Po pasaulį keliauja jau metus

Kertam Turkijos sieną, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

Kertam Turkijos sieną, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

Tikriausiai ne vieną kartais užplūsta mintys palikti už nugaros varginančią rutiną, viską mesti ir keliauti aplink pasaulį. Taip padarė Vaida Simonavičiūtė ir Laurynas Sužiedėlis, kurie prieš beveik metus išsiruošė į kelionę per Europą ir Aziją. Didžiąją dalį kelio įveikdami autostopu, nakvodami pas vietinius, šiandien jie vis dar yra kelyje ir sutiko pasidalinti savo įspūdžiais su tinklaraščiu Euroblogas.lt.

– Kaip kilo mintis leistis į kelionę?

– Leistis į didžiąją kelionę mus paskatino ankstesnės mažosios kelionės. Iki tol beveik 3 metus sėdėjome biuruose nuo 9 val. iki 17 val. Darbai mums abiems patiko, tačiau nedavė ramybės tik 28 atostogų dienos per metus. Supratome, kad neužteks gyvenimo pažinti visų pasaulio šalių. Kiekvieną kartą, kai išvykdavome dviems ar trims savaitėms atostogų, jausdavomės įsprausti į laiko rėmus. Norėdavosi kuo daugiau pamatyti, paragauti, pajausti. Tas skubėjimas iš vieno taško į kitą labai vargindavo. Suradę nuostabią vietą, svajodavome tiesiog pabūti joje. Ir vis kartodavome, kad vieną dieną iškeliausim į kelionę be jokių laiko limitų, be detaliai suplanuoto maršruto ir be atgalinio bilieto namo. Ir ta diena atėjo!

– Kiek truko pasiruošimas?

– Apie kelionę svajojome ilgai, tačiau tikrasis pasiruošimas prasidėjo likus kokiam mėnesiui. Svarbiausia buvo surasti buto nuomininkus, apsidrausti, pasiskiepyti ir apsispręsti, kokių daiktų mums tikrai reikia, o be kokių galime ir apsieiti. Prieš išvykdami žinojome tik tiek, kad keliausime Rytų kryptimi, t.y. į Aziją, tačiau neturėjome konkrečių šalių sąrašo, o juo labiau detalaus maršruto. Nusprendėme tiesiog atsiduoti likimui ir žiūrėti kokiais keliais jis mus nuves.

Apie daugumą aplankytų vietų sužinojome iš vietinių gyventojų arba iš sutiktų kitų keliautojų. Stengiamės neturėti didelių lūkesčių, todėl nebūna ir didelių nusivylimų. Dabar, kai žiūrime atgal, atrodo, kad visas kelias susidėliojo tiesiog tobulai. Jei kartais ir atrodydavo, kad kažką praleisdavome, tai vėliau suprasdavome, kad likimas mums ruošė kur kas didesnę staigmeną.

Šuolis su guma. Gabrovas, Bulgarija, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

Šuolis su guma. Gabrovas, Bulgarija, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

– Su kokiais iššūkiais susiduriate keliaudami?

– Galybė iššūkių iškyla vos tik įvažiavus į naują šalį. Kadangi visuose kraštuose pasisvečiuojame bent po vieną mėnesį, tai per tiek laiko ten pradedam jaustis lyg namie. Spėjame ir šiek tiek kalbos pramokti, bent jau pasisveikinti ir padėkoti, perprantame tranzavimo subtilybes, žinome, kokiose vietose reikia valgyti, išmokstame be vargo mintyse konvertuoti valiutą ir įvertinti kainas, lengvai susigaudome miesto transporto labirintuose, išmokstame be baimės pereiti gatvę. Bet vos tik kirtus kitos valstybės sieną viskas prasideda nuo nulio.

Mūsų viešbučio kambarys po žemės drebėjimo. Katmandu, Nepalas, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

Mūsų viešbučio kambarys po žemės drebėjimo. Katmandu, Nepalas, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

– Kokia aplankyta šalis paliko didžiausią įspūdį?

– Visos! Neįmanoma išskirti nė vienos, nes kiekviena šalis turi savų ypatumų. Turkijoje mūsų skrandžiai patyrė tikrą puotą, Irane sutikome be galo svetingus žmones, Omane buvome užburti laukinės gamtos grožio, Indija išvis iš kitos planetos, o Nepalas mus pavergė savo dvasingumu. Kuo ilgiau keliaujame, tuo labiau darosi aišku, kad svarbiausia yra nelyginti, neieškoti to, prie ko esi pripratęs, o tiesiog priimti vietinį gyvenimą tokį, koks jis yra, su visomis keistenybėmis ir taisyklėmis.

Neįprasta būdavo pirmomis dienomis Irane, kai kas nors vaišindavo arbata ir kartu duodavo cukraus, bet niekada nepasiūlydavo šaukštelio cukrui išmaišyti, o Omane apskritai jokių įrankių su maistu negaudavome. Vėliau supratome, kad iraniečiai gerdami arbatą, cukraus gabaliukus deda ne į stiklinę, bet tiesiai į burną, o po to užsigeria, o omaniečiai valgydami naudoja ne mums įprastinius stalo įrankius, bet rankas. Kiekviena apkankyta šalis yra savaip įspūdinga.

– Kaip sekasi laikytis suplanuoto kelionės biudžeto?

– Suplanuoto biudžeto mes neturime. Prieš kelionę nusprendėme, kad išvyksime tuomet, kai susitaupysime tam tikrą sumą, tačiau ji nebuvo pagrįsta jokiais skaičiavimais. Pirmus septynis mėnesius keliavome labai taupiu būdu. Visą kelią nuo Lietuvos iki Omano (apie 14 000 kilometrų) įveikėme autostopu, todėl nė karto neteko mokėti už transportą, išskyrus keltą per Persijos įlanką iš Irano į Jungtinius Arabų Emyratus. Be to, nakvynę visuomet susirasdavome per „Couchsurfing“ svetainę arba tiesiog miegodavome palapinėje – daugiausiai kalnuose ir kitose gamtos vietose arba tais retais atvejais, kai nepavykdavo pasiekti sutartos nakvynės vietos. Nė karto nebuvome apsistoję viešbutyje ar kitoje mokamoje vietoje.

Viskas kardinaliai pasikeitė, kai atskridome į Indiją. Paradoksalu, bet pigiausioje šalyje mes išleidome daugiausia pinigų, nes teko ir traukiniais pasivažinėti, ir autobusais, ir svečių namuose pamiegoti. Taip pat ten tiek daug visokių gražių dalykėlių, kuriems labai sunku atsispirti. Stengiamės savęs nevaržyti, bet per daug ir neišlaidaujame, nes žinome, kad pasibaigus pinigams, baigsis ir mūsų kelionė.

Žygiuojam Likijos keliu. Turkija, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

Žygiuojam Likijos keliu. Turkija, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

– Kaip į tokią ilgą kelionę reaguoja jūsų artimieji ir draugai?

– Labai įvairiai. Iš pradžių mamos ir tetos labai jaudinosi, kur miegosime, ką valgysime, kaip kuprines ant pečių nulaikysim. Tėčiai rūpinasi, kad per tiek laiko nenusiristume nuo karjeros laiptų. Sesės, broliai ir draugai tiesiog džiaugiasi, kad pasiryžome tokiam avantiūriškam žingsniui. Iš visų artimųjų jaučiame labai daug palaikymo, gauname krūvas gražių palinkėjimų ir virtualių apkabinimų. O šauniausi draugai netgi ruošiasi atvykti mūsų aplankyti!

– Vis daugiau žmonių keliauja po pasaulį ilgus mėnesius ir net metus. Kaip manote, ar tai yra savotiška mada, nuotykių troškimas ar visuomenės brukamo „teisingo“ gyvenimo būdo atmetimas?

– Turbūt priežasčių, kodėl žmonės keliauja, yra tiek pat, kiek ir keliaujančių žmonių. Kelionės atneša tik teigiamų dalykų kiekvienam. Galėtume išvardinti daugybę priežasčių, kodėl verta keleriems metams palikti kompiuterį biure ir sudaužyti rutinos burbulą, kuriame beveik kiekvienas iš mūsų buvo ar yra įsisukęs. Kadangi patys visai neseniai gyvenome įprastinį gyvenimą, puikiai žinome, kaip sunku yra pasiryžti pokyčiams. Būna tas baimės jausmas: „O kas, jei nepavyks, o kas, jei kažkas pakryps kitaip, nei planavom“. Tačiau nuvijus šias mintis šalin ir iškeliavus, baimės nebelieka. Supranti, koks didelis ir nesuvokiamai įvairus yra pasaulis, galimybės neribotos, o žmonės geri. Imi pasitikėti ne tik kitais, bet ir pats savimi. Jei ir pasitaiko sunkumų, tai jie tik užgrūdina.

Tai, kad vis daugiau žmonių viską palikę užsideda kuprines ant pečių, yra labai teigiamas pokytis. Nuo to mūsų visuomenė taps tik laimingesnė. Gyvenimas trumpas, tačiau neįkainojamas, tad ko laukti? Mums atrodo, kad ne materialūs dalykai ir komfortas yra svarbiausia. Kelionė aplink pasaulį gali tuo pačiu būti ir dvasinė kelionė į savo sielos gelmes. Svarbiausia yra teigiamas nusiteikimas, tolerancija kitų kultūrų atžvilgių ir viskas klosis kuo puikiausiai.

Rilos kalnai. Bulgarija, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

Rilos kalnai. Bulgarija, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

– Kam keliaudami teikiate pirmenybę?

– Stengiamės išbandyti viską. Mes labai mylime laukinę gamtą, ypač kalnus, todėl beveik visuose aplankytuose kraštuose bent kelioms dienoms traukiame į žygius. Buvome užsikorę į aukščiausias Rumunijos ir Bulgarijos viršukalnes, vaikštinėjom po Didįjį Arabijos kanjoną Omane, Nepale 18 dienų ėjome žymųjį Anapurnos ratą Himalajų kalnuose. Labai mėgstame vietas, kur gražiai dera gamta ir kultūra. Niekuomet nepamiršime tos akirmirkos, kai žygiuodami Likijos keliu Turkijoje, ant kalno aptikome apleistą antikinį miestą su apgriuvusiu amfiteatru, bažnyčiomis ir gynybiniais bokštais.

Vietinį maistą taip pat labai vertiname ir stengiamės ne tik išragauti kuo įvairesnių patiekalų, bet ir sužinoti jų gaminimo paslaptis. Be to, turime sukaupę gana didelę įvairiausių arbatų kolekciją. Visgi svarbiausia yra sutikti žmonės. Būtent jie yra tikrasis šalių pažinimo šaltinis. Joks gidas nepapasakos ir neparodys tiek daug, kiek vietinis gyventojas. Nėra geresnio būdo pajusti kasdienio gyvenimo subtilybes nei siurbčiojant turkišką arbatėlę prirūkytoje virtuvėje, vakarieniaujant su iraniečių šeima ant persiško kilimo, ragaujant naminukę Rumunijos kaime ar jojant kupranugariu atsitiktinai aptiktoje fermoje Omane.

– Kaip kilo mintis rašyti tinklaraštį apie savo kelionę?

– Mūsų blogas yra skirtas, visų pirma, šeimoms ir draugams, tačiau džiugu, kad jį ima sekti vis daugiau nepažįstamų žmonių. Kelionės dienoraščius rašydavome per kiekvienas atostogas, tik jie visuomet būdavo popieriniai. Nusprendėme šį kartą visus įspūdžius ir nuotraukas suguldyti į elektroninę erdvę. Tokiu būdu galime ir užfiksuoti savo prisiminimus ir papasakoti visiems artimiesiems, kaip mums sekasi.

Problema ta, kad būna laikotarpių, kai mūsų kelionė kaip reikiant įgauna pagreitį ir naujienos bloge ima atsilikti. Tada įsikuriame ilgesniam laikui vienoje vietoje ir bandome pasivyti. Ilgiausias atotrūkis buvo net 3 mėnesiai. Labai tikimės, kad mūsų kelionės dienoraštis įkvėps kuo daugiau žmonių keliauti. Jį galima rasti čia: www.lavakeliauja.wordpress.com.

Tranzuojam Omane, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

Tranzuojam Omane, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

– Kuo skiriasi keliavimo autostopu ypatumai Europoje ir Azijoje?

– Pagrindinis skirtumas tas, kad Azijoje toks keliavimo būdas yra visiškai neįprastas. Didžiausias iššūkis buvo tranzuoti Irane. Ten, šalia kelio, dažnai galima pamatyti mašinas stabdančius žmones ir jie niekuomet ilgai nelaukia. Šioje šalyje kiekvienas automobilis gali būti kaip taksi, todėl vairuotojai visuomet tikisi atlygio. Mums dažniausiai pagelbėdavo frazės „bidūna pul“ (be pinigų) arba „pul nedarem“ (neturim pinigų). Kai kurie vairuotojai tiesiog numodavo ranka ir nurūkdavo tolyn, tačiau anksčiau ar vėliau atsirasdavo geradarių.

Irano keliuose retai galima sutikti kalbančių angliškai, todėl jei nepadėdavo stebuklingos frazės, turėjome ir kitų priemonių. Vienas draugas, persišku dailyraščiu iš dešinės į kairę, trumpai surašė ant popieriaus mūsų istoriją ir paaiškino, kas tas autostopas. Šis laiškas tapo neatskiriamu mūsų kelionės Irane simboliu.

Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir Omane tranzavimas taip pat negirdėtas dalykas, tačiau ten sekėsi kur kas lengviau, nes dauguma vairuotojų kalba angliškai, todėl be problemų galėdavome paaiškinti, ką veikiame ant kelio. Apskritai, tranzuoti musulmoniškuose kraštuose sekėsi labai gerai. Pirmą vietą, ko gero, būtų galima skirti Turkijai, kur vairuotojai stoja net nestabdomi ir visą kelią vaišina „čiajumi“, o dažnai ir pietumis.

Apibendrinti skirtumą galime vienu sakiniu: nors Azijoje labai mažai žmonių žino apie tranzavimo kultūrą, bet susirasti pakeleivingą mašiną sekdavosi lengviau nei Europoje.

Apsimetam arabais. Maskatas, Omanas, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

Apsimetam arabais. Maskatas, Omanas, Vaidos Simonavičiūtės ir Lauryno Sužiedėlio nuotr.

– Kokius vidinius barjerus peržengėte keliaudami?

– Kuo mažiau pinigų turi keliaudamas, tuo labiau esi priklausomas nuo kitų, tuo mažesni tavo lūkesčiai. Nors skamba nykokai, bet iš tikrųjų tai yra pats nuostabiausias ir labiausiai nevaržomas keliavimo būdas. Išmokome ir priimti žmonių pagalbą ir paprašyti jos, kai reikėdavo. Tada pasijunti toks laisvas, nes žinai, kad gali pasikliauti nepažįstamuoju, kad žmogaus prigimtis yra gera. Žinoma, atsivertus bet kurį naujienų tinklalapį, įspūdis yra visiškai kitoks, atrodo, nieko daugiau pasaulyje nevyksta tik karai, savanaudiškos politinės intrigos, šokiruojantys poelgiai ir tuščias žvaigždžių gyvenimas.

Labai pasistengus ir iškėlus koją už keturių sienų butuko ir su šypsena patraukus kur akys veda, po kiek laiko norisi tiesiog apkabinti visą pasaulį. Kiekvienas, ar tamsus, ar baltas, ar žydras, tampa tavo broliu ir seserimi. Tapome daug atviresni, mums nieko nebereiškia imti ir užkalbinti nepažįstamąjį, susidraugauti su atsitiktinai sutiktu žmogumi.

– Kokie įvykiai kelionėje įstrigo labiausiai?

– Įlipus į didelį kalną Rumunijoje, viršuje esančioje meteorologijos stotyje, į Džoną Loką (iš serialo „Dingę“) panašus mokslininkas, paklausė: „Jūs – lietuviai? Aš tai žinau, nes turiu magiškų galių.“ Bulgarijoje, naktį, kai keletą valandų niekas nestojo, mus prigriebė Saška Vasova, pati žymiausia bulgarų estrados dainininkė. Turkijoje stebėjome besisukančių dervišų ceremoniją. Omane sutranzavome vyruką, kuris mus nuplukdino į salą ir penkias dienas vaišino įvairiausiomis jūros gėrybėmis. Indijoje teko susidurti su policijos pareigūnais, kai buvo pavogta piniginė. O Nepale patyrėme žemės drebėjimą.

Karolis Bareckas

Vaidos ir Lauryno kelionę galite sekti jų tinklaraštyje www.lavakeliauja.wordpress.com.

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

2 nauji atsakymai į “Po pasaulį keliauja jau metus”

  1. Edvinas

    Norėčiau išdrįsti važiuoti aplink pasaulį su automobiliu, visko pamatyt, tik turbūt reikėtų visokių dalykų automobiliui prisidėti, nuo atsarginių valytuvų, lempučių, iki kitų dalykėlių.

    Patinka

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: