Europa prieš pasaulį: kas laimi?

Sukūrė Eglė Digrytė, gegužės 12, 2015

Senoji Europa dažnai atrodo perdėm pažįstama, nuobodi ir tvarkinga (jei nesilankai tokiose egzotiškose šalyse, kaip Italija), todėl daugelis kelia sparnus į Aziją, Pietų Ameriką, Afriką, Australiją ar JAV. Kas – atostogų, kas – studijuoti, kas – dirbti, o kas – pakeliauti ilgiau ir pravalyti smegenis ar rasti save. Bet dauguma vis tiek grįžta ten, kur gyventi (žiūrint, su kuo lyginsi) jaukiau, patogiau, saugiau, švariau ir sveikiau.

Iškart prisipažinsiu, kad nesu didelė Europos gerbėja. Atostogų mieliau traukčiau kur nors stipriai į Rytus ar Pietus, gyventi irgi norėčiau Azijoje. Europoje man per šalta ir nuobodu, maistas (turiu omeny tradicines virtuves, nes sušių ar indiškų samosų dabar gali gauti bet kur) – nelabai skanus. Tačiau gerai ten, kur mūsų nėra – dėliok kaip nori, Europa vis tiek turi begalę privalumų. Ne šiaip lietuviai ir kiti keliautojai, mėnesius ar metus trankęsi po Azijos ar Pietų Amerikos šalis, grįžta atgal. Tik vienas kitas ten pasilieka ilgam. Ir jei yra išimčių Europos nenaudai (o aš turbūt pirmoji imčiau tokias vardyti), jos tik patvirtina taisyklę.

Oras. Galima pradėti nuo mėgstamos lietuvių temos. Tiksliau būtų sakyti klimatas. Taip, Europoje yra tamsių ir šaltų (ar buvote Helsinkyje – pačiuose Suomijos pietuose, o ne kur šiaurėje! – gruodį? Nebumbėkite, kad Lietuvoje žiemą niūru) ir lietingų (kaip kandžiai juokauja užsieniečiai, britai turi tik vieną sezoną – lietaus) regionų. Bet yra ir amžino pavasario sala Tenerifė, ir visi keturi metų laikai (žinoma, aš du mielai ištrinčiau iš kalendoriaus, bet tuomet likusieji gal nebūtų tokie malonūs). Ir to lietaus ne per daug: štai jums drėgniausių pasaulio vietų sąrašas – NĖ VIENOS kur nors aplink mus.

Sykį, keliaudama į Jordaniją ir Libaną, smarkiai išsidūriau. Lietuvą kovo pradžioje dar dengė sniegas, o ten prognozės rodė bemaž +20 laipsnių. Marškinių ilgomis rankovėmis įsimečiau tik dėl to, kad laukė susitikimai su musulmonais, o paaiškėjo, kad reikėjo ne šiaip rankovių, bet striukės – vėjuotoje dykumoje laipsniai ir saulė nieko nereiškia.

Maistas. Europietiškas maistas – ne mano mėgstamiausias. Bet juk niekas neverčia kirsti cepelinų, vokiškų dešrelių su kopūstais, paeljos, pelėsinio sūrio ar švediškos pūdytos silkės. Kone kiekviename didesniame mieste pilna japoniškos, kiniškos, tailandietiškos, korėjietiškos, meksikietiškos, uzbekiškos ir dar bala žino kokių virtuvių restoranų. Azijoje dažname meniu iš vakarietiškų patiekalų (jei tokių apskritai turi) pamatysi picą, makaronus ir mėsainius. Užtat Europoje gali išmaukti stiklinę vandens iš čiaupo, suvalgyti obuolį ar slyvą, nesibaimindamas likusios dienos praleisti tualete. Vaisius ir daržoves patartina nusiplauti, nors… Skindama braškes aš paprastai kas trečią metu į burną su visomis žemėmis ir vabalais, jei kokio nepastebiu, – taip juk skaniau!

Kalbos. Daugiau nei pusė europiečių (ypač mažesnių šalių gyventojų) moka bent vieną užsienio kalbą (arba – kaip gimtąją – kažkurią iš didžiųjų pasaulio kalbų – anglų, prancūzų, ispanų, arabų). Daugelis geba bendrauti dar daugiau kalbų. Nieko keisto, jei švedai supranta norvegus, estai – suomius, italai – ispanus ar rumunus, čekai – slovakus. Suomijoje nesunkiai susikalbėsi švediškai (deja, ne iš didelės suomių meilės kaimynams – tiesiog abi kalbos yra valstybinės), bet kurioje Skandinavijos šalyje ar Nyderlanduose – angliškai, slavų šalyse gali pagelbėti rusų kalba. Vokiečiai garsėja kaip savo kalbos patriotai – tai tiesa, bet angliškai moka neblogai.

Net tokiame, atrodo, užkampyje kaip Portugalija per gerą savaitę neradome žmogaus, visai nesuprantančio anglų kalbos (žinoma, ne aptarnavimo sferoje situacija prastesnė, bet įspūdis vis tiek geras). Vašingtone sykį šnektelėjome su kavinės padavėja. Išgirdusi, kad esu iš Lietuvos, ji pasisakė esanti lenkė. „Cześć!‟ – nudžiugau, bet ji pasisveikinimo nesuprato. Tėvai imigrantai merginą išmokė lenkiškai pasakyti vienintelį žodį – „bobutė‟. Kai pagalvoji, kam tokioje didelėje ir margoje šalyje įdomi tavo kalba…

Vien bandydamas suprasti kai kurių valstijų dialektą gali ausį išsinarinti, kur jau ten prancūzų ar rusų kalbos… Arba įsivaizduokite, kad gyvename Azijoje – kur pažvelgsi, vis kitoks raidynas (arabų, japonų, kinų, korėjiečių, hindi, sinhalų, tailandiečių…). Kirilica ir gruzinų abėcėlė Europoje atrodo kukliai.

Geografija. Išmanome ir pasaulio geografiją. Gal ne kiekvienas prisimins Malaizijos sostinę arba kur yra Iranas, o kur – Irakas, tačiau tai bent neskamba kaip Guliverio aplankytų salų pavadinimai. O štai Azijoje nekeista išgirsti klausimą, ar Europa – graži šalis, arba JAV – išsilavinusio žmogaus žodžius, kad jo valstybė – didžiausia pasaulyje. Daugybė amerikiečių buvo įsitikinę, kad 2008 metais Rusija užpuolė ne Gruziją, o jų valstiją Džordžiją, mat abiejų pavadinimai angliškai – tokie pat.

Susisiekimas. Europoje per vieną dieną gali aplėkti kelias valstybes (jei nepasirinksi keliauti per visą Norvegiją iš šiaurės į pietus ir jei nepanūsi stabtelėti ko nors apžiūrėti). Ne vien dėl to, kad kai kurioms šalims kirsti neprireikia nė valandos (o kokiose JAV ar Australijoje, panorus aplankyti giminaičius, gali prireikti ir atostogų), bet ir dėl infrastruktūros. Gali keliauti mašina, traukiniu ar autobusu.

Keliai daug kur neblogi ar labai geri (gaila, kai kur labai brangūs), geležinkelio sistema veikia, net autobusuose galima rasti internetą – važiuok ir džiaukis.

Miestuose – dar paprasčiau, galima rinktis autobusą, troleibusą, tramvajų, metro, dviratį, savas kojas… Pabandykite į tokį žygį susirengti kur nors Azijos, Afrikos ar Pietų Amerikos gūdumoje. Kas kad šalys atrodo nedidelės. Nebus traukinių, autobusų, kelių, tvarkaraščių, nebus saugu, bus per daug žmonių… Lietuvos dydžio Šri Lankoje sykį 150 km mašina važiavome 4 valandas – greičiau negalėjome, nes visas kelias buvo nesibaigiantys miesteliai ir kaimai. Patogesnį nei Europoje keliavimą esu radusi tik Japonijoje (autobusais – nieko ypatingo, mašinomis – nelengva, užtat traukinių sistema puiki).

Eismo taisyklės. Europoje jų laikomasi. Chaotiško vairavimo ir automobilių statymo ant perėjų šalį Italiją laikykime žavinga išimtimi. Net kelių džigitais pagarsėjusioje Lietuvoje vairuotojai prieš posūkį dažniausiai signalizuoja, leidžia pravažiuoti žiedu sukančioms mašinoms, mieste stipriai neviršija greičio ir įsijungia žibintus.

Azijoje, ypač jei nedidelėje teritorijoje susigrūdę milijonai žmonių, galioja vienintelė taisyklė – jokių taisyklių nėra. Kas pirmesnis ir įžūlesnis, tas gudresnis. Pirmas važiuoja tas, kurio mašina didesnė. O apskritai važiuoti galima ten, kur tavo ratai užlipa ir telpa automobilio, tuktuko ar vežimo gabaritai. Apie tai, kaip vairuojama Afganistane, galite paskaityti čia, čia ir čia.

Elektra. Apie patogumą galiu ir kitu aspektu – šviesos ir šilumos. Kam yra tekę būti Nepale, viešbučiuose ant sienų turėjote matyti grafiką, kuomet bus tiekiama elektra. Vieną dieną – ryte, kitą – vakare, tuomet – naktį. Jei nori pakrauti mobilųjį telefoną ar nešiojamąjį kompiuterį arba palįsti po dušu ne žvakės šviesoje, skaityk ir derinkis. Elektrą ten gamina hidroelektrinės, o upėse ne visuomet pakanka vandens, tad energija nenutrūkstamai tiekiama tik per stipresnį lietų.

Dar niekada taip nesidžiaugiau iš dangaus pliaupiančiu vandeniu, kaip tąsyk, nusileidusi iš Himalajų, kur viešbutyje visą naktį kalenome dantimis, nes nebuvo nei elektros, nei kuro generatoriui. Užtat mokėjimas kortele Nepale kelia šypseną. Dėl nepastovaus elektros tiekimo nebūna ryšio su bankais, tad naudojami specialūs aparatai, padarantys popierinę kortelės kopiją (todėl skaičiai ant jos turi būti iškilūs).

Stichijos. Laimė, viešėdama Nepale išvengiau tokio žemės drebėjimo, koks neseniai sukrėtė Katmandu ir jo apylinkes. Kada panaši nelaimė įvyko Europoje? Taip, prieš šešetą metų stiprūs smūgiai sukrėlė Akvilą (Italija), bet (su visa pagarba aukoms), žuvo tik 300 žmonių. Nepale – apie 8 tūkst. Per cunamį 2004-aisiais – 230 tūkst. Jungtines Valstijas siaubia tornadai. Europoje baisiausi būna uraganai, iš krantų išsiliejusios upės ir ne gamtos, o žmonių sukelti išpuoliai ar nelaimės.

Naminiai gyvūnai. Europiečiai namuose augina šunis, kates, įvairius graužikus ir paukščius, vėžlius ir kitokius roplius, kai kas (savo noru!) – tarakonus. Kai gyvenau Afganistane, pas mane veisėsi tarakonai (deja, tik tie paprastieji – rudi, ne tokie, kokius norėtųsi laikyti namie stiklainyje), pelės, skorpionai ir panaši smulkmė. Pelėmis, tarakonais ir skruzdėmis lietuvių nenustebinsi – jų pasitaiko net pas tvarkingus žmones, bet tie paskutiniai manęs visai nedžiugino.

Kuklesniuose viešbučiuose Azijoje, Afrikoje ar Lotynų Amerikoje galima pamatyti ir daugiau egzotikos. Kai kuriose šalyse patartina miegoti tik lovą apgaubus tinklu, kitaip sukramtys maliariniai uodai ar aplankys kitokia fauna. Džiaukimės, kad iki Europos centro didžiuma jos neatpėdina.

Sveikata. Gyvenimo trukmės rodikliais konkuruojame ir dauguma pralaimime tokioms Azijos šalims, kaip Japonija, Singapūras ir Australija. Užtat ne tik šiuo, bet ir kitais požiūriais stipriai lenkiame daugelį šio žemyno ir Afrikos valstybių.

Pavyzdžiui, Europa neabejotinai yra geriausia vieta būti mama (dėl socialinių garantijų, sveikatos apsaugos ir kitų priežasčių). Organizacijos „Gelbėkit vaikus‟ sudaryto indekso viršuje rikiuojasi Skandinavijos valstybės (Norvegija, kuri ir šiaip laikoma geriausia vieta gyventi, Suomija, Islandija, Danija, Švedija).

Svajonių šalimi vadinamos JAV šiemet smuktelėjo iki 33-ios vietos. Prasčiausia šalis motinystei – Somalis. Kai kuriose Afrikos ir Azijos šalyse mergaitėms ir moterims tenka kentėti ne vien dėl šlubuojančios sveikatos apsaugos, bet ir žiauraus tradicinio ritualo – apipjaustymo. Europoje jo atvejų irgi pasitaiko, bet jie tėra slepiamos išimtys, o Afrikoje dažnai tai yra privalomas ir pasididžiavimą keliantis dalykas.

Švietimas. Šia tema galite piktintis kaip ir dėl sveikatos apsaugos: kokia mokslo Lietuvoje kokybė, kokie gydytojai – nuolat ką nors numarina… Tačiau mokslas iki 16 metų privalomas ir bent teoriškai užtikrinamas visiems. Daugelyje šalių kituose žemynuose net pradinis mokslas yra privilegija, ką jau kalbėti apie vidurinį ar aukštąjį.

Štai Kenijoje vaikai iki mokyklos kasryt kulniuoja po keletą kilometrų (geltonųjų autobusiukų ten nėra), bet retas skundžiasi. Nebent dėl to, kad tęsti mokslą sukliudo pinigų stoka, socialinės ir kultūrinės tradicijos, o kelyje tyko pavojai, ypač mergaičių.

Kainos. Ne, Europoje jos ne mažesnės negu Azijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje ar net JAV. Bet sąžiningos – ta prasme, kad užsisakydamas pietus restorane ar lėktuvo bilietus arba išsikvietęs taksi žinosi, kiek tai kainuos (taksi atveju vairuotojas gali pasakyti bent apytiksliai ir derėtis dažniausiai nereikės).

Šlovė Europos Sąjungai, kad prašo nurodyti galutinę sumą. O štai Jungtinėse Valstijose nereikėtų džiaugtis parduotuvėje pamačius mažesnę kainą – prie jos dažnai teks pridėti valstijoje taikomą mokestį.

Šri Lankoje sykį ilgokai aiškinomės dėl gerokai didesnės kainos už pietus, nei su drauge buvome paskaičiavusios. Pasirodo, prie nurodytosios meniu buvo pridėtas aptarnavimo mokestis ir PVM. Negalėjome pykti, nes suklydome mes, – apie abu mokesčius buvo užsiminta, tik nesupratome, kurį pirmiau apskaičiuos. Štai kada prireikia algebros žinių.

Eglė Digrytė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Vienas atsakymas į “Europa prieš pasaulį: kas laimi?”

1. Savaitės tema. Ką tau reiškia Europa? | Euroblogas.lt gegužės 12, 2015

   […] Europa prieš pasaulį: kas laimi? […]

   PatinkaPatinka

   Atsakyti

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.