Graikų kelias bedugnės link: populizmas, melas ir rojus pensininkams

Duncano Hullo/Flickr.com nuotr.

Graikija žlunga. Darbo neturi kas ketvirtas, o iš jaunimo – kas antras (prieš gerus metus nedarbo lygis siekė net 28 proc.). Du iš penkių vaikų gyvena skurde. Turtingųjų pajamos, atsižvelgus į infliaciją ir mokesčius, yra lyg 1985-aisiais, o vargingieji gyvena lyg 1980-aisiais. Valstybę apėmusi humanitarinė katastrofa. Tokį apokaliptinį šalies, daugeliui esančios atostogų rojumi, paveikslą piešia šio rašinio autorius. Kaip šalis sugebėjo atsidurti, švelniai tariant, kebeknėje, kuri jau penketą metų yra vienas didžiausių Europos Sąjungos (ES) košmarų?

Prisipažino melavę

Graikijos ekonomika yra tokioje duobėje (kvapą gniaužia vien valstybės skolos dydis – 177 proc.), kad, kaip metų pradžioje pažymėjo Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas, atrodo lyg po pralaimėto karo. Panašioje situacijoje po Pirmojo pasaulinio karo esą buvo Vokietija arba JAV per Didžiąją depresiją. Šiemet ypač paaštrėjusi krizė brendo ilgą laiką. Nežabotai išlaidavusiai, pigiai besiskolinusiai ir nesugebėjusiai imtis finansinių reformų valstybei pasaulinė recesija smogė itin skaudžiai.

2009-ųjų spalį nauja socialisto George Papandreou vyriausybė turėjo pripažinti, kad statistika apie Graikijos deficitą ir skolas buvo pagražinta ir viršijo ES limitus, taip sukeldama abejonių dėl šalies finansų sistemos, kuri ir šiaip neatrodė sveika. Tuometis premjeras pripažino, kad metų metus valdžia skolinosi daugiau, nei buvo skelbiama viešai. Vėlesniems metams jis prognozavo 12,7 proc. BVP biudžeto deficitą, nors ką tik buvo kalbama apie 3,7 proc.

Saschos Kohlmanno/Flickr.com nuotr.

Saschos Kohlmanno/Flickr.com nuotr.

Skolinimosi reitingus kreditų agentūros mikliai nustūmė iki „šlamšto“ kategorijos, tad tarptautinės paskolos Graikijai taip pabrango, kad jų teko atsisakyti ir jau po metų šalis atsidūrė ant bankroto slenksčio. Siekdami tam užkirsti kelią, Tarptautinis valiutos fondas, Europos Centrinis Bankas ir Europos Komisija skyrė pirmą iš dviejų dosnių finansinės pagalbos dozių, kuri greitai pasiekė 240 mlrd. eurų.

Žinoma, ne už dyką – skolintojai pareikalavo imtis griežtų taupymo priemonių, stipriai apkarpyti biudžetą ir gerokai padidinti mokesčius, o tai stipriai išaugino nedarbą ir sumenkino gyvenimo standartus. Be to, Graikija buvo paprašyta pertvarkyti šalies valdymą, kovoti su mokesčių vengimu ir palengvinti sąlygas verslui.

Valstybė išlošė laiko savo finansams stabilizuoti (vyriausybė padidino mokesčius degalams, tabakui ir alkoholiui, pavėlino pensijos amžių, apkarpė biudžetininkų algas) ir numalšinti nerimą dėl euro zonos ateities. Pinigai šiek tiek padėjo, bet ūkio problemos nedingo ir krizę pamažu pakeitė katastrofa. Prasidėjo nepatenkintų darbuotojų streikai, per penkerius metus ekonomika susitraukė ketvirtadaliu (palyginti, ne pačius geriausius laikus išgyvenančios Italijos bendrasis vidaus produktas (BVP) smuko 10 proc.), nedarbas pustrečio karto viršija ES vidurkį. Parama daugiausia skiriama grąžinti tarptautinėms paskoloms, o ne gaivinti ūkiui. Vyriausybę prislėgusi tokia skolų našta, kad jų neįmanoma pradėti mažinti, kol neatsigaus ekonomika.

Su antruoju pagalbos paketu Atėnai gavo naują reikalavimų sąrašą: toliau karpyti biudžetą, iki šių metų pabaigos atleisti 150 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų, pradėti masinę privatizaciją. Paprasti graikai į tai sureagavo sarkastišku „tautos išpardavimas“. Valstybei nurodyta į privačias rankas perleisti Pirėjo ir Salonikų uostus, telekomą, nacionalinę loteriją – žinoma, už išpardavimo kainas.

Jubilee Debt Campaign/Flickr.com nuotr.

Jubilee Debt Campaign/Flickr.com nuotr.

Nemažai ekonomistų, nekalbant apie pačius graikus, įsitikinę, kad taupymo priemonės lemia besitęsiančias problemas. Kairiųjų pažiūrų partija „Syriza‟ sausį atėjo į valdžią, pažadėjusi persiderėti finansinės paramos sąlygas, užuot aklai sutikusi su taupymo skausmais arba kategoriškai pasipriešinusi reikalavimams ir galbūt palikusi euro zoną. Bet suerzinti tarptautiniai kreditoriai kaltina Atėnus nesugebant sutvarkyti savo ūkio, kaip buvo reikalaujama skiriant pagalbą. Juoba kad kitos krizės stipriau paliestos euro zonos šalys – Airija, Ispanija, Portugalija – ėmėsi pokyčių ir nebėra tokios pažeidžiamos.

Nenorėjo priimti į euro zoną

Problemos prasidėjo toli gražu ne su Volstrito griūtimi 2008 metais ir pasauline recesija. Graikija seniai gyveno ne pagal išgales ir nuolat kliovėsi paskolomis. Šios šalies sunkumai siejami su vadinamuoju fiskaliniu išlaidumu, kurį pablogino stipriai korumpuota ir neefektyvi politinė sistema. Viešoji skola, iki tol neviršijusi 20 proc., ėmė sparčiai augti 9-ojo dešimtmečio pradžioje.

Todėl nieko nenustebino, kai 1999-aisiais šalis išgirdo neigiamą Briuselio atsakymą dėl euro – ne vien dėl skolos, bet ir dėl nevaldomos infliacijos. Nepaisant to, netrukus žalia šviesa buvo uždegta ir Graikija įsivedė eurą kartu su dauguma ES narių, nors jos įsiskolinimas siekė bemaž 100 proc. BVP (limitas tėra 60 proc.). Tiesa, jau tuomet būta įtarimų, kad graikai manipuliuoja skaičiais, „įsprausdama“ juos į Bendrijos rėmus ir vėliau leisdama grįžti į tikrą ir pavojingą lygį. Net oficiali statistika rodė, kad infliacija siekia 4 proc. – trečdaliu daugiau nei reikalaujama, o nedarbas – 10 proc.

Narystė euro zonoje atvėrė Graikijai galimybę skolintis pigiai – už 2-3 proc. palūkanas, kai 1994-aisiais jos siekė net 18 proc. Išaugo pasitikėjimas jos ūkiu, ekonomika ėmė sparčiai augti. Smegenų centro „Capital Economics‟ ekonomisto Beno May žodžiais, klaida buvo „skolintis ir pinigus skirti algoms kelti, o ne grąžinti jau tuomet nemažas skolas“. Graikai atvėrė Pandoros skrynią: viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai per dešimtmetį padvigubėjo, pūtė vieną dosniausių pasaulyje pensijų sistemų. Pensininkams buvo mokama iki 92 proc. jų ligtolinės algos. Visuomenė sensta itin sparčiai, todėl mažėjant biudžeto įplaukoms teko ieškoti pinigų šioms išmokoms.

Karlo Ludwigo Poggemanno/Flickr.com nuotr.

Karlo Ludwigo Poggemanno/Flickr.com nuotr.

Valstybės išlaidos retai atitiko pajamas. Iš tiesioginių mokesčių ji surinkdavo vos 7,9 proc. BVP, kai ES vidurkis siekė 13,7 proc. Vartojimas praėjusio dešimtmečio pradžioje pasiekė istorines aukštumas – 90 proc. BVP, o investicijos smuko (iki 20 proc. BVP). Kitaip tariant, graikai vartojo, užuot investavę į gamybą ir infrastruktūrą. Ūkio augimą 2001-2007 metais lėmė daugiausia perdėtas vartojimas, auganti skola ir kapitalo kaupimas, nesusijęs su realia ekonomika.

Graikiją kamuoja dar vienas virusas – mokesčių vengimas, ypač paplitęs vidurinėje klasėje ir versle ir krizės pradžioje lėmęs trečdalį ar net pusę deficito. 2012-aisiais bankų sąskaitų ir sumokėtų mokesčių analizė parodė, kad vidutinio graiko realios pajamos yra 92 proc. didesnės už oficialias. Reikalus pablogino ir 2004 metais Atėnuose surengta olimpiada, kainavusi 4,5 mlrd. eurų – dukart daugiau nei tikėtasi.

Įprato gyventi šiltai ir patogiai

Esama ir kitokių teorijų, kodėl Graikija atsidūrė ant finansinio žlugimo ribos. Politikos analitikas Takis Pappas aiškina, esą krizė yra grynai politinė. Tai esantis „ilgo proceso, per kurį populizmas įveikė liberalizmą ir įsigalėjo visuomenėje, rezultatas“, rašo jis.

Pagal kultūrinę teoriją, valstybių likimas priklauso nuo geografinių ir istorinių aplinkybių. Didesnė tikimybė, kad šalys, esančios karšto klimato zonoje (Afrikoje), pavojinguose regionuose (Artimuosiuose Rytuose, Balkanuose) ar patyrusios nepalankių istorinių pervartų (pilietinį karą, kolonizaciją), išliks skurdesnės ir lėčiau vystysis politiškai. Graikija, atrodo, atitinka visus kriterijus, ypač pridėjus populiarų įsivaizdavimą, kad jos gyventojai yra tinginiai.

Institucinė teorija tvirtina, kad tautos išsilaiko arba palūžta priklausomai nuo institucijų tvirtumo – stiprios ir atsparios institucijios, puoselėjančios politinį pliuralizmą ir įtraukiančios visuomenę, gali sėkmingiau pergyventi krizes, o silpnosios istorinių išbandymų neišlaiko.

Atėnai, Jaafaro Alnasserio/Flickr.com nuotr.

Atėnai, Jaafaro Alnasserio/Flickr.com nuotr.

Tačiau nė viena iš šių teorijų Graikijai esą netinka. 1974-aisiais atsikračiusi karinės diktatūros, ji sėkmingai kūrė pliuralistinę politinę sistemą, nepaisant geografinių, istorinių ir kultūrinių sąlygų. O krizė esą užgriuvo ne dėl politinių ir ekonominių institucijų, bet priešingai – nepaisant jų. Valstybė ne tik žlugo esminėse srityse, bet ir pasirodė labiausiai nusistačiusi prieš būtinas reformas iš visų ES narių.

T. Pappas siūlo prisiminti neseną istoriją – kaip po pergalės 1981 metų rinkimuose į valdžią atėjo Andreaus Papandreou (minėto G. Papandreou tėvo) vadovaujama kairiųjų partija PASOK, viena suformavo vyriausybę ir sudrebino po perversmo stiprėjančius liberalius valstybės pamatus. A. Papandreou buvęs grynas populistas ir spjovė į ankstesnio premjero Konstantino Karamanlio įgyvendinamą valstybės skatinamo augimo strategiją. Valstybės resursus jis ėmė naudoti savo rinkėjams pamaloninti. 1990-aisiais į valdžią grįžo „Naujoji demokratija‟ (ND), vadovaujama liberalių pažiūrų Konstantino Mitsotakio. Vyriausybė ėmė reanimuoti ekonomiką, mažinti biudžeto išlaidas ir reformuoti viešąjį sektorių, suplanavo privatizaciją, bet dėl stiprios opozicijos netrukus žlugo. ND populistus valdžioje vėl pakeitė tik 2004 metais.

Per ankstesnius dešimtmečius, tvirtina T. Pappas, šalyje įsigalėjo populistinė demokratija, kai tiek valdžia, tiek opozicija esančios populistinės. Esmine krizės priežastimi jis laiko politinį patronažą. Tam tikros visuomenės grupės ilgai galėjo mėgautis ne tik didžiulėmis socialinėmis išmokomis, bet ir kitomis privilegijomis, pavyzdžiui, faktine teisine neliečiamybe. Kad ir kuri partija būtų valdžioje, ilgainiui graikai priprato prie trejopų valstybės malonių: realių pajamų (algų ir pensijų), apsaugos nuo rinkoje pasitaikančios rizikos ir nebaudžiamumo prieš įstatymą. Jiems tapo įprasta turėti pajamų, negaunamų nei iš darbo, nei iš kapitalo.

Eglė Digrytė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

3 nauji atsakymai į “Graikų kelias bedugnės link: populizmas, melas ir rojus pensininkams”

  1. Bloga vegane

    Komentaras skirtas Eglės Digrytės staripsniui apie Graikiją. Tema be galo aktuali ir jei jau gilinotės į problemą, matyt daug skaitėt, todėl neerzinkit skaitytojo užuominomis, pateikit pilnesnį vaizdą, nes kai kur net sakiniai be pabaigos.Pasigedau konkrečios informacijos pačiose svarbiausiose vietose. Šiandien stebint Graikiją juk degina pagrindinis klausimas, ar per krizę drąstiškas LT taupymas paprastų žmonių sąskaita buvo būtinas? Nes akivaizdu, kad valdantieji/turtingieji tik lobo toliau, tai kuo jie skiriasi nuo graikų, tik tuo, kad labiau sugebėjo spausti viduriniąją klasę, kuri lietuviškai kentėjo, bet į gatves nėjo?
    Konkretūs klausimai:
    Kokios buvo Vokietijos skolos pralaimėjus karą ir kas su jomis nutiko? Ar Vokietija jas susimokėjo?
    Kokia vidutinė pensija Graikijoje — norisi skaičių, o ne procentų nuo algos, nes neaišku kokia buvo alga, gal 100 eu, gal 2 000? Kokia vidutinė pensija Vokietijoje, Anglijoje, Lietuvoje? Norisi, kad kalbėtų skaičiai.

    Ir nerašykit “esą“ — juk ne delfi rašot, ir ne protėvių sakmes sekat, arba drįskite pateikti savo nuomonę, arba įvardinkite informacijos šaltinį. Ir apie kokias kultūros teorijas kalbate?

    Patinka

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: