Europa kryžkelėje: tarp religijos laisvės ir islamofobijos
Vytauto Valentinavičiaus nuotr.
Kaip reaguotų dauguma katalikų, jei jų būtų reikalaujama atsisakyti religinių simbolių peržengus valstybės institucijų ar mokslo įstaigų slenkstį? Tikriausiai toks reikalavimas sulauktų ne tik Katalikų Bažnyčios, bet ir daugumos krikščioniškosios visuomenės pasipriešinimo.
Tačiau būtent dėl religinių simbolių verda aistros Vokietijoje ir Prancūzijoje. Pastarojoje dėl religijos laisvės kovojama nuo 2004-ųjų, kai draudimas musulmonėms dėvėti religinius galvos apdangalus valstybinėse pradinėse ir vidurinėse mokyklose tapo skaudi realybė islamą išpažįstančioms moterims.
Nuožmi kova dėl religinių simbolių, tiksliau, musulmoniškų galvos apdangalų viešose vietose dėvėjimo, paaštrėjo po sausį vykusių kruvinių išpuolių Prancūzijoje, kuriuos sukėlė islamą išpažįstantys imigrantai. Tuomet buvusio Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy vadovaujama Sąjunga už liaudies judėjimą pasisakė už dar griežtesnį religinių simbolių viešose vietose ribojimą, įskaitant skraisčių dėvėjimą universitetuose.
Toks buvusio prezidento siūlymas šalyje, kurioje gyvena beveik penki milijonai musulmonų, sukėlė tikrą audrą. Mat nuo 2004 metų Prancūzijoje draudžiama dėvėti hidžabą valstybinėse mokyklose, o nuo 2005-ųjų – musulmoniškus apsiaustus viešose vietose – nikabą ir burką, dengiančius visą moters kūną.
Religinių simbolių draudimas viešose vietose – religijos laisvės varžymas?
Žmogaus teisių aktyvistai tvirtina, kad tokio pobūdžio draudimas apskritai varžo religijos laisvę, kuri apima laisvę išpažinti ir skelbti savo religiją ar tikėjimą, o mokslininkai tikina, kad religija – asmens tapatybės dalis, todėl draudimas dėvėti musulmoniškus apsiaustus suvokiamas ne tik kaip religijos laisvės varžymas, bet ir musulmoniškos bendruomenės griovimas, kurios tapatybė neatsiejama nuo religijos.
Milda Ališauskienė, nuotr. iš asmeninio albumo
„Religija nėra vien tik tikėjimo tiesų rinkinys. Ji apima ir tikinčiojo gyvenseną – kasdienybę, tikėjimo tiesas, aprangą, mitybą ir vertybes. Religija – ne tik doktrininiai dalykai, ja gyvenama“, – įsitikinusi Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros vedėja doc. dr. Milda Ališauskienė.
Jos nuomone, tikinčiajam religija yra svarbi jo tapatybės dalis, kurią jis nori išreikšti – nenori slėpti, todėl bet koks reikalavimas slėpti savo tapatybę varžo tikinčiojo laisvę: „Lietuvoje vykusiu priverstinės sekuliarizacijos etapu sovietiniais laikais religija taip pat buvo pašalinta iš viešosios erdvės, tačiau tikintieji religiją išpažino individualiai – individualiame lygmenyje.“
M. Ališauskienė įsitikinusi, kad valstybė, kuri varžo žmonių religijos laisvę, pralaimi, nes žmonės ima ja nepasitikėti: „Draudimas viešose vietose vaizduoti religinius simbolius sunkiai būtų įsivaizduojamas katalikiškoje Lietuvoje, kur religija turi ir istorinę reikšmę, o Katalikų Bažnyčia valstybėje užima itin svarbią vietą – ji yra reikšminga religinio ir politinio gyvenimo dalyvė“.
Europos Žmogaus Teisių Teismas: draudimas slėpti veidą skatina gyventi drauge
Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) praėjusių metų vasarą patvirtino Prancūzijos draudimą dėvėti burkas viešose vietose, sutikdamas su šios šalies argumentais, kad šis reikalavimas skatina piliečius „gyventi drauge“ – integruotis, taip galutinai įteisindamas draudimą viešose vietose slėpti veidą.
Belgijos, šalies, kuri dar 2011 metais uždraudė burkas ir nikabus, atstovė Isabelle Niedlispacher EŽTT gindama Prancūzijos interesus sakė, kad šis draudimas padeda kiekvienam integruotis: „Įstatymas susijęs ne tik su saugumu ir lygybe, bet ir komunikacija – teise bendrauti su žmogumi matant jo veidą“.
Tokios pat nuomonės laikosi ir viena garsiausių filosofių prancūzė Elizabeth Badinter, kuri tvirtina, kad slėpdama savo veidą, moteris nesilaiko vieno iš trijų Prancūzijos respublikos principų – lygybės: „Ta, kuri slepia savo veidą, yra pranašesnė už mane. Ji mato mane, tačiau pati atsisako būti matoma.“
Kitaip nei Prancūzijoje, Vokietijos musulmonės galės dėvėti galvos apdangalus mokyklose. Tokį sprendimą kovo viduryje priėmė Vokietijos Konstitucinis Teismas, pripažinęs valstybės reikalavimą atsisakyti galvos apdangalų valstybės institucijose pertekliniu, ribojančiu asmens religijos laisvę. Tačiau teismas nepanaikino draudimo valstybinėse mokyklose laikyti bet kokius religinius simbolius, tarp jų ir kryžius su nukryžiuotuoju.
Šis teismo sprendimas, spėjama, tik sustiprins nacionalistines nuotaikas Vokietijoje, kurioje dar praėjusių metų spalį prasidėjo Vokietijos antiislamiško judėjimo „Europiečiai patriotai prieš Vakarų islamizaciją“ (PEGIDA) demonstracijos prieš Vakarų islamizaciją.
Europos Sąjungoje dabar gyvena apie 19 mln. musulmonų, kurie sudaro apie 3,8 proc. visų gyventojų.
Vytautas Valentinavičius
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Euroblogas.lt 
Vienas atsakymas į “Europa kryžkelėje: tarp religijos laisvės ir islamofobijos”
[…] Europa kryžkelėje: tarp religijos laisvės ir islamofobijos […]
PatinkaPatinka