Vilnius iš kitų tirtų sostinių – Londono, Vienos, Amsterdamo, Madrido, Atėnų, Stokholmo, Budapešto, Talino, Oslo, Rygos, Budapešto – išskiria tuo, kad jame 70 proc. būstų yra daugiabučiuose. Pagal Vakarų socialinio būsto projektus statytuose pastatuose 2001 metais greta gyveno aukšto ir žemo profesinio statuso darbuotojai. Dėl tokio Vakaruose nepasitaikančio mišinio bendras skirtingo socialinio statuso gyventojų pasiskirstymo tolygumas mieste buvo aukštas, bendra segregacija nesiekė 20 proc. Vis dėlto tai būdinga tik daugiabučiais užstatytoms teritorijoms. Likusiose segregacija yra vidutiniška, prilygsta Vakarų Europos miestų, o priemiesčiuose yra aukšta – pasiekia ir 40 proc. ribą.

Kalbant apie dinamiką, Vilniuje sparčiai augo aukščiausio ir žemiausio profesinio statuso gyventojų teritorinis atskirumas. Greičiau tai vyko tik Taline, Madride ir Stokholme. Vilniuje augimas galėjo būti ir didesnis, jei ne naujų daugiabučių, kuriuose greta apsigyveno sparčiai augančios profesionalų klasės atstovai ir vadovai, statybos.

Skirtumus rodo visi taikyti modeliai. Jie rodo skirtingas vystymosi trajektorijas, kartu leidžia tikėtis ir labai skirtingų gyventojų patirčių. Taline vyko masinė suburbanizacija, didelės dalies aukštesnio statuso gyventojų išsikėlimas už miesto, atsiskyrimas. Kartu daugiabučių rajonuose susiformavo rusakalbių getai, kur segregacijos lygis – 70 proc., kaip JAV juodaodžių. Pas mus nieko panašaus neįvyko ir nevyks, situacija panašesnė į Rygos, nors ten rusakalbių dalis nepalyginamai didesnė. Kuo skiriamės nuo Rygos? Pas mus pastebimas aukštesnio statuso daugiabučių segmento atsiskyrimas (vertinant vidutiniškai 1000 gyv. turinčių teritorijų lygmeniu), o Rygoje – ne.

Pažymėtinos ir pokyčių tempo ypatybės: 10 proc. socialinės segregacijos, o kartu – miesto fizinės struktūros pokyčiai per 10 metų yra reikšmingi. Pokyčių amplitudė visai kitokia nei ekonominių rodiklių.

Lietuvos miestų centrinės dalys, paveldėtos iš ikikarinio laikotarpio, yra santykinai mažos, palyginti su Vakarų Europos, Centrinės Europos ir net Latvijos bei Estijos miestų. Taip yra, nes iki sovietinės industrializacijos neturėjome Vakarų raidos variklio – stiprios pramonės. Iki karo labai mažai statyta daugiabučių darbuotojams ar labiau pasiturintiems gyventojams. Miestuose gyveno kur kas mažiau gyventojų nei šiandien, nebuvo pastatyta jiems būstų, tačiau bendras gyventojų skaičius šalyje mažai skyrėsi nuo dabartinio.

Įdomu, kaip šis paveldėtas bruožas – maži centrai – dera su Europoje išskirtine profesionalų profesinio sluoksnio augimo sparta po 2001 metų Vilniuje. Augimas siekė beveik 50 proc. Didelė dalis naujųjų profesionalų siekia gyventi arti centro, o ne kartonkiemiuose ar toli už miesto. Konkurencija dėl vietos centrinėje miesto dalyje yra didelė, net nudėvėtų, apgailėtinos kokybės būstų kainos išaugo. Profesionalų ir vadovų dalis gerokai priartėjo prie miesto vidurkio net neprestižiniu laikomame Stoties rajone. Pasikeitė ne tik Užupis, visas centras yra kitoks, įvyko masinė džentrifikacija (procesas, kai patraukliose vietose aukštesnio statuso nauji gyventojai palaipsniui išstuma senbūvius – aut. past.). Senamiestis taip pat patiria milžinišką spaudimą. Kiekvienas nori įsikurti šiuolaikiškai ir visi drauge naikiname jo savitumą.

Pabaigai – aktualiausias klausimas atsižvelgiant į tai, kad dauguma gyvena daugiabučiuose. Bendruomeniškumo perspektyva daugiabučių kaimynystėse, bendruomenių atsiradimo klausimas yra gyvybiškai svarbus mūsų visuomenei. Žemo ir aukšto profesinio statuso gyventojų mišinys yra problema. Kuo geriau ir greičiau tai įsisąmoninsime, tuo geriau. Pabandykime įsivaizduoti bendruomenę, kurioje – vienas profesionalas, vienas darbininkas ir du pensininkai. Kas juos sieja? Vieni ilgisi sovietmečio, kiti žūtbūt stengiasi kažką pakeisti, o trečias grįžta namo tik pamiegoti. Kaip jie galėtų susitarti dėl namo renovacijos? O Lazdynuose ar Karoliniškėse situacija jau yra tokia. Kitur gal kiek geresnė – pensininkas vienas, o ne du.

Vakaruose 30-40 proc. mažiausiai patrauklaus būsto tvarko valstybė, o po masinės privatizacijos Rytų Europoje viskas yra privatu.

– Savo tyrimuose remiatės surašymų duomenimis. Ką tokia sausa statistika gali papasakoti apie visuomenę, o ypač apie bendruomenes joje, žmonių bendruomeniškumą? 

– Surašymų duomenys – ne sausa statistika, o daugybės įvairiausių statistikų versmė. Jos tiesiogiai neapibūdina bendruomenių, neleidžia jų išskirti, tačiau surašymai yra puikus informacijos apie šeimas, socialinį statusą, būstus šaltinis. Ir kainuoja jie tik keletą kartų brangiau nei organizuoti vienus Seimo ar savivaldos rinkimus. Apie mūsų visuomenę, viešąjį administravimą ir savivaldą, mokslininkus daug sako tai, kad visuotinių gyventojų surašymų duomenimis menkai naudojamasi. 25 metus kalbama, kad viskas keičiasi, ir nelabai aišku kaip, kad nėra duomenų, o į surašymų duomenis žvelgta kaip kažką svetimo, tolimo, nors iš tiesų tai yra visų mūsų bendras paveikslas su daugybe detalių, dalis kurių plika akimi apskritai nematomos.

Nuolat kalbama, kaip keičiasi BVP, nedarbo lygis, tačiau nematuojama ir nevertinama, kaip keičiasi konkrečios erdvės, kuriose gyvename. Vyksta milžiniški pokyčiai ir daug jų lieka nepastebimi. Kaip pasikeitė kaimynystė, kurioje gyvename nuo 1990 metų? Gal žinodami labiau susimąstytume ir labiau imtume veikti. Kaip baigia nykti kaimiškos teritorijos? Kaip mus spaudžia ir mums nepastebimai mūsų visuomenę riboja posovietinės miesto erdvės?

Žvelgdamas iš erdvinės ir ekologinės perspektyvų, pastebiu tokius ryšius ir dėsningumus, kurie anksčiau buvo nežinomi ar bent aiškiai neišreikšti. Nepaliauja stebinti, kaip giliai viską persmelkusios iš sovietmečio paveldėtos struktūros. Tarptautiniu mastu man atrodo įdomu, kaip varganai po 1990 metų funkcionuoja būsto rinka, kokia ji neracionali. Iki 1990-ųjų visi buvo labai prisirišę, o tiksliau būtų sakyti – pririšti, prie turimo būsto, jame pragyvendavo visą gyvenimą. Palyginti su JAV, pas mus žmogaus gyvenimo etapas menkai lėmė, kur jis gyvena. Tai būdinga valstybėms, kur būstas skirstomas ne rinkos, o socialiniais pagrindais.

Vėliau, po masinės privatizacijos, ankstesnė situacija užsikonservavo, kiekvienas mato tik savo butą ir nieko daugiau. Tas užsikonservavimas yra didelė problema. Vakaruose 30-40 proc. mažiausiai patrauklaus būsto tvarko valstybė, o po masinės privatizacijos Rytų Europoje viskas yra privatu. Tai yra išskirtinė situacija.

Eglė Digrytė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

4 nauji atsakymai į “Problema – vienoje laiptinėje gyvenantys profesionalas, darbininkas ir du pensininkai”

  1. Inga

    keista antraštė. tai ne problema. tai iššūkis. jei pradėsime grupuoti vienodo statuso žmones ir burti juos į teritorines bendruomenes, tai gausime getus. įvairovė turi būti. Kitaip kai kurios miesto teritorijos labai greitai degraduos, o į kitas nebus galima įžengti, nes visur bus kameros ir šlagbaumai. Nelabai supratau panekovo pozicijos.

    Patinka

    Atsakyti
  2. Rimantas

    Autorius teisingai pastebėjo, kad surašymo duomeninmis menkai tepasinaudoja miesto politikai, jo strategai (jei tokiu dar yra). Vilniaus mieste valdžios centralizacija jai pačiai surišo rankas ir per aibes problemėlių jau nebematoma kas iš tikrųjų vyksta ir kur link juda gyventojai. Atėjo toks laikas kai viskas įvyksta netikėtai (nes niekas nežiųri bent dešimtmetį į priekį). Staiga apsičiupinėjo, kad trūksta darželių, o juk gimstamumo statistika nėra karinė paslaptis, kaip ir gyventojų gyvenamosios vietos deklaracijos. Tuoj pritrūksime pradinių mokyklų, dar vėliau pensionatų nes vienišų žmonių daugėja dėl tos pačios jaunimo emigracijos. Taigi nebeliko jautrumo miesto mikrorajonų lygmenyje. Neveikia žemiausia vietos savivaldos grandis kurios spragas bando kiek kompensuoti bendruomeninės organizacijos susibūrusios iš tos vietovės pilietiškai mąstančių ir aktyvių žmonių. Tarp jų išsikristalizuoja lyderiai kurie jau pradeda matytį visumą ir gali prognozuoti pokyčius, bei gręsiančias problemas. Tik betarpiškai bendraujant su žmonėmis galima juos nuteikti bendruomeniškai veiklai ir savo aplinkos kūrimui. Taip vyko Balsiuose kur dominuoja privatūs namai ir sparčiai konversijos veikiami buve sodų bendrijų masyvai. 2002 m. įsikūrusi Balsių bendruomenė sistemingai siekė tapti “Vieta kurioje gera gyventi”. Bendruomenininkų pastangomis organizuojant gyventojus nutietos asfaltuotos gatvės, įrengtas jų apšvietimas, pakloti dujotiekio tinklai, įkurtas Mitologinių skulptūrų parkas. Visa tai padaryta prisidedant savomis lėšomis ir tik puse jų investuojant savivaldybei. Sparčiai augantis mikrorajonas neturėjo jokios socialinės infrastruktūros mokyklos, darželio, medicinos centro, prekybos ir paslaugų centro. Su šiais iššūkiais tvarkosi pati bendruomenė, jos iniciatyva privačios ir viešos partnerystės būdu pastatyta mokykla kuria dabar lanko per 840 vaikų iki 8 klasės, kuriasi privatūs darželiai, veikia šeimos medicinos centras, projektuojamas prekybos ir paslaugų centras. Grįžtant prie statistikos: įsikūrus bendruomenei 2003 m. ten gyveno vos 4600 gyventojų, o po 10 metų jau per 10 tūkstančių iš jų vaikai sudaro apie 2000. Dar vienas išskirtinumas yra tai, kad dauguma šeimų turi tris ir daugiau vaikų. Šiuos pokyčius sąlygojo bendruomenės aktyviųjų narių pastangos kuriant saugią ir patogia gyvenamąją aplinką, organizuojant kultūrinius ir sporto renginius, veikianti vietos informacinė sistema, nuolatinis kontaktas su gyventojais. Klausimas KODĖL TOKIOS PATIRTIES NENORIMA SKLEISTI, net priešingai bandoma nuo to atsiriboti. Sostinėje dabar yra virš 30 bendruomeninių organizacijų, 25 iš jų apsijungusios į Vilniaus bendruomenių asociaciją(VBA). Jų resursai yra labai skurdūs, net keista, kad gyventojai joms neskiria 2% GPM kas žymiai suaktyvintų jų veiklą ir netrukus pasimatytu rezultatai. Be finansinės paramos veikla būna tik epizodinė, kaip savanoriška ir tai nenuostabu juk iniciatyvūs žmonės turi darbus, rūpinasi savo šeima, o visuomenė veikla vyksta tik laisvalaikiu. 2006 m. numatytas bendruomenių centrų kūrimas taip ir liko popieriuje, tad kodėl stebėtis mūsų nebendruomeniškumu ir abejingumu viskam kas vyksta šalyje. Netrukus švesime nepriklausomybės 25-metį tačiau patriotinės nuotaikos priblėsusios, net ir rinkimų įkarštyje. Rinkimų sistema akivaizdžiai ydinga ir yra stipriai politizuota ko neturėtu būti savivaldos lygmenyje, todėl ir skęstame nesutarimų ir korupcijos jūroje, o žmonės abejingai stebį kuo viskas baigsis.
    Pasižvalykime pas kaimynus ten vaizdas gerokai skiriasi. Lenkijoje dvipakopis savivaldos modelis, apatinė grandis depolitizuota, todėl vyksta spartus augimas net krizės metu jautriai ir laiku buvo sureguota. Pokyčiai priklauso nuo visuomenės brandos ir politikų įžvalgumo. Tikėkime, kad taip kada nors įvyks.

    Patinka

    Atsakyti
  3. R

    As butent gyvenu Lazdynuose, ir musu name pats tikriausias visokio statuso gyvenotju misinys. Faktas tas, kas tikrai “prakuto”, issikrauste arba i nuosava nama, arba i prestizinius bustus. Kas to sau negali leisti, liko gyventi ten pat. Taciau mano namo ne visi pensininkai ilgisi sovietmecio, ar skersai kelio stoja renovacijai. Daugiau tokiu nepritarianciu yra butent jaunesniu zmoniu tarpe, net keista. O siaip, kokie mes visi skirtingi bebutume, kol kas nesimusame ir langu vienas kitam nedauzome, automobiliu neniokojame

    Patinka

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: