Skaitomiausias mėnesio straipsnis – „Pabėgėlių realijos Lietuvoje: kalėjimas ir nežinia dėl ateities“

Vytautas Valentinavičius, asmeninio albumo nuotr.

„Kai vienas priešas suvienija Europą, kitas išbando jos vienybę. Tačiau nuo pastarojo ne ginklais, o tvoromis ir rietenomis ginasi Europa. Traukdamos ekonominių sunkumų, kultūrinių skirtumų kortą, šalys viena nuo kitos, it karštą bulvę, stumdo pabėgėlių naštą, – sako Euroblogas.lt autorius Vytautas Valentinavičius, kurio rašinys „Pabėgėlių realijos Lietuvoje: kalėjimas ir nežinia dėl ateities“ buvo skaitomiausias tinklaraštyje gegužę. – Prisiklausęs pasakojimų apie Lietuvoje esančius pabėgėlius, jų šaunią integraciją šalyje, suskubau ieškoti tų, kuriuos Lietuva Europos pabėgėlių lėšomis mėgina integruoti į šalį.“

Kas neišsigando, tas integravosi

Aimanuodama, dejuodama ir vaitodama, tarsi sąrėmių suriesta, Lietuva nuo pat įstojimo į Europos Sąjungą vargais negalais priimdavo vieną kitą šimtą pabėgėlių. Jų integracija, kaip ir šiandien, prasidėdavo Užsieniečių registracijos centre, tęsdavosi Užsieniečių priėmimo centre, o baigdavosi nežinia kur.

Kažkas sumąstė integruoti pabėgėlius kuo toliau nuo tautiečių akių. Bet regis, net ir ten prieglobstį gavusieji sugebėjo pramokti lietuvių kalbos, įgyti bent minimalių socialinių įgūdžių. Tad išgirdęs, kad vienam iš nedaugelio visgi pavyko Lietuvoje sukurti savo verslą, puoliau ieškoti herojaus.

Didis herojus (nes tokių – mažuma), praėjęs visas integracijos programas (kalėjimą, integraciją už tvoros – Užsieniečių registracijos centre, integraciją vidury miško – Pabėgėlių priėmimo centre), nepalūžo. Nenorėdamas būti Lietuvai našta, kuri vos ne vos sukrapštydavo 60 eurų per mėnesį, sukūrė savo verslą.

Ši integracijos istorija tokia sėkminga, kad kaip geriausiais pavyzdys vežiojama po visą Europą. Pažvelgiau į jį, tarsi mėgindamas praverti Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos propagandos šydą, įsiklausydamas į pasakojimą to, kuris gyvena anapus.

Pabėgėlį Lietuvoje remia pabėgėlis iš Švedijos

Jei ne draugai ir bičiuliai, verslo, kuriuo visi žavisi, nebūtų. Mat jie, norėdami, kad žmogus ne alptų iš bado, ir matydami Pierre’o Naoumo užsidegimą, padėjo atidaryti piceriją, kurioje dirbdami su bičiuliu mėgina sumokėti už patalpų nuomą ir mokesčius, o kas lieka – šeimai. Tik likutis šeimai toks menkas, kad pagalbos ranką tiesia pabėgėlio statusą gavęs Švedijoje siro brolis.

Džiaugėsi Pierre’as galiausiai prasidėjusia integracija sostinėje. Čia galima sutikti žmonių, susipažinti ir bendrauti – pramokti kalbos. Regis, tokia integracijos paskirtis, tačiau tokios prabangos pabėgėliui, atklydusiam iš Sirijos, Afganistano ar Šiaurės Afrikos, Lietuvoje reikia laukti ne vienerius metus, o ir sulaukus jos lietuvių kalbos kursai savivaldybėse neorganizuojami, pagalba vaikams mokyklose neprieinama. Jei jaunesni kalbą perpranta greičiau, paaugliui ši užduotis sudėtingesnė. Stresas dėl mokslų, kurį lemia kalbos įgūdžių stoka, tampa ne tik vaiko, bet ir šeimos problema, bet ne mokyklos, kur nėra mokytojų padėjėjų, socialinių darbuotojų, padedančių integruotis pabėgėlių vaikams.

Meldžia kelio į Vakarus

Rašydamas straipsnį apie pabėgėlius, kuris patraukė skaitytojų dėmesį, net neįsivaizdavau, kad pabėgėlių integracijos procesas Lietuvoje nuo 2008 metų, kai teko  pačiam įgyvendinti Europos pabėgėlių fondo remiamą projektą, taip ir liko mažai tepakitęs. Dar tuomet Lietuva muistėsi ir suko galvą, kaip integruoti vos šimtą iš karo ir konfliktų sūkurio ištrūkusius čečėnus, šrilankiečius ar afganistaniečius.

O integravo taip, kad visi užklydę į Lietuvą meldė Aukščiausiąjį kuo greičiau parodyti kelią vakarų pusėn – tikrus Vakarus: Švediją, Norvegiją ar Vokietiją, kur pabėgėliais išties rūpinamasi. Sugrįždamas prie šios temos daugiau nei po penkerių metų supratau, kad Lietuva vis dar linkusi rūpintis fasadu – kad akiai miela būtų, o ne iš pagrindų spręsti pabėgėlių integracijos problemas šalyje.

Kviečiame susipažinti su skaitomiausiu mėnesio tekstu:

Pabėgėlių realijos Lietuvoje: kalėjimas ir nežinia dėl ateities

„Kaip Lietuva gali priimti 207 naujus pabėgėlius, jei ji vos pasirūpina savo piliečiais“, – tokius žodžius išgirdau ne iš lietuvio, mūru stojančio už Lietuvos tautinį ir rasinį vientisumą bei visomis išgalėmis ginančio ištuštėjusias Lietuvos teritorijas, bet iš prieglobstį gavusio siro Pierre’o Naoumo. Beveik 2,5 metų gyvenantis Lietuvoje P. Naoumas iš 60 eurų pašalpos šeimos neišmaitintų, o ir šventa dvasia ilgai neišgyventų, tad duonai užsidirbti mėgina iš sukurto verslo – Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, įkurtos picerijos.

Pierre'as Naoumas (kairėje), Vytauto Valentinavičiaus nuotr.

Pierre’as Naoumas (kairėje), Vytauto Valentinavičiaus nuotr.

Tačiau pradėkime viską nuo pradžių. Didžiąsias Europos valstybes ne juokais įsiutino Europos Komisijos siūlymas pasidalyti našta ir priimti pabėgėlius iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų. Europos Komisija parengė siūlymą, pagal kurį Lietuvai tektų priimti 207 pabėgėlius.

Kvota Lietuvai ir kitoms šalims būtų apskaičiuota pagal gyventojų skaičių, bendrą vidaus produktą 2013 metais, vienam milijonui gyventojų 2010–2014 metais gautą paraiškų dėl prieglobsčio skaičių ir šalies nedarbo lygį. Ši kvotų apskaičiavimo metodika itin nepalanki Vokietijai ir Prancūzijai, kurios turėtų priimti apie 3 tūkst. asmenų, tačiau šis siūlymas tikriausiai nepalies Jungtinės Karalystės, Airijos ir Danijos, kurios pagal stojimo į Europos Sąjungą susitarimus turi teisę apsispręsti, ar nori dalyvauti kvotų sistemoje, ar ne.

Vis dėlto, jei birželio 25–26 dienomis vyksiančiame viršūnių susitikime būtų pritarta Europos Komisijos siūlymui, Lietuvai tektų priimti pabėgėlius, o prieš priimant juos, vertėtų išklausyti tų, kurie jau gavo prieglobstį šalyje.

Lietuva graži, bet joje gyventi sudėtinga

„Lietuva tarsi paveikslėlis – gražu į ją pažiūrėti, tačiau gyventi šioje šalyje sudėtinga: nėra darbo, kai kurie žmonės vos galą su galu suduria. Žmonės galėtų kurti verslą, tačiau pagalbos iš valstybės nesulaukia, todėl gyvena iš pašalpų arba važiuoja į užsienį“, – kalbėjo nuo karo Sirijoje pabėgęs P. Naoumas.

Vos ištrūkusį iš mirties gniaužtų, Lietuva sirą priėmė nesvetingai – jis su žmona savaitę praleido už grotų: „Už tai, kad su šeima nelegaliai kirtome sieną, žmonai Aidai Naoumai ir man teko sėdėti už grotų. Buvau įkalintas su narkotikų prekeiviais ir kitokio plauko nusikaltėliais, o vaikai buvo atskirti nuo šeimos ir nuvežti į Šakių globos namus. Vėliau patekome į Užsieniečių registracijos centą Pabradėje, kur beveik keturis mėnesius laukėme sprendimo dėl prieglobsčio.“

Pierre’o pasakojimu, pabuvus Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime – Pabradė tarsi rojus, tačiau ir „rojuje“ nepragyveni už 10 eurų per mėnesį, o dirbti šiuo laikotarpiu nevalia: „Tikiu, kad nė vienam pabėgėliui nesinori būti našta, norisi mokytis kalbos, būti naudingu Lietuvai – užsidirbti ir išlaikyti šeimą.“

Visą tekstą „Pabėgėlių realijos Lietuvoje: kalėjimas ir nežinia dėl ateities“ galite perskaityti čia.

Vytautas Valentinavičius

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: