Lūšnynų architektūra ir migruojantys žmonės Lietuvoje

Sukūrė Giedrė Simanauskaitė, 28 gegužės, 2015

Venesueloje stovintis Dovydo bokštas (Torre David) yra laikomas aukščiausiu pasaulyje lūšnynu arba didžiausiu skvotu (nelegaliai užimtu namu). Kai modernus miestas ar turtingos šalys kratosi svetimų problemų, žmonės randa savų kelių joms išspręsti.

Elena Archipovaitė pagal profesiją yra architektė ir urbanistė, pagal gyvenimo būdą – taip pat architektė, tik kurianti miestus drauge su bendruomenėmis bei propaguojanti tvarią plėtrą ir orų gyvenimą visiems. Ji pasakoja apie šiandienines urbanistines problemas nuo Ugandos iki Vilniaus ir architektūrinių sprendimų svarbą žmonių gyvenime.

Lūšnynų istorijos

Kalbant apie lūšnynus, dažnai pirmiausia mintyse iškyla favelų vaizdai iš Lotynų Amerikos, nors miesto teritorijose tankiai apgyvendintų plotų, kuriuose įsikūrę daugybė žmonių, yra tiek Azijoje, tiek Afrikoje.

„Brazilijoje favelos ėmė formuotis XIX amžiuje, kai žmonės, patikėję žodžiais, jog „mieste rasime laimę“, kaimuose pardavė visą turtą ir pilnais sunkvežimiais traukė į miestus tos laimės ieškoti. Žadėtųjų dalykų neradę, ėmė kurtis kalnų skardžiuose, kadangi ši žemė niekam nepriklausė. Žmonių sukurtuose ir pačių apstatytose teritorijose gimė muzika, augo geriausiais vėliau tapę futbolininkai, atsirado salsa. Taip pat šios teritorijos ėmė garsėti ir narkotikų prekyba“, – sako Elena.

Šešerius metus Ugandoje dirbusi mergina pasakoja, jog ten kūrė sprendimus, padėsiančius spręsti kapitalizmo ir lūšnynų gyventojų konfliktą.

„Dažnai lūšnynai yra įsikūrę miesto teritorijose, žemėse, kuri kam nors priklauso. Iškeldinti kartais daugiau kaip kelis ar keliasdešimt tūkstančių žmonių turinčius lūšnynus valstybei yra sudėtinga, o investuotojams pasiūlius pastatyti atskirą namą ir ten suteikus gyvenamąjį plotą žmonėms mainais už tai, jog bus atlaisvinta teritorija, baigiasi ne sprendimu, o atsiradusia kita  problema“, –  tvirtina Elena.

Mergina pasakoja, jog dažniausiai žmonėms būna pasiūlyta palikti savo namus ir kraustytis už 20 ar daugiau kilometrų už miesto esančius daugiaaukščius, kur nėra nei susisiekimo, nei mokyklų, nei besisukančios ekonomikos.

„Namas nereiškia namų, todėl dažnai išvaryti iš lūšnyno žmonės arba sugrįžta ten pat, arba įsikuria kitoje miesto teritorijoje esančioje teritorijoje.“

Vienas unikalesnių lūšnyno pavyzdžių yra Dovydo bokštas Venesueloje, kurį 1993 metais sukūrė architektas Enrique Gómezas. Venesueloje 1994 metais prasidėjus ekonominei krizei, 45 aukštų dangoraižis buvo apleistas. Biurams skirtame pastate ėmė kurtis žmonės, kurie savomis rankomis ir išmone pritaikė namą gyventi, kuriame prieglobstį rado daugiau kaip 750 šeimų.

2012 metais Venecijos bienalėje pristatytas Dovydo bokšto projektas sulaukė didelio susidomėjimo ir diskusijų Vakarų šalyse. 2014 metų liepą Venesuelos valdžia ėmė vykdyti operaciją „Zamora 2014“, kurios tikslas buvo perkraustyti šimtus šeimų iš Karakaso į socialinius būstus daugiau nei 50 km nutolusiame mieste Cua. Skelbiama, jog 2015 m. balandžio mėnesį apie 72 proc. šeimų buvo perkraustytos, o 28 proc. liko ten gyventi.

Sprendimai lūšnynams

Elena pasakoja, jog daugeliu atveju tokie žmonių perkraustymai iš lūšnynų, kuriuose yra susiformavusios aktyvios bendruomenės, egzistuoja ekonominiai ryšiai, nepasiekia norimų rezultatų, kadangi žmonės iš miesto būna perkraustomi į visiškai kitas erdves. Dėl to sprendimas, kurį ji sukūrė Kampaloje, Ugandoje, esančiam lūšnynų remiasi žemės dalinimosi (land sharing) principu.

„Kampaloje esančio lūšnyno žemė priklauso kinams, kurie suinteresuoti tą žemę iš dabartinių gyventojų atsiimti. Jie suvokia, jog žmonių paprastai neišvarysi, o valstybė neturi pinigų pastatyti jiems kitus namus. Dėl to mes siūlome variantą dabartinėje lūšnyno teritorijoje pastatyti namą, kuriame galima būtų apgyvendinti dalį lūšnyno gyventojų, suteikiant jiems galimybę įsigyti 25 kv. m. ploto su 10 kv. m. balkonu. Idėja yra tokia, jog iš rėmėjų pinigų yra pastatomi tik namo griaučiai, o sienos, apdaila, vidinės sienos yra statomos pačių žmonių. Žmonės, nusipirkę 25 kv. Metrus, susitaupę papildomų pinigų gali įsirengti name miegamąjį ar atsiskirti tualetą, o balkono vietoje galima įrengti papildomą kambarį. Tokiu būdu mes neduodame žmonėms visko ant lėkštutės, tačiau kviečiame juos kurti namus patiems iš vietoje gaminamų medžiagų. Taip pat, pagal projektą, žmonės negali įrengtų butų parduoti kitiems. Žemės savininkas gauna pastatytą daugiaaukštį namą kaip kompensaciją už žemę, kurioje įsikūrę žmonės. Dalį žemės iš savininkų nuperka valstybė“, – projekto viziją atskleidžia architektė.

Elena pasakoja, jog tokio projekto įgyvendinimo procesas vyksta nuo 2011 metų ir dar nėra susitarta tarp valstybės atstovų, žemės savininkų ir bendruomenių. „Kadangi šiame procese dalyvauja daug žmonių ir visi turi likti patenkinti, susitarimo pasiekimas bei rėmėjų paieška užima laiko. Taip pat siekiant įgyvendinti tokį projektą, reikia ir vietos įstatymų pasikeitimų, pvz., pagal dabartinę tvarką Ugandoje, žmonės negali gyventi mažesniame nei 25 kv. metrai plote“, – sako architektė.

Architektūriniai sprendimai

„Mes nusprendėme prisėsti čia, o ne Rotušės aikštėje, pastebėjai? – paklausė manęs Elena ir vėliau paaiškino: nors aikštė atrodo gražiai įrengta, joje trūksta jaukumo, ji nėra miestiečių gatvė ir be masinių renginių čia niekas nevyksta.“ Pasak Elenos, taip atsitiko todėl, jog aikštės pertvarkyme nedalyvavo žmonės ir nebuvo išgirsti jų lūkesčiai, kam jie norėtų naudoti šią viešąją erdvę, kokie dalykai jiems yra svarbūs.

Nesenai mergina lankėsi Pabėgėlių priėmimo centre Pabradėje, kuris įkurtas buvusiose sovietų armijos kareivinėse.

„Atvykę žmonės čia mato tik betonines sienas ir spygliuotą vielą, jų dokumentų tvarkymas ir sprendimas dėl suteikto statuso užtrunka apie pusmetį, tad tokioje aplinkoje ilgą laiką praleidęs žmogus dar labiau pažeidžiamas. Daugelis jų namus ir tėvynę palieka ne savo pasirinkimu, o siekdami išgyventi, nes šalyje vyksta karas. Jie laukia, kol bus sutvarkyti jų dokumentai, jie galės dirbti, tapti visuomenės nariais, jų vaikai eiti į mokyklą. Siekiant užtikrinti saugumą ir kontrolę, galima pasirinkti kitokius dizaino sprendimus, kurie kurtų draugišką gyvenamąją aplinką ten esantiems psichologiškai pažeidžiamiems žmonėms. Šioje srityje Lietuvai tikrai yra kur tobulėti“, – atvirauja architektė..

Paklausus, kaip pabėgėlių centrai įrengti Norvegijoje, Elena sako, kad tiek Norvegijoje, tiek kitose šalyse stengiamasi sukurti visuomenę atspindinčią aplinką, siekiama, kad šie centrai per daug neišsiskirtų iš bendro vaizdo: vengiama užkardų bei karo tarnybos pareigūnų. Kaip ir mūsų gyvenimui aplinka turi įtakos, taip ir pabėgėlių priėmimo centre spalvos, medžiagos, sukurtos bendro naudojimo erdvės, laisvalaikio užimtumo galimybės turi didelės įtakos tolimesnei integracijos eigai bei žmonių santykiams su ta aplinka, į kurią jie bus integruojami.

Giedrė Simanauskaitė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Vienas atsakymas į “Lūšnynų architektūra ir migruojantys žmonės Lietuvoje”

1. Savaitės tema. Migrantai | Euroblogas.lt 28 gegužės, 2015

   […] Lūšnynų architektūra ir migruojantys žmonės Lietuvoje […]

   PatinkaPatinka

   Atsakyti

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.