Remkime gatvės meną – jis praturtina ne tik kultūrą, bet ir kišenes
Menininkų išpiešti Profsąjungų rūmai Vilniuje, Euroblogas.lt nuotr.
„Koks gražus taboras“, – ironiškai šyptelėjo mano draugas, pamatęs vieną bjauresnių Vilniaus daugiaaukščių. Tarsi nepagydomais šašais, komunistine pilkuma ir itin neskoningais „blokhauzais“ išraizgyti rajonai bado gyventojų sąžinę, primindami, kad esame pakankamai neturtinga visuomenė. Tačiau tai, kas šiandien atrodo miesto gėda, rytoj gali tapti neįkainojamu lobiu.
Apmirusiems rajonams atgaivinti, turistams pritraukti ir miestams pagyvinti naudojamas vadinamasis creative placemaking (CP). CP specialistai stengiasi performuoti tam tikrų vietų ir jų bendruomenių naratyvus, netradiciniu būdu panaudodami viešąsias erdves, meniškai įprasmindami kasdienio panaudojimo objektus, organizuodami unikalius renginius ar talpindami netikėtus simbolius antraip nuobodžiose vietose.
Šis dizaino, urbanistikos ir viešojo planavimo junginys remiasi vietinių bendruomenių poreikiais, stiprybėmis ir vertybėmis. Trumpiau tariant – identitetu.
Štai Švedijos aktyvistai, norėdami įtikinti stokholmiečius naudotis laiptais vietoj eskalatoriaus, sukūrė interaktyvią klaviatūrą laiptuose (laipvatūrą?). Net 66 proc. daugiau žmonių požeminėje perėjoje pradėjo rinktis laiptus. Šalyje, kur sveikatos apsauga yra universali, panašūs sprendimai leidžia sutaupyti didžiulius gydymo kaštus.
Kitas puikus pavyzdys yra FLAK bokštas Vienoje. Šis II pasaulinį karą menantis priešlėktuvinės gynybos betono blokas, stovintis miesto centre, atgijo kaip sporto zona. Viskas, ko jam reikėjo, tai keletas kibių ir tvora. Bokštas tapo puikia laipiojimo siena alpinistams, o erdvė aplink jį –plotu poilsiui ir nusiraminimui. Galbūt yra vilties ir tiktai simbolinę funkciją atliekančiam Vilniaus televizijos bokštui?
Menas taip pat puikiai tinka politinėms žinutėms išreikšti. Visiems turbūt girdėta buvusio Bogotos miesto mero Antano Mockaus istorija. Jo pastangos paversti vairuotojus kultūringesniais, o miestą saugesniu tapo chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip menas transformuoja bendruomenes. Miesto gatvėse pasirodė mimai, kurie dažydavo žvaigždes pavojingose sankryžose, o taip pat rodydavo nekultūringiems vairuotojams raudonas korteles. Ši akcija buvo sėkminga ne tik dėl savo betarpiško poveikio saugumui keliuose. A. Mockus privertė daugelį permąstyti būdus, kaip spręsti gyvenviečių problemas.
Didžiulio internautų ir žiniasklaidos dėmesio susilaukė ir Rusijos grafitininkų akcija. Nesu tikras, ar buvo bandoma perteikti kažkokią politinę žinutę, mat pasirinktas simbolis yra labai dažnai naudojamas ir matomas. Medicinoje. Ant sienų. Moksleivių sąsiuviniuose…
Užtat jokių abejonių dėl savo politinių pažiūrų nepaliko čekų menininkas Davidas Černý. Savo skulptūrą, kuria jis išreiškė savo nepasitenkinimą šalies prezidentu Milošu Zemanu, plukdė upe miesto centre. Ši erdvė, miestiečių beveik nenaudojama, pritraukė žiniasklaidos susidomėjimą. Net jei nesutinkame su priemonėmis, reikia pripažinti, kad toks poelgis akimirkai sugrąžino Prahą į pasaulio dėmesio centrą.
Įspūdingą erdvės panaudojimo pavyzdį pateikia taip pat britų menininkas INSA, sukūręs didžiausią pasaulio GIFą. Šiam tikslui jis panaudojo tuščią aikštę ir dažus. Efektas stulbinantis. Miesto erdvė įgavo kitą prasmę, savo istoriją.
Gerai suplanuotas ir apgalvotas CP padeda pritraukti didelius turistų srautus ir suteikti miestams unikalų žavesį. Puikiausias pavyzdys yra Užupis, kuris iš vieno pavojingiausių ir neturtingiausių Vilniaus rajonų tapo žinomas kaip menininkų kampelis. Turistams įspūdį palieka laisva Užupio dvasia, humoras ir meno kūriniai, kurių šiame rajone netrūksta.
Panašią istoriją galime aptikti Varšuvoje. Varšuvos dalis Praha yra žinoma kaip menininkų rajonas, kurio populiarumas vis didėja. Seni fabrikai paverčiami kavinėmis ir meno centrais, o tarp apgriuvusių pastatų galime atrasti barus labai išraiškingais pavadinimais („Plikas pingvinas“, „Absurdo garuose“, „Butelių sandėlis“).
Visiems turistams taip pat žinomas Kroicbergas (Kreuzberg), aukščiausią kontrkultūros ir bohemiško meno koncentraciją turintis Berlyno rajonas. Po dviejų pasaulinių karų čia apsigyveno menininkai ir imigrantai, suformavę itin menui palankią multikultūrinę erdvę. Laisvės atmosferą papildo meno galerijos, barai, hosteliai bei laisvo pobūdžio meno erdvės, kūrybiškai išnaudojančios senus pastatus ar paminklus.
Panašių istorijų galima išgirsti apie bemaž kiekvieną didesnį Europos miestą. Nuo žymios Kristianijos ir Vesterbro Kopenhagoje, Santos Lisabonoje, Šordičo (Shoreditch) Londone iki Aštuntojo rajono Budapešte ar Amsterdam-Noord – apšepę rajonai susilaukia antros jaunystės. Šis procesas dažnai vadinamas gentrifikacija –neturtingi rajonai tampa turistų traukos centru, keldami nekilnojamojo turto kainas ir vėliau paversdami juos brangiais. Tiek CP, tiek gentrifikacija turi ir neigiamą atspalvį.
Meniškos sielos, kurios transformuoja bjaurias miestų dalis į laisvos kūrybos zonas, dažniausiai priverstos ieškotis kitos gyvenvietės. Taip atsitinka dėl aukštų nuomos kainų ir su turistais atkeliaujančio triukšmo, naktinio gyvenimo bei verslo. Taip pamažu atsitinka su Kroicbergu, Kristianijai primetama komercializacija, o Užupyje apsigyveno miesto meras (nekalbant net to, kas atsititiko su „Torres“ restoranu) – išraiškingas faktas.
Bendruomenės transformuojasi natūraliu būdu, kai žemesnių pajamų gyventojus pakeičia vidurinioji ar netgi aukštesnioji klasė. Galima ginčytis, ar tai natūralus procesas, mat menas nebūtinai iškyla spontaniškai. Tačiau pats procesas išlieka kontroversiškas. Ginčijamasi, ar tai naudinga miestui, ar šitaip gilinama socialinė atskirtis. Galų gale patys menininkai pripažįsta, kad kurti dėl turistų ir pinigų nėra visiškai tas pats, kaip atgaivinti savo kaimynystę ir bendruomenę tiesiog kuriant. Vis dėlto niekas neginčija meno svarbos visame procese.
Svarbiausia yra užtikrinti geras pradines sąlygas miesto bohemai ir laisvamaniams kurti, tapyti ir transformuoti. Remkime gatvės meną. Jis praturtina ne tik mūsų kultūrą, bet ir kišenes.
„Iš pradžių į pigų rajoną atsikrausto imigrantai ir menininkai“, – tarė man draugas. „Jie pradeda kurti, kišti meną visur kur tik galima. Vėliau kažkodėl – nežinau kodėl – ten atsikrausto gėjai. Paprastai gėjams iš paskos seka verslas, nes gėjai turi pinigų. Kavinės, barai, restoranai. Kai „ateina“ gastronomai, atsiranda ir biurai, pradeda kilti nekilnojamojo turto kainos. O tada atkeliauja vidurinioji klasė. Štai tau ir gentrifikacija. Mačiau tai dešimtis kartų, skirtinguose miestuose.“ „Ir tai atsitinka visada būtent tokia tvarka?“ – paklausiau jo. „Praktiškai taip. Baigtis kartais gali skirtis. Vieno tipo biurai, kito tipo verslas, kartais lėčiau, kartais greičiau. Užtat pradžia visuomet tokia pati.“ „Kodėl?“. „Nes būtina sąlyga yra meilė. Tai menininkai atneša tą… meilės sėklą.“
O kokias vietas Jūs norėtumėte transformuoti savo mieste?
Tomas Marcinkevičius
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Vienas atsakymas į “Remkime gatvės meną – jis praturtina ne tik kultūrą, bet ir kišenes”
[…] Remkime gatvės meną – jis praturtina ne tik kultūrą, bet ir kišenes […]
PatinkaPatinka