Kryptis – tolimoji Etiopija
Larissa Brachvogel Etiopijoje, nuotr. iš asmeninio albumo
Miunchene gyvenanti Larissa Brachvogel praėjusius metus įamžino viso gyvenimo nuotykiu – savanoryste šiaurės Etiopijoje. Paramos organizacijos įkurtame darželyje mergina tris mėnesius dirbo su skurstančių šeimų vaikais – mokė juos anglų kalbos, gamino valgį, žaidė europietiškus žaidimus. Be viso to ji spėjo pakeliauti, pažinti laukinę Afrikos gamtą ir išskirtinę šalies kultūrą.
Apie pasiryžimą išvažiuoti savanoriauti į egzotišką šalį, penkiamečių meilę ir dovanojamą „Cocą Colą“ kaip didelės pagarbos ženklą Larissa plačiau pasakoja interviu.
– Kaip sužinojai apie galimybę važiuoti savanoriauti į Afriką?
– „Adigrat Vision“ organizacija, su kuria vykau į Etiopiją, yra įsikūrusi mano gimtajame mieste Miunchene, Vokietijoje. Jos įkūrėja – viena mano mamos geriausių draugių. Dėl to mačiau daug nuotraukų, labai dažnai girdėdavau apie jų projektą Etiopijoje, Adigrato mieste. Ten iš vokiečių suaukotų lėšų per dvejus metus jos įkūrė darželį skurstantiems Adigrato miesto vaikams, kur kasmet siunčia savanorius padėti atlikti kasdienius ruošos darbus, mokyti vaikus anglų kalbos, su jais žaisti ir bendrauti. Organizacija taip pat renka aukas paremti vietines mokyklas, kuriose vaikai galėtų tęsti mokslus po darželio.
– Kiek laiko prireikė apsispręsti, kad nori išvykti į tokią šalį kaip Etiopija?
– Galutinai apsisprendžiau, kad noriu vykti, praėjusių metų balandį, o išvykau lapkritį. Tai nėra sprendimas, kurį gali priimti per naktį, tad teko ilgai viską apsvarstyti. Trys mėnesiai Afrikoje yra pakankamai ilgas laiko tarpas, tad gal mėnesį naršiau internete apie klimatą, oro temperatūrą, ligas, kultūrą, maistą ir panašius dalykus. Tuomet teko skiepytis nuo begalės ligų, o tai taip pat užtruko keletą savaičių. O likus mėnesiui jau pasirengusi su jauduliu laukiau šio gyvenimo nuotykio.
– Iš Vokietijos vykai viena ar su kitais žmonėmis iš organizacijos?
– Buvome trise. Vienas mano kaimynas, kuris, papasakojus planus vykti savanoriauti į Etiopiją, tiesiog užsidegė šia idėja ir pasiryžo vykti kartu su manimi. Taip pat vyko ir organizaciją įkūrusios moters sūnus, kuris kartu su mumis buvo ne tris, bet vieną mėnesį. Džiaugiuosi, kad nebuvau visiškai viena, nes sunku patirti vis naujus nuotykius kiekvieną dieną, turėjome ten savitą rutiną, kurioje gera turėti su kuo pasikalbėti sava kalba, valgyti ar kartu keliauti.
– Už darbą atlygio negavote. Ar reikėjo mokėti už nuomą ir maistą?
– Už darbą mums nemokėjo, tačiau galėjome kartu valgyti pusryčius ir pietus, jeigu norėjome. Dažniausiai kartu valgydavome tik pusryčius, o pietauti eidavome vis kitur. Taip pat mums buvo suteiktas gana didelis ir gražus kambarys, kuriame gyvenome nemokamai, su dušu ir normaliu tualetu.
Maistui, kelionėms, pramogoms, automobilio nuomai, lauktuvėms per mėnesį išleisdavome apie 100 eurų. Tikėjausi išleisti daug daugiau. Daugiausia atsiėjo bilietai – 500 eurų. Tai buvo pigiausias variantas, kurį rezervavome gana anksti ir tinkamu metu. Grįžus namo buvo tikrai sunku priprasti prie vokiškų kainų, kur kavinėje pica kainuoja 10 eurų.
– Ką kasdien tekdavo dirbti nuvykus į darželį Adigrate?
– Darbas prasidėdavo apie 8 val. ryto, kuomet virėjai padėdavome gaminti pusryčius ir ruošdavome stalą. Tuomet tradiciškai sudainuodavome dainą ir sėsdavome kartu pusryčiauti. Po pusryčių vaikams prasidėdavo pamokos. Vaikai buvo suskirstyti į klases pagal amžių. Jauniausiems buvo treji metai, vyriausiems – šešeri. Mes pasiimdavome vieną grupę vaikų iš pamokų ir išsivesdavome į lauką, kur bandydavome juos prablaškyti nuo nelabai kūrybingų pamokų. Su jais žaisdavome, bendraudavome, mokydavome anglų kalbos. Atvežėme jiems daug „Twistter“ žaidimų, tad ilgą laiką mokėme kaip jį žaisti, vaikams labai patiko.
Taip pat padėdavome ruošti pietus, padengti stalą, žiūrėti, ar visiems užteko pavalgyti, ar tikrai visi sotūs ir laimingi. Po pietų turėdavome pertrauką, nes vaikai eidavo miegoti popiečio miego. Kai prabusdavo, eidavome į lauką ir žaisdavome gaudynių, kamuoliu ar jie tiesiog džiaugdavosi mano plaukais, kurie niekada neatsibosdavo. Tuomet apie 16-17 val. jų pasiimti ateidavo tėvai, tad visi vakarai būdavo laisvi. Nebuvome visiškai atsakingi už vaikus, tačiau rodėme jiems kitokius, linksmesnius mokymo būdus, taip pat aš su mokytoja vedžiau anglų kalbos pamokas. Jie truputėlį supranta angliškai, bet kalba nedaug.
– Ar atvykus buvo sunku susidraugauti su vaikais?
Vaikai Etiopijoje, nuotr.iš asmeninio albumo
– Tikrai ne! Pradžioje kai kuriems buvo nedrąsu, tačiau po savaitės jie visi jau buvo mane apsupę, prašė, kad paimčiau į rankas. Mano plaukus jie įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Tiesūs ir šviesūs plaukai jiems buvo pats įdomiausias ir kiečiausias dalykas, kurį visada norėjosi liesti, tad man teko su tuo susitaikyti. Jiems be abejonės patinka, kai rodai dėmesį, kalbini juos, žaidi. Net nereikėjo bandyti su jais susidraugauti, jie pamilo mus tik išvydę ir nepaleido iki paskutinės akimirkos, kai reikėjo išvykti.
– Ar spėjote Etiopijoje pakeliauti, pabendrauti su vietiniai gyventojais?
– Taip, dažnai darydavome žygius į kalnus, ten iškylaudavome, leisdavome vakarus, grožėjomės gamta. Tačiau Etiopija yra labai didelė šalis, o mes buvome šiaurinėje dalyje, tad pietinės taip ir nepavyko apžiūrėti. Neįtikėtina, tačiau jie turi tikrai nuostabią kultūrą su įspūdingomis bažnyčiomis, kurių aplankėme ne vieną.
Adigarto mieste gyvena apie 80 tūkst. gyventojų, tačiau vaizdas vis tiek primena kaimą. Teritorija nėra tokia išvystyta ir moderni kaip miestai Europoje, dauguma gyvena mažuose nuosavose namuose. Keliai nėra tokie, kokius mes esame įpratę matyti, daugiausia net neasfaltuoti, duobėti. Automobiliai taip pat neatrodo labai patikimi, prižiūrėti ar saugūs. Taikliausia turbūt būtų jį vadinti dideliu kaimu. Tačiau jame labai saugu, dažnai į miestą išeidavau ir viena, vietiniai būdavo labai draugiški ir geranoriški, norėdavo mane pažinti, susidraugauti, sužinoti daugiau apie Vokietiją. Nors ir neturėdami pinigų jie visada kviesdavo į svečius ar nupirkdavo „Cola Colos“, ko niekada gyvenime nepirktų sau, nes jiems per brangu. Žmonės ir vaikai buvo geriausia šitos kelionės dalis.
– Maistas Afrikoje radikaliai skiriasi nuo įprasto Europoje. Kaip sekėsi prie jo priprasti?
– Iš tiesų, sunkiai. Valgėme labai ribotai. Jie turi savo tradicinį patiekalą, plokščią duoną, kurią vietiniai vadina injera. Ją jie valgo su įvairiais padažais, kruopomis ir mėsa. Aš, būdama Afrikoje, nevalgiau šios duonos, nes nepasirodė labai skani, kaip ir mėsos, kuri neatrodė patikima ar pritaikyta europietiškam skrandžiui. Tačiau daržovės buvo tikrai labai skanios, o kruopas teko valgyti be duonos. Dažniausiai apsipirkinėdavome prekybos centruose, kur pirkdavome makaronus, ryžius, pomidorus, svogūnus ir panašius produktus. Jie augina mangus, apelsinus ir bananus. Daug bananų. Dažniausiai mes kasdien valgydavome tuos pačius patiekalus, nes tik atvykę pabandėme kažko egzotiškesnio ir visi kitą dieną turėjome skrandžio problemų.
– Be netradicinio maisto Etiopija asocijuojasi su karščiu ir dykumomis. Ar iš tikrųjų temperatūra ten nepakeliamai aukšta?
Etiopija, nuotr. iš asmeninio archyvo
– Ne, iš tikrųjų temperatūra buvo tiesiog tobula. Aš savanoriavau žiemą, lapkričio-sausio mėnesiais, be to, buvau Etiopijos šiaurėje ir dar gan aukštai kalnuose. Dėl to naktį pakankamai atšaldavo, bet dieną vidutiniškai laikėsi 25 laipsniai šilumos, tik retais atvejais pakildavo virš 30. Niekada nebuvo per karšta.
Tai ir viena priežasčių, kodėl Adigrato mieste taip nesiaučia užkrečiamos ligos. Kadangi buvome aukštai kalnuose, neskraidė vabzdžiai, musės ar mašalai, kurie nešioja tokias ligas kaip maliarija. Dėl to buvo tikrai saugu.
– Afrikoje, ypač atvažiavus iš Vokietijos, turėjo viskas atrodyti labai pigu.
– Taip, viskas ten neįtikėtinai pigu. Dažnai lankydavomės arbatinėse, kavinėse, biliardinėse, net restoranuose. Jeigu apsipirksi parduotuvėje ir vakarieniausi kavinėje, per dieną išleisi apie 4 eurus. Ten neįmanoma išleisti daug, nes viskas tikrai labai pigu. Todėl beveik kasdien valgėme mieste, nors galėjome nemokamai valgyti darželyje. Juokaudavome, kad europiečiai čia gali pasijusti tikrais karaliais.
– Ar po trijų mėnesių Etiopijoje buvo sunku išvykti?
– Viena mano dalis jau buvo pasiilgusi karšto dušo ir kitokio maisto, tad tikrai laukė kelionės atgal, tačiau kita vertus, buvo labai gaila palikti vaikus ir mokytojus, nes tapome tarsi šeima. Manau, kad vaikai gerai nesuprato, jog mes išvykstame visam laikui, jie mus tikrai spėjo pamilti. Aš taip pripratau kiekvieną dieną juos apkabinti, būti apsupta jų šypsenų, kad grįžus namo jų man labiausiai trūko…
Etiopija iš tikrųjų yra nuostabi šalis. Atvažiuodama tikėjausi, kad kraštovaizdis bus gana nuobodus, visur tik dykumos, tačiau ten yra labai daug žalumos, gyvybės. Laukinėje gamtoje matėme beždžionių, kupranugarių, arklių, asilų. Girdėjome, jog dramblių ir žirafų sutikti galima labiau pietinėje Etiopijoje.
– Etiopija yra už tūkstančių kilometrų nuo Vokietijos. Kodėl tau rūpėjo neatlygintinai padėti vaikams, gyvenantiems Afrikoje?
– Man rūpi, kad pasaulyje yra daug nelaimingesnių žmonių nei europiečiai, o kai atsirado proga jiems padėti, aš nenorėjau jos praleisti. Norėjau prisidėti ir padėti tiems skurdžiai gyvenantiems vaikams ir palaikyti organizaciją, kuri dar yra labai jauna. Taip pat, norėjau iš arti pamatyti ir pažinti visiškai kitokį gyvenimą bei kultūrą.
Vaikai Etiopijoje visada šypsosi ir yra labai mieli. Jie jaučiasi tokie dėkingi už viską, ką gauna, moka džiaugtis mažais dalykais, tad iš jų galima labai daug išmokti. Po šios kelionės mano pasaulio suvokimas visiškai pasikeitė, netrukau suprasti, kokie laimingi visi esame.
-
- Larissa Brachvogel Etiopijoje, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Larissa Brachvogel Etiopijoje, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Larissa Brachvogel Etiopijoje, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Larissa Brachvogel Etiopijoje, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Vaikai Etiopijoje, nuotr.iš asmeninio albumo
-
- Vaikai Etiopijoje, nuotr.iš asmeninio albumo
-
- Mergaitė, nuotr. iš asmeninio archyvo
-
- Etiopija, nuotr. iš asmeninio archyvo
-
- Etiopija, nuotr. iš asmeninio archyvo
-
- Etiopija, nuotr. iš asmeninio archyvo
-
- Etiopija, nuotr. iš asmeninio archyvo
-
- Etiopija, nuotr. iš asmeninio archyvo
Živilė Karevaitė
——————————
Euroblogas.lt primena, kad Europos Sąjunga ir jos valstybės narės yra didžiausios pasaulyje paramos teikėjos. 2014 metais ES suteikė daugiau nei pusę visos oficialios paramos vystymuisi pasaulyje.
Savotiškas Europos jaunimo indėlis šioje srityje – savanoriavimas besivystančiose šalyse.
——————————
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Vienas atsakymas į “Kryptis – tolimoji Etiopija”
[…] Kryptis – tolimoji Etiopija […]
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person