Restorano Graikijoje savininkas vietiniams darbuotojams taria NE

Broliai dvyniai Teo ir Leo, nuotr. iš asmeninio albumo

Broliai dvyniai Teo ir Leo, nuotr. iš asmeninio albumo

32 metų Thodoris Philosofou gimė ir augo Graikijoje. Jo gimtasis miestas Parga yra įsikūręs šiaurės vakarinėje Graikijos dalyje. Nedidelis kurortinis miestelis, apsuptas kalnų bei skalaujamas Viduržemio jūros, kasmet sulaukia didelio turistų srauto. Jį pamėgę keliautojai iš Skandinavijos šalių, metai iš metų pailsėti čia atvyksta britai. Thodoris, kurį visi atostogautojai ir vietos gyventojai šaukia tiesiog Teo, jau aštuntus metus vadovauja ir dirba restorane „Gemini“.

Jei atostogų vėjas jus nublokštų į Pargą, o papietauti nuspręstumėte Teo restorane, veikiausiai būtumėte maloniai nustebinti aptarnaujančio personalo – šioje maitinimo įstaigoje be savininkų nedirba nė vienas graikas. Užtai kasmet dėl darbo vietos čia varžosi jaunimas iš Anglijos, Prancūzijos ir, žinoma, Lietuvos. Apie savo restorano filosofiją ir jaunųjų europiečių įdarbinimo subtilybes pasakoja pats Teo.

„Gemini“ restoranas, nuotr. iš asmeninio albumo

„Gemini“ restoranas, nuotr. iš asmeninio albumo

– Kodėl nusprendei atidaryti restoraną?

– Tęsiu savo šeimos tradiciją. Mano seneliai turėjo tipinę graikišką kavinę-taverną. Senelis be viso to buvo žvejys, aprūpinęs ir kitus restoranus žuvimi. Po senelių kavinės verslą perėmė mama. Taigi aš nuo aštuonerių sukiojausi restoranų užkulisiuose, po to būdamas paaugliu, o vėliau ir studentu, dirbau padavėju. Baigęs universitetą, kuriame studijavau maisto ir gėrimų vadybą, nutariau nebedirbti su mama, norėjau pradėti veikti savarankiškai. Taip su broliu dvyniu, kuris yra restorano šefas, atidarėme  „Gemini“ (išvertus iš graikų kalbos – „Dvyniai“).

Teo ir Leo – broliai  dvyniai, nuotr. iš asmeninio albumo

Teo ir Leo – broliai dvyniai, nuotr. iš asmeninio albumo

– Papasakok, kaip formuoji personalą.

– Šiuo metu restorane dirba dešimt žmonių. Iš jų graikai esame tik mudu  su broliu. Likęs personalas – užsieniečiai. Tai jaunimas iš Didžiosios Britanijos, Čekijos, Lietuvos. Lietuvoje bendradarbiavau su agentūra, kuri padėjo rasti norinčių dirbti. Kita dalis žmonių atsirado atsitiktinai: vieni yra atostogavę mūsų mieste ir patys pasiprašė sezoninio darbo, kiti sužino iš draugų ar ankščiau dirbusių.

Artėjant sezonui, kuris prasideda ankstyvą gegužę ir tęsiasi iki spalio mėnesio, jau turiu iš ko rinktis ir tai niekuomet nebūna graikai. Dėl to visiškai nesuku galvos – kadangi didžioji dalis restorano lankytojų yra atvykėliai, angliškai kalbantis personalas išeina tik į naudą. Mano keliami reikalavimai gan paprasti: komunikabilumas, noras dirbti, sąžiningumas. Patirtis, žinoma, yra privalumas, tačiau visko yra išmokstama – svarbiausia, jog žmogus neprarastų motyvacijos.

– Kaip manai, kodėl jauni žmonės susivilioja tokiu darbu Graikijoje? Galbūt jiems siūlai labai didelį atlygį?

– Visų pirma, visi mano darbuotojai dirba oficialiai – su jais sudaroma darbo sutartis. Beje, jei ankščiau kai kurie graikai mėgdavo įdarbinti užsieniečius nepasirašydami sutarties, tai dabar už tokius ,,žaidimus“ gresia  milžiniškos baudos. Be to, visam savo personalui suteikiu nemokamą apgyvendinimą ir maitinimą.

Atlygis priklauso nuo dirbamų valandų, bet vidutiniškai darbuotojas per mėnesį užsidirba apie 600 eurų. Be to, padavėjoms ir barmenams kišenes neretai papildo klientų paliekami arbatpinigiai. Vis tik manau, kad finansinis aspektas nėra pats svarbiausias. Jauni žmonės iš kitų šalių susivilioja šaunaus Graikijos miestelio atmosfera, saule, jūra. Čia užsimezga ne tik naujos pažintys, draugystės, bet ir tikrų tikriausi vasaros romanai. Nors dirba daug, jaunimas visuomet randa jėgų naktiniams vakarėliams. Laisvesnėmis dienomis jie mėgsta keliauti į aplinkinius miestus, ekskursijas. Dažnai pasibaigus sezonui darbuotojai investuoja vasaros uždarbį į kelionę po Graikiją, jos salas ar kitas kaimynines šalis.

Teo su kolegomis, nuotr. iš asmeninio albumo

Teo su kolegomis, nuotr. iš asmeninio albumo

– Ar vietiniam jaunimui tokių sąlygų per maža? O galbūt graikai nedirba tik tavo restorane?

– Atsakysiu paprastai – mūsų šalyje labai didelę svarbą turi tradicijos. O tradiciška čia yra gyventi su tėvais, kol tau sukanka trisdešimt, trisdešimt penkeri ar dar daugiau. Jeigu jie gali tave išlaikyti, kam tuomet dirbti? Žinoma, laikai keičiasi ir vis daugiau jaunų graikų siekia būti nepriklausomi, tačiau tokie žmonės dažniausiai nori dirbti pagal savo specialybę. Tai reiškia, kad laikino darbo, o  ypač padavėjo ar barmeno jie tikrai neieško.
Per restorano istoriją buvau susidūręs ir su vietine darbo jėga, tačiau nuo to labiau nukentėjau nei laimėjau. Vieną dieną žmogus dirba, kitą pramiega, o trečią jau nutaria išeiti iš darbo. Tokios situacijos sukelia keblumų. Dauguma mano kolegų vasaros sezonui taip pat renkasi darbuotojus iš užsienio. Kaip kurie čia važiuoja metai iš metų.

– Ar šalies ekonominė krizė paveikė verslą? Galbūt teko susiveržti diržus, sumažinti atlyginimus?

– Mūsų miestelis gyvas iš turizmo, todėl čia situacija kiek švelnesnė. Žinoma, nerimaujame dėl to, kas vyksta Graikijoje, tačiau Pargoje nejaučiame tokio sumišimo kaip Atėnuose ar Salonikuose. Galiu tik pasidžiaugti, jog atvykstančių pailsėti į mūsų miestą vis dar yra daug, klientų nemažėja ir restorane. Vietiniai graikai susiduria su bankų problema – bankomatai mums leidžia pasiimti ne daugiau 60 eurų per dieną. Tačiau restorane dirbu iš peties: stengiuosi, kad atvykę pavalgyti jaustųsi komfortabiliai, o dirbantys  nestokotų entuziazmo.

Ilona ir Teo, nuotr. iš asmeninio albumo

Ilona ir Teo, nuotr. iš asmeninio albumo

– Kokia tavo nuomonė apie lietuvius? Ar esi patenkintas jų darbu?

– Taip, iš tiesų lietuviai dar nesyk nėra pavedę, tai itin darbštūs žmonės. „Gemini“ restorane yra dirbusios ir merginos, ir vaikinai – visi palieka puikų įspūdį. Lietuvai apskritai jaučiu ypatingą simpatiją, juk mano žmona yra lietuvė! Su ja susipažinau būtent restorane. Ji atvažiavo čia dirbti per vasaros atostogas, tuo metu mokėsi universitete. Mane papirko jos atsidavimas darbui, šiltas bendravimas, kuklumas.

Kai po metų ji atvyko pas mus dirbti darsyk, kur kas labiau susibendravom, ėmėm leisti drauge laiką. Vėliau į Lietuvą jos aplankyti vykau aš. Po studijų ji jau ketvirtus metus gyvena Graikijoje, kartu auginame pusės metų dukrytę.

Visuomet atsižvelgiu į žmonos nuomonę, rinkdamas komandą. Ji buvo puikus idealaus darbuotojo pavyzdys. Norėčiau vieną dieną tokią nuomonę turėti ir apie Graikijos jaunimą.

Ina Puzakinaitė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

2 Responses to “Restorano Graikijoje savininkas vietiniams darbuotojams taria NE”

  1. Beatrix

    “O tradiciška čia yra gyventi su tėvais, kol tau sukanka trisdešimt, trisdešimt penkeri ar dar daugiau. Jeigu jie gali tave išlaikyti, kam tuomet dirbti?”
    Ar tai ne dėl nedarbo ir neturėjimo pinigų?

    Patinka

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: