Italai šiaurėje ir šiauriečiai Italijoje: misija įmanoma?
Marta ir Francesco, nuotr. iš asmeninio albumo
Italijon smagu važiuoti atostogų, bet ilgesniam laikui prireiks tvirtų nervų (vien ko eismas vertas), didelio skrandžio ir ausų kamštukų. O italams į šiaurę nuo Alpių šalta ir niūru, sunku be krosnyje keptos picos, iš kojų verčiančio espresso ir kasdienio mamos rūpesčio. Ar tikrai mums, šiauriečiams, sunku atlaikyti pietietišką energiją, o juodbruviams iš Apeninų pusiasalio Baltijos ar Skandinavijos šalyse kaip tik jos pritrūksta?
Daugelis tikriausiai yra matęs bulgarų dizainerio Yanko Tsvetkovo sukurtų žemėlapių, kuriuose jis perteikia stereotipinį, o kartais ir visai teisingą požiūrį į tam tikras šalis. Viename iš tokių žemėlapių jis suraikė Europą pagal tam tikrus požymius. Šiauriečių dangų esą dažnai dengia debesys, jie yra ramūs, emociškai suvaržyti ir apimti depresijos, bet daug dirba (gyvena vos 21 dieną per metus – kiek trunka atostogos), prijaučia modernizmui ir yra ateistai, mėgsta valgyti eidami, valgo bulves ir sviestą (apskritai šių šalių virtuvės baisios).
Pietiečiai mėgaujasi saule ir greičiausiai todėl būna apimti euforijos ir kurtinančiai garsūs, bet yra tingūs ir seksualiai suvaržyti, dirba vos 21 dieną per metus, linksta prie klasikos ir yra religingi, valgo daug pomidorų ir maistą gardina aliejumi, giriasi gera virtuve, o valgo būtinai susėdę aplink stalą. Kad ir kaip stereotipiškai skambėtų, juk netoli nuo tiesos, ar ne?
Geriausiai tokius įsivaizdavimus patvirtinti arba paneigti, o kartu pasidalinti įžvalgomis apie Šiaurės ir Pietų skirtumus gali žmonės, kilę iš vieno regiono ir likimo nublokšti į kitą. Euroblogas.lt kalbina lenkę Martą Nowosielską, jau bemaž trejetą metų gyvenančią Italijoje, ir italą Marco Diciollą.
Didžiuma stereotipų pasitvirtino
Marta prisipažino, jog kai kurie klausimai jai pasirodė sunkūs, mat dalykų, iš pradžių stebinusių, piktinusių ir labai besiskyrusių nuo anksčiau įprastų, dabar ji nebepastebi.
Italijoje ji įsikūrė prieš bemaž trejetą metų dėl asmeninės priežasties, į šią šalį atviliojančios daugelį užsieniečių, ypač dailiosios lyties atstovių. Merginos sužadėtinis Francesco yra italas. Pora svarstė ir galimybę gyventi Lenkijoje – kraustytis į mylimo žmogaus gimtinę buvo pasirengę abu. Tačiau galiausiai pasirinko Italiją, kadangi Marta galėjo dirbti šioje šalyje veiklą plėtojančioje lenkų kompanijoje, o Francesco būtų buvę sunkiau rasti darbą Lenkijoje.
„Bet mes tebesvarstome galimybę keltis į Lenkiją ar kitą kraštą, jei gyvenimas Italijoje taps perdėm sunkus, – prisipažino pašnekovė. – Pragyvenimas čia kur kas brangesnis, krizė kur kas labiau pastebima, bent dabar.“
Marta prisiminė Italiją įsivaizdavusi panašiai kaip daugelis lietuvių: nuostabi gamta, gražūs kraštovaizdžiai, maži kaimeliai su siauromis gatvėmis, gardus maistas, daug šviežių jūros gėrybių ir žuvies, triukšmingi žmonės lauke ir restoranuose, chaosas keliuose ir siaubingi vairuotojai.
„Nemažai mano įsivaizdavimų pasitvirtino su kaupu, – juokėsi lenkė. – Mane vis dar žavi Italijos grožis ir skirtumai tarp regionų, kurių visai nesitikėjau, – ne vien virtuvėje, bet ir gamtoje, žmonėse. Kol kas pažinau tik nedidelę dalį šalies, todėl ji nepaliauja manęs stebinti ir nežinia, ar kada nustos. Gyvenu šiaurinėje dalyje ir pastebėjau, kad gerokai skiriasi net Italijos šiaurė ir pietūs.“
Pašnekovei patinka nedideli atstumai tarp įspūdingų vietovių: vieną dieną gali kopinėti kalnais, kitą – įmerkti kojas į jūrą. Lenkijoje tai neįmanoma. Itališką virtuvę, kurioje dominuoja paprasti, iš kelių ingredientų gaminami patiekalai, ji tiesiog įsimylėjo. Norint skaniai pavalgyti, nebūtina ieškoti brangaus restorano, pakanka paprastos užeigos – trattoria.
Nuvylė tik tai, kad Italijos šiaurėje ne tiek daug šviežios žuvies ir jūros gėrybių, – vietiniai juokauja, kad šis regionas yra toli nuo jūros. Lenkė šyptelėjo, kad, nors ne kiekvienas italas yra puikus virėjas, kiekvienas turi tvirtą nuomonę apie maistą ir gali ne tik leistis į ilgiausias diskusijas šia tema, bet ir atvirai išrėžti, kad kažkuris patiekalas buvo neskanus. Merginai tokie pokalbiai įdomūs, mat ji pati mėgsta gaminti.
Vakarienės pridėjo kelis kilogramus
Ji patvirtino, kad italai – išties triukšminga tauta. Tai nesunku pastebėti viešose erdvėse, ypač restoranuose, kur normalu pamatyti ilgą stalą, apsėstą keliolikos valgytojų. Per vakarienę tvyrantis triukšmas Martos netrikdo, priešingai, pomėgis valgyti didelėmis draugų ar giminaičių kompanijose jai atrodo itin svarbus šiais laikais, kai daugelis tik lekia per gyvenimą.
Italai yra draugiški ir atviri žmonės – lenkė nepatyrė nemalonių situacijų ar diskriminacijos dėl to, kad atvyko iš kiek kitokios kultūros ar kad apskritai yra užsienietė. Tačiau ji neslėpė ir nekokių įspūdžių, kurių prieš persikraustydama nesitikėjo, pavyzdžiui, apšnerkštų miestų ir šiukšlių gatvėse. Ne vien nekultūringi turistai, bet ir patys italai be skrupulų mėto tuščius butelius ar popierius, kur papuola. Sunku priprasti ir prie vairavimo įpročių – žmonės nesilaiko kelių eismo taisyklių, ignoruoja posūkių signalus, važiuoti žiedais apskritai yra košmaras. Marta patarė nepasitikėti kelio ženklais, nes kartais svarbiose sankryžose jie dingsta.
Pašnekovė niekaip nepripranta prie pietų pertraukos, besitęsiančios nuo 12.30 iki 15.30 val., kai viskas užsidaro. Tuo metu nepatartina nieko planuoti, o parduotuves reikia aplankyti arba ryte, arba vakarop. Dar viena bėda, dėl to ištinkanti turistus, – reikia valgyti pagal italų grafiką, kitaip tariant, restoranų darbo metu: 12-15 val. ir po 18 val. ar dar vėliau, kai restoranai atveria duris. Kitu metu vargiai pasimėgausi pica ar ledų porcija. Tai ypač nepatogu, kai Martos aplankyti atkeliauja artimieji (tiesa, turistinėse vietose šios taisyklės kartais negalioja).
Marta, nuotr. iš asmeninio albumo
Užsienyje paplitęs italų vyrų įvaizdis – mamyčiukai, bet Marta mažai galėjo apie tai pasakyti. Sužadėtinis esantis visiška priešingybė, ryšys su mama panašus į draugiškus, pagarba paremtus Martos ir jos mamos santykius. Bet Francesco turi abiejų lyčių pažįstamų, kurie perdėm priklausomi nuo savo mamų.
Paklausta apie didžiausius skirtumus tarp italų ir lenkų, pašnekovė pirmiausiai paminėjo kur kas menkesnį italų organizuotumą ir gebėjimą improvizuoti. Tačiau italai daug kuo panašūs į jos tautiečius, bent jau gyvenantieji šalies šiaurėje, – yra svetingi, draugiški ir mandagūs, bet mažiau oficialūs. Taip pat – pamišę dėl futbolo, vaikinai stengiasi sekti mada, o merginos – auginti ilgus plaukus, grožio ir jaunystės simbolį.
Kitokie ir valgymo įpročiai – kuklūs saldūs pusryčiai ir soti vakarienė („dėl to greitai priaugau kelis kilogramus“, prisipažino mergina), labai svarbu bent kartą per dieną valgyti visai šeimai kartu, taip pat – maisto kokybė. Italai neabejoja, kad jų virtuvė – geriausia, nors kiekviename regione yra vis kitokia (turbūt nėra sunkesnio klausimo italui kaip pasakyti tipišką itališką patiekalą). Itin svarbus ir patiekalų eiliškumas – Marta juokėsi kartais netaktiškai paprašanti kavos kartu su desertu, kas Lenkijoje yra įprasta.
Ar įmanoma šiauriečiams išgyventi Italijoje? „Žinoma!“ – atšovė Marta. Iš pradžių daug kas atrodė skirtinga ir daugeliu atvejų Lenkija laimėdavo. Daugelis italų tikriausiai sutiktų, kad jų politikai nesuka galvos dėl visuomenės. Bet lenkė išmoko priimti realybę tokią, kokia yra, – neįmanoma pakeisti italų gyvenimo, tad teliko stengtis prie visko priprasti, net jei su kažkuo negali sutikti. Teko pakeisti kai kuriuos savo įpročius, bet tai neprivertė atsisakyti lenkiškų tradicijų, virtuvės ar mąstymo. Nors pašnekovė užaugo kitokioje aplinkoje, bendros vertybės esančios tokios pat. Italai yra smalsūs ir ją sutiko šiltai. Kartais kyla nesusipratimų ir visai ne dėl kalbos, bet dėl „neteisingo“ gesto, tačiau Marta mokosi, o italai lygiai taip pat mokosi suprasti ją, taigi kol kas sekasi susikalbėti.
-
- Pagal specialią technologiją pastatyti gyvenamieji namai truliai, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Pagal specialią technologiją pastatyti gyvenamieji namai truliai, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Moderni bažnyčia Taranto mieste, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Pasta, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Pietų Italija, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Pietų Italija, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Pietų Italija, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Šiukšliadėžės dekoras itališkai, Eglės Digrytės nuotr.
Įsimylėjo Švediją
Iš pietų Italijoje esančio Taranto miesto kilęs Marco išvyko į kitą žemyno pakraštį, pirmiausia – studijuoti į Švediją, o po gerų metų – į Jungtinę Karalystę, Oksfordą, rašyti daktaro disertacijos.
„Tikroji priežastis, kodėl norėjau išvykti į užsienį, buvo ta, kad angliškai mokėjau prastai, o vienintelis būdas išmokti šią kalbą buvo palikti Italiją, – pasakojo jis. – Pasirinkau Švediją, nes norėjau patirti visai kitokį gyvenimą. Žinoma, kartu reikėjo vietos, kur žmonės puikiai moka angliškai, o švedai, kaip žinoma, šią kalbą moka geriau už pačius anglakalbius.“
Nepažinodamas nė vieno švedo, vaikinas vargiai galėjo susikurti tolimos šalies įvaizdį. Vienintelė informacija, kuria galėjo remtis, buvo rastoji internete.
„Skaičiau, kad žmonės žiemą būna apimti depresijos (melas, absoliuti netiesa!), kad žmonės yra šalti (dar vienas melas!), kad oras siaubingas (iš dalies teisybė, tačiau jie bent turi metų laikus, ne taip, kaip Jungtinėje Karalystėje, kur yra tik vienas sezonas – lietaus). Tikėjausi blogiausio, o įsimylėjau Stokholmą, švedus ir jų kultūrą. Tai yra vieta, kur norėčiau gyventi ateityje. Bent kas keturis mėnesius keliauju ten susitikti su draugais. Tai vieta, kur visiškai pasikeitė mano požiūris į pasaulį – žmones, kultūrą, socialinę gerovę, pagarbą ir taip toliau. Noriu ten gyventi su šeima! Taigi iš esmės visos mano išankstinės mintys buvo neteisingos.“
Marco visai nenorėjo kraustytis iš Stokholmo, bet jo kuratorius universitete spaudė keliauti į Oksfordą rašyti daktaro disertacijos – esą tokios galimybės negalima prarasti, ji pasitaiko tik kartą gyvenime, o į Švediją galima bet kada sugrįžti. Taip italas atsidūrė Britanijoje. Šįkart žinojo, kur važiuoja – į vieną saugiausių ir žaviausių Jungtinės Karalystės vietų. Oksfordas vaikinui pasirodė per mažas ir, jei nesi susijęs su universitetu, nuobodus, nors nesigaili persikraustęs, juoba kad čia sutiko savo merginą. Tiesa, nenorėtų gyventi nei tame mieste, nei Londone, kur kaip tik šiuo metu, baigęs rašyti disertaciją, kraustosi.
Oksforde pašnekovui nepavyko sutikti daug tikrų britų, bet jie spėjo sudaryti perdėm nepriklausomų ir mažiau draugiškų bei mandagių už švedus įspūdį. Daugelio šeimų nariai atostogas leidžia kas sau, su draugais (italams tai sunkiai suprantama). Marco nustebino ir linksmybės atskirai savaitgalio vakarais, ladies’ nights ir panašūs renginiai.
Švedai, ant jo, yra draugiški, mandagūs ir visuomet pasirengę padėti, rūpinasi žmonėmis ir ne vien iš reikalo, o su malonumu (tai puikiai matyti darbo vietoje), rodo didžiulę pagarbą kitiems net kasdienėse situacijose. Marco prisiminė sykį su bičiule lankęsis klube. Kai jai prireikė į tualetą, kompanionas įspėjo pasiimti mobilųjį telefoną, kad nedingtų nuo staliuko. Mergina tik gūžtelėjo pečiais: „O kodėl kažkas turėtų imti ne savo daiktą?‟ Italijoje būna priešingai – niekam net nekiltų mintis palikti savo mobiliojo, nes, „savaime suprantama, kas nors gali jį priglausti‟. Ilgą laiką Italijoje matytas prastas elgesys atrodė esąs savaime suprantamas, kol kas pasirodė, kad esama vietų, kur elgiamasi taip, kaip reikia. Tai buvo didžiulis atradimas, o kartu nusivylimas, kad 24 metus teko praleisti šalyje, kur politiką ėda korupcija, o žmonėms atrodo labai sumanu išnaudoti kitus.
Mergina – ne šiaurietė
Pašnekovas pripažino niekada stipriai netapatinęs savęs su Italija, o dabar jaučiasi labiau esąs švedas. Italai esą įsitikinę, kad yra geresni už kitus kiekvienoje srityje ir kad galima rasti būdą kiekvienam įstatymui ar taisyklei apeiti. Tai prasideda nuo politikų, o paprasti žmonės tiesiog seka visuomenės viršūnėmis. Pastarąjį šimtmetį valdžioje esą buvo daugiausia nekompetentingi asmenys, kurie trypė šeimos ir draugystės vertybes.
Bet prastų dalykų esama ir šiaurėje – Marco iškart paminėjo švedišką maistą. Jis esąs itališkos virtuvės patriotas ir jos nemainytų į jokią kitą. Pietiečiai yra liūdnai pagarsėję dėl chaotiško vairavimo. Paklaustas, ar galėjo nuo to atsikvėpti, vaikinas atšovė: „Bet britai visą laiką važinėja ne ta puse!‟
Marco pateko į kitokį, gerokai atšiauresnį, klimatą – žiemą Stokholme net teko patirti -21 laipsnio šaltį, kuris pietų italams yra didžiulis išbandymas. Bet kartu miestas žiemą atskleidžia visą savo grožį, o kai lauke būna šviesu vos porą valandų per dieną, žmonės tampa artimesni vienas kitam, organizuoja vakarėlius, languose pridėlioja žvakių ir lempučių.
O ar italai gali pritapti šiaurėje? „Jei išmoks galvoti kaip švedai, – nusijuokė pašnekovas. – Jei ims gerbti kitus žmones, nustos galvoti esantys geresni už kitus, taps kiek tylesni, mažiau gestikuliuos ir tiesiog bus mandagesni. Žinoma, reikia prisitaikyti prie šiaurės. Dienos trukmė čia skirtinga, taigi reikia pakeisti savo įpročius. Švedijoje aš išmokau keltis 6 val. ir iki šiol taip elgiuosi. Pripratau prie ankstyvos vakarienės – maždaug 18.30 val., nors Italijoje ji prasideda apie 20 val.“
Kad ir kaip žavėtųsi šiauriečiais, merginą Marco rado iš kitokios visuomenės. Jo draugė gimė Kazachstane, bet užaugo Graikijoje, taigi yra savotiškas mišinys – rytietiškų bruožų, bet atvira kaip Viduržemio jūros pakrantės gyventojai. Britės jam ne prie širdies – perdėm nepriklausomos ir mandagios: „Noriu atostogauti su savo antrąja puse, o ne atskirai!‟
5 italai triukšmingesni už 50 lietuvių
O kaip italams sekasi Lietuvoje? Apie tai daug gali papasakoti Fabio Belafatti, prieš keletą metų atvykęs į Lietuvą pas žmoną, įsidarbinęs Vilniaus universiteto Rytų studijų centre ir smalsiai tyrinėjantis visai kitokį pasaulį. Deja, šį kartą prisėsti ilgesniam pokalbiui su juo nepavyko – dėl intensyvaus darbo sunku buvo rasti laisvą minutę.
Fabio šokas neištiko – prieš tai jaunas vyras jau buvo gyvenęs Latvijoje. Nustebino nebent tokie papročiai, kaip lietuvių per laidotuves rengiami gedulingi pietūs – italai tokią akimirką negalvoja apie maistą. Jis priėmė net cepelinų iššūkį, ir ne bet kokių, o keptų – dar riebesnės jų versijos.
„Didžiuodamasis sukirtau viską ir likusią dienos dalį praleidau darbe snūduriuodamas – virškinau. O žmonės aplinkui spėliojo, ar tik nebūsiu pavartojęs narkotikų, kad jaučiuosi lyg zombis.“
Mitai apie romėnišką lietuvių kilmę ir tėra tik legendos – pabandykite rasti 10 panašumų tarp statistinio tautiečio ir italo. „Skirtumas yra akivaizdus: paimkite 50 lietuvių ir 5 italus – šie sukels daugiau triukšmo nei 50 lietuvių! – yra pasakojęs Fabio. – Mano tautiečiai paprastai yra atsipalaidavę, neįtikėtinai plepūs ir noriai kalbantys su kiekvienu apie bet ką. Lietuviai yra kur kas uždaresni, ne tokie kalbūs ir yra linkę skųstis. Užsieniečiams jie gali pasirodyti kuklūs ar net depresuoti, bet, manau, tai tėra drovumo kitų atžvilgiu reikalas.“
Eglė Digrytė
-
- Matera, kalnuose išgremžtas vienas seniausių pasaulio miestų, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Italijos keliuose galima pamatyti ir tokių vaizdų, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Italijos keliuose galima pamatyti ir tokių vaizdų, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Gatvė pietų Italijoje, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Venecija žiemą, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Taip, Italijoje irgi sninga, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Italų parkavimo ypatumai, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Italų parkavimo ypatumai, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Italų parkavimo ypatumai, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Kalėdų pietų desertai, Eglės Digrytės nuotr.
-
- Mėsos patiekalas, valgomas per Kalėdas, Eglės digrytės nuotr.
-
- Lietuviškos Morės pusseserė, sudeginama per Pelenų dieną, Eglės Digrytės nuotr.
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Vienas atsakymas į “Italai šiaurėje ir šiauriečiai Italijoje: misija įmanoma?”
[…] Italai šiaurėje ir šiauriečiai Italijoje: misija įmanoma? […]
PatinkaPatinka