Pramogos ir nemokamas gyvenimas kurortuose – ko trūksta svajonių darbe?

Emilijos Kalis nuotr.

Emilijos Kalis nuotr.

Gyvenimas kurortuose, puikus atlyginimas, kasdienės pramogos, saulėti paplūdimiai… Animatoriaus darbas skamba kaip pasaka. Bet kodėl dauguma animatorių antram sezonui negrįžta?

Uždaviau šešis klausimus šešioms animatorėms.

Pašnekovė Emilija Kalis

Emilija Kalis, nuotr. iš asmeninio albumo

Emilija Kalis, nuotr. iš asmeninio albumo

– Kur, kada ir kiek laiko dirbai animatore?

– Praėjusią liepą, rugpjūtį ir rugsėjį dirbau animatore dviejuose Italijos regionuose – „Camping del Sole“ prie Iseo ežero (netoli Milano) ir „Camping Mori“, Sardinijos saloje.

– Kodėl pasirinkai būtent šį darbą?

– Troškau atsipūsti nuo abitūros egzaminų ir patirti naujų ispūdžių.

– Kaip gavai animatorės darbą? Ar procesas sudėtingas?

– Agentūra, į kurią išsiunčiau savo CV, pakvietė į atranką Vilniuje. Nebuvo itin sudėtinga, tiesiog reikėjo būti iškalbingam, kūrybingam ir šiek tiek pakvaišusiam. Dienos pabaigoje sužinojau, jog esu pakviesta į „išbandymo savaitę“ (tai stovyklavietė Olandijoje, kurioje susirenka visi atrinkti Europoje ir išbandoma, ar jie tikrai tinka šiam darbui). Savaitės pabaigoje, kuri išvargino tiek fiziškai, tiek emociškai, vėl sulaukiau gerų žinių.

– Kokios buvo tavo, kaip animatorės, pareigos? Kokiomis veiklomis teko užsiimti?

– Būdama „all-round“ animatore, buvau atsakinga už sporto žaidimus-varžybas, fitneso užsiemimus, aerobikos valandėles, vaikų užimtumą ir, žinoma, vakarinę programą, kuriai intensyviai repetuodavome anksti ryte, per siestą ar jau vėlyvą naktį. Kartais savaitgaliais vesdavome paplūdimio vakarėlius, kurie užsitesdavo ligi paryčių.

– Ar galėtum įvardinti geriausius bei blogiausius animatoriaus darbo aspektus?

– Gali pasirodyti, kad tai svajonių darbas: visiškai nemokamai gyveni ir valgai kurortuose, už kuriuos poilsiautojai pakloja nemažas sumeles, didžioji tavo darbo dalis – laisvalaikio pramogos, už kurias dar ir algą gauni, o svarbiausia – sutinki begalę naujų ir įdomių žmonių. Tačiau, kad ir kaip nuostabiai visa tai skambėtų, yra ir kita medalio pusė: milžiniškas nuovargis ir miego trūkumas, tik viena laisva diena per savaitę, per kurią vis tiek reikia repetuoti, privalai paklusti vadovui, kurio poelgiai ar sprendimai ne visada atrodo teisingi, o gyvenant kartu su kolegomis, trinties ir dramų nepavyksta išvengti.

– Ar planuoji ateityje dar kartą dirbti animatore? Kodėl?

– Šis darbas mane labai dvasiškai praturtino! Per metus sėdėdama mokyklos suole nepatyriau tiek emocijų, įvykių, potyrių kaip per kelis mėnesius animatoriaus kailyje. Tai iš tiesų neįkainojama patirtis, bet gerai pagalvočiau prieš dar kartą pasiryždama šitam darbui. Juk kas per daug – tas nesveika.

Julija Polteva

Julija Polteva, nuotr. iš asmeninio albumo

Julija Polteva, nuotr. iš asmeninio albumo

– Kur, kada ir kiek laiko dirbai animatore?

– Animatore dirbau 2010 metų vasarą Italijoje, netoli Venecijos, dideliame kempinge (4000 žmonių) prie jūros.

– Kodėl pasirinkai būtent šį darbą?

– Tuo metu studijavau, tad ieškojau įdomaus darbo vasarai. Norėjau kuo daugiau laiko praleisti prie jūros, tobulinti anglų kalbos žinias, rasti naujų draugų, bent laikinai išsikraustyti iš namų bei įgyti daugiau darbo patirties.

– Kaip gavai animatorės darbą? Ar procesas sudėtingas?

– Pirmoji atranka vyko Lietuvoje. Praėjus ją, vykau į Italiją – į antrąją atranką bei mokymus. Tuomet buvo buriamos komandos ir skiriami kempingai. Atrankos nebuvo lengvos. Pirmiausia reikėjo įrodyti, jog tikrai nori ir sugebi dirbti tokį darbą, o antroje atrankoje daug ir intensyviai mokėmės, nuolat buvome stebimi ir „atrinkinėjami“.

– Kokios buvo tavo, kaip animatorės, pareigos? Kokiomis veiklomis teko užsiimti?

– Pareigų buvo daug ir jos vis kito. Pagrindiniai mano darbai buvo jogos bei aerobikos vedimas pajūry, darbas su vaikais, žaidimų vedimas, vakariniai šokiai su vaikais, kassavaitiniai vaidinimai, šou ir šokių pasirodymai.

– Ar galėtum įvardinti geriausius bei blogiausius animatoriaus darbo aspektus?

– Geriausi aspektai: nuostabi vasara gražioje šalyje; naujos pažintys ir patirtis tapkultūrinėje aplinkoje; galimybė studentui užsidirbti.

Blogiausi didelė fizinė apkrova, nuovargis ir darbas toli nuo namų.

– Ar planuoji ateityje dar kartą dirbti animatore? Kodėl?

– Nemanau, kad dabar ar ateityje dirbsiu tokį darbą. Tai tikrai aktyvus, įtemptas, bet kartu ir labai linksmas, smagus darbas jaunimui (moksleiviams ar studentams). Puiki patirtis ir galimybė pagyventi kitoje šalyje, gražioje vietoje, rasti draugų iš kitų šalių. Tačiau darbas laikinas, be to dabar, manau, nepatempčiau tokio fizinio krūvio.

Paulina Stukaitė

Paulina Stukaitė, nuotr. iš asmenininio albumo

Paulina Stukaitė, nuotr. iš asmenininio albumo

– Kur, kada ir kiek laiko dirbai animatore?

– Gavau animatorės darbą vienoje nuostabiausių Graikijos salų – Korfu, vėliau triukšmingojoje Rodo saloje ir numylėtoje Kretoje. Dirbau vasaros sezono metu: nuo gegužės iki rugsėjo ir tai buvo fantastiškiausi keturi gyvenimo mėnesiai!

– Kodėl pasirinkai būtent šį darbą?

– Nuo pat vaikystės mane žavėjo animatorių charizma, entuziazmas ir jų pasakiška energija! Nuolat keliaujant su tėvais, stebėjau animatorius ir jau tada nusprendžiau, kad vos sulaukusi aštuoniolikos imsiuosi šio darbo. Galbūt tuomet tokia idėja atrodė naivi, bet atkakliai stengdamasi užsibrėžtą tikslą pasiekiau.

– Kaip gavai animatorės darbą? Ar procesas sudėtingas?

– Apie „Stageman“ laisvalaikio animatorių mokymus sužinojau iš „Cosmopolitan“ žurnalo ir nieko nelaukusi užsiregistravau. Tuomet man buvo septyniolika. Per mokymus sužinojau, ko turėčiau tokiame darbe tikėtis, o ten sutikti žmonės mane pakerėjo ir dar labiau motyvavo. Nepaisydama sunkumų nusprendžiau kovoti iki galo. Atrankoje teko dalyvauti du kartus. Pirmą kartą, dėl prastų rusų kalbos žinių patekau į laukiančiųjų sąrašą, tuo tarpu antras kartas (kuomet teko dalyvauti turint 39 laipsnius temperatūros) buvo netikėtai sėkmingas! Sunku atsakyti, ar procesas sudėtingas, nes man teko ir kalbų, ir įvairių šokių, ir sportinių žaidimų bei taisyklių pasimokyti… Ir aš tikrai atidaviau visą save. Kita vertus, viską dariau su malonumu, tad skųstis ar atkalbinėti tikrai neketinu.

–  Kokios buvo tavo, kaip animatorės, pareigos? Kokiomis veiklomis teko užsiimti?

– Dirbau vadinamąja „all-round“ animatore, tad veiklos teko pačios įvairiausios: nuo marškinių lyginimo, kostiumų priežiūros bei buitinių darbų iki sporto užsiėmimų, žaidimų kambario („mini klubo“) bei vakaro šou, kuriuose teko ir šokti, ir vaidinti įvairiausiuose miuzikluose. Tuo pačiu norėčiau pridurti, kad animatoriaus darbas yra be galo komunikabiliems, kūribingiems ir chariztamiškiems žmonėms. Animatorius yra ne tik atsakingas už savo darbą, bet tam tikra prasme atlieka ir psichologo vaidmenį, palaiko gerą nuotaiką bei šypsosi 24 val. per parą (gerai, kad man, optimistei, dėl to problemų nekilo).

– Ar galėtum įvardinti geriausius bei blogiausius animatoriaus darbo aspektus?

– Geriausi aspektai: neįkainojama patirtis, užsienio kalbų tobulinimas, didelis naujų pažįstamų ratas bei įgytas maksimalus pasitikėjimas savimi! Įvardinti blogiausius daug kebliau, nes atlyginimas tikrai labai geras, įmonė savo animatoriais itin rūpinasi, kolektyvas nepriekaištingas, o ką jau kalbėti apie patį darbą! Galėčiau tik paminėti nuovargį, dėl kurio kartais net ir viena kita ašarėlė išriedėdavo. Tikrai per savaitę norėjosi bent jau dviejų laisvų dienų. Kita vertus, viskas pasimiršdavo išgirdus nuoširdžius turistų palinkėjimus bei padėkas ar išvydus jų ašarotas akis: tai geriausias atlygis, kokį tik gali gauti.

–  Ar planuoji ateityje dar kartą dirbti animatore? Kodėl?

– Jau būčiau išvykusi, jeigu ne mokyklos baigimas, egzaminai bei stojimas į universitetą. Tačiau nors šiemet nepavyks, dėl kitų metų vasaros klausimų net nekyla: žinau, ką veiksiu bent tris kitas vasaras! Esu laiminga, įgyvendinusi savo svajonę. Buvo visko, ir nepaisant nei ašarų, nei nesėkmių, tai puiki gyvenimo mokykla. Esu neapsakomai dėkinga „Stageman Lietuva“ įkūrėjams Irenai ir Dovydui, kurie pastūmėjo mane tinkama linkme ir tapo mano antrąja šeima!

 Eglė Markelionytė

Eglė Markelionytė, nuotr. iš asmeninio albumo

Eglė Markelionytė, nuotr. iš asmeninio albumo

– Kur, kada ir kiek laiko dirbai animatore?

– Koso saloje Graikijoje dirbu jau antrą sezoną. Į šiltus kraštus keturiems mėnesiams išlekiu vos pasibaigus studijoms.

– Kodėl pasirinkai būtent šį darbą?

– Animatore nusprendžiau tapti, nes norėjau nuotykių. Tai buvo pagrindinė priežastis. Gyvenime mėgstu iššūkius, o animatoriaus darbas, manau, yra tikras išbandymas ir galimybė pažinti save kitoje aplinkoje. Taip pat vilioja naujos pažintys ir darbas komandoje.

– Kaip gavai animatorės darbą? Ar procesas sudėtingas?

– Darbą gavau praėjusi užsienio animatorių agentūros atranką, o kad tokia profesija apskritai egzistuoja sužinojau „Stageman“ kompanijos mokymuose. Atrankų metu tenka paplušėti, nes išbandomas tavo kūrybiškumas, sugebėjimas šokti, komunikabilumas, kalbų žinojimas… Mano nuomone, šį darbą gauti nėra sunku, bet, kaip ir visur kitur, pastangos reikalingos.

– Kokios buvo tavo, kaip animatorės, pareigos? Kokiomis veiklomis teko užsiimti?

– Dirbau viską nuo dekoracijų gamybos bei pačios animacijos iki technikos valdymo. Buvau „all-around“ animatorė, bet visgi dažniausiai atlikau vaikų animatorės pareigas. Bet teko ir įvairius sporto užsiemimus vesti, ir vaidinti, ir šokti, ir dainuoti…Žodžiu, maksimali savirealizacija!

– Ar galėtum įvardinti geriausius bei blogiausius animatoriaus darbo aspektus?

– Visiška savirealizacija (galimybė rasti savo nišą, kurioje sparčiai tobulėji), kalbos barjerų laužymas (pavyzdžiui, aš nebebijau kalbėti rusiškai, o svarbiausia – nebijau klysti) bei galimybė keliauti, pažinti naujas kultūras, atrasti naujas vietoves, naujus žmones bei naują virtuvę – tai, mano nuomone, didžiausi privalumai.

Blogiausi aspektai – namų, artimųjų bei draugų ilgesys, ilgesnės nei įprasta darbo valandos (kartais darbo diena baigiasi 2 val. nakties, o kur dar papildomos valandos repeticijoms ar dekoracijų gamybai) ir karštis (mat kai temperatūra pakyla iki 40 laipsnių, išsilaikyti ant kojų darosi sunkiau).

– Ar planuoji ateityje dar kartą dirbti animatore? Kodėl?

– Sunku pasakyti, nes į mano gyvenimą ši profesija atėjo gana spontaniškai. Žinau, kad po studijų baigimo norėsiu pertraukos, be to pasiilgau lietuviškų vasarų, ežero pakrantės… Bet ateityje negali žinoti: animatoriumi tapęs kartą, animatoriumi būsi visą gyvenimą.

Eglės Markelionytės nuotr.

Eglės Markelionytės nuotr.

Sigita Mikėnaitė

Sigitos Mikėnaitės nuotr.

Sigitos Mikėnaitės nuotr.

– Kur, kada ir kiek laiko dirbai animatore?

– Animatore tapau prieš porą metų. Pirmasis sezonas, kuris truko kiek daugiau nei septynis mėnesius, prabėgo Katalonijoje, Kosta Doradoje (netoli Barselonos). Šiais metais dirbu Maljorkoje (jau ketvertą mėnesių).

– Kodėl pasirinkai būtent šį darbą?

– Baigusi psichologijos bakalauro studijas, planavau stoti į klinikinės psichologijos magistrą, bet supratau, kad yra tiek daug dalykų, kuriuos noriu padaryti, išbandyti, pamatyti, patirti. Ir kada, jei ne dabar? Visada mėgau keliauti ir nors ekonominė situacija per daug nedžiugino, dar prieš baigdama universitetą apsisprendžiau, jog kuriam laikui išvyksiu. Beieškodama darbo galimybių užsienyje visiškai atsitiktinai aptikau siūlomus animatorių mokymus ir kastingą. Buvau dirbusi su vaikais vasaros stovyklose, tad žinojau, kad aktyvi veikla ir įvairiapusis užimtumas – vienas iš mano arkliukų.

– Kaip gavai animatorės darbą? Ar procesas sudėtingas?

– Apsilankiusi mokymuose ir praėjusi kastingą tuoj pat gavau darbo pasiūlymą. Nedvejojau. Sutalpinau savo gyvenimą į 25 kilogramus ir išvykau. Gauti animatoriaus darbą nėra sudėtinga, bet gali būti sunku jį išlaikyti. Pirmiausia, yra nemažai organizacijų, kaip „Stageman“, kurios ieško animatorių ir padeda įsidarbinti.

Užsiregistravusi „Work and fun“ tinklalapyje irgi labai greitai sulaukiau darbo pasiūlymų iš Graikijoje ir Egipte įsikūrusių kompanijų. Taip pat yra galimybių tiesiogiai dirbti viešbučiui (ką šiuo metu ir darau). Tačiau tai padaryti jau sudėtingiau. Bet labai labai labai daug priklauso nuo tavęs paties: nuo tavo asmenybės, žinių (ypač užsienio kalbų) ir gebėjimų (nekalbu apie universitetinį ar profesinį išsilavinimą), mokėjimo pateikti save ir, žinoma, šiek tiek sėkmės.

– Kokios buvo tavo, kaip animatorės, pareigos? Kokiomis veiklomis teko užsiimti?

– Esu išbandžiusi įvairiausios animatoriaus duonos: padirbau tiek sporto, tiek vaikų, paauglių bei fitneso animatore. Tad veiklų diapazonas platus: joga, pilates, aerobika, aquagym, aquadance, zumba, streching, stalo tenisas, tinklinis, futbolas, krepšinis, vandensvydis, water basket, bingo, quiz, petankė, face-painting, t-shirt painting, mini disco ir vakaro šou pasirodymai ir taip toliau. Greitai mane praminė super Sigi. Tačiau geriausiai jaučiuosi dirbama fitneso animatore, nes sportas yra viena didžiausių mano aistrų.

– Ar galėtum įvardinti geriausius bei blogiausius animatoriaus darbo aspektus?

– Pradėsiu nuo tamsiosios pusės. Pirmiausia – darbo valandos: įprasta, kad animatoriai darbą pradeda 10 val. ryto ir baigia vidurnaktį, o pietų pertrauka dažniausiai būna paaukojama repeticijoms; telieka tik pora valandų po dienos užsiėmimų prieš vakarinę pamainą (mini disco, vakaro šou)…Mano nuomone, animatoriaus pasaulis –  ne darbas, o gyvenimo būdas. Taip pat viskas labai priklauso nuo to, su kokiais žmonėmis ir vadovais dirbi. Jei pasiseka, tie žmonės gali būti geriausi mokytojai, ištikimiausi draugai, geriausia kompanija pasilinksminimams. Bet pasitaiko, pavyzdžiui, despotų vadovų, nejaučiančių itin didelės pagarbos kitiems… Tokiu atveju dirbti nėra lengva.

O darbo privalumų išties labai labai labai daug. Tai nepaprasta mokykla, kur gerini įgūdžius įvairiausiose sporto šakose, išmoksti šokių, susipažįsti su daugybe skirtingų žmonių, su skirtingomis kultūromis, įpročiais, gerini užsienio kalbų žinias… O kur dar galimybę keliauti ir gyventi skirtinguose pasaulio kampeliuose.

– Ar planuoji ateityje dar kartą dirbti animatore? Kodėl?

– Sunku pasakyti, nes turiu daugybę planų ir norų. Maljorkoje dar dirbsiu keturis mėnesius, o pasibaigus sezonui laukia atostogos. Sutikau labai daug žmonių, kurių „paskutinis sezonas“ tęsiasi metų metus. Be to, gera žinoti, kad net ir po metų ar kelerių pertraukos turi galimybę grįžtį į animatoriaus gyvenimą. Bus matyti.

Skirmantė Grigaitė

Skirmantė Grigaitė, nuotr. iš asmeninio albumo

Skirmantė Grigaitė, nuotr. iš asmeninio albumo

– Kur ir kiek laiko dirbai animatore?

– Tris mėnesius dirbau Kipre.

– Kodėl pasirinkai būtent šį darbą?

– Jau seniai domiuose renginių, švenčių vedimo ir organizavimo sritimi. Atvažiavus studijuoti į Vilnių, aptikau animatorių grupę, kuri organzijuoja animatorių apmokymus ir darbą. Man patiko tiek mokymai, tiek kolektyvas, tad ilgai nelaukus nusprendžiau save išbandyti šioje smagaus darbo srityje.

– Kaip gavai animatorės darbą? Ar procesas sudėtingas?

– Baigusi animatorių apmokymus, pavasarį dalyvavau darbo atrankose. Darbdaviams labiausiai patiko, kad moku rusų ir anglų kalbas, bet taip pat išmėgino ir mano kūrybiškumą, drąsą, šokio sugebėjimus ir pan.

– Kokios buvo tavo, kaip animatorės, pareigos? Kokiomis veiklomis teko užsiimti?

Mano pareigos buvo prižiūrėti vaikus, kad tėvai galėtų ramiai pasiilsėti. Nuo 10 iki 15 valandos žaizdavau su 4-12 metų vaikais lauke, vaikų aikštelėje.Aš ir mano kolegė iš Čekijos sudarėme programą vaikams, kad diena iš dienos užsiėmimai nesikartotų ir vaikai būtų susidomėję kiekvieną dieną. Tad dienomis statydavome smėlio pilis, piešėme, darėme karolius, karūnas ir t.t., o vakarais žiūrėdavome su vaikais filmukus ir vesdavom diskoteką pagal mūsų parengtus šokius.

–  Ar galėtum įvardinti geriausius bei blogiausius animatoriaus darbo aspektus?

– Geriausi: darbas nėra monotoniškas ar nuobodus; sutinki ir bendrauji su daugybe naujų žmonių; geros gyvenimo sąlygos (apgyvendinimas ir maitinimas viešbutyje, visada geras oras ir pan.). O blogiausi aspektai: niekada negali parodyti, kad esi pavargęs ar blogos nuotaikos, visada turi švytėti ir kurti teigiamą atmosferą viešbučio lankytojams.

–  Ar planuoji ateityje dar kartą dirbti animatore? Kodėl?

– Kol kas pati animatore dirbti neplanuoju, bet tikrai visiems, kas klausia, šį darbą rekomenduoju – nesunkus ir smagus! Aš dabar bandysiu save viešų renginių organizavimo srityje Vilniuje, bet manau kad kada nors prie animatorės darbo dar grįšiu!

Eglė Raustė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

2 Responses to “Pramogos ir nemokamas gyvenimas kurortuose – ko trūksta svajonių darbe?”

  1. opa

    Man asmeniškai animatorystė – pašaukimas. Dirbau du sezonus: 7men Rodo sala, 6 mėn Meksika. Nuostabi patirtis! Dirbau tik su užsienio agentūrom, todėl darbo sąlygos teko geriau nei geros. Bet kiek esu psastebėjusi, daugiau mažiau tai sėkmės dalykas, į kokį viešbutį pakliūsi.

    Patinka

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: