Lietuvių bendruomenė Bulgarijos kaime

Berenių namelis Slaviani kaime, Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.

Berenių namelis Slaviani kaime, Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.

Bene pačiame Bulgarijos viduryje, vos 400 gyventojų turinčiame Slaviani kaime po truputį didėja lietuvių bendruomenė. Nuolat čia gyvena Adolfo (75) ir Nijolės (68) Berenių, Mykolo (39), Gintarės (38) ir Gajos Mei (3) Sadauskų bei Lino (65) ir Dalios  (66) Kriščiūnų šeimos. Dar trys lietuvių šeimos atvažiuoja keletą kartų per metus gerokai užsitęsiančių atostogų. Nė vieni iš jų savo sprendimo gyventi Bulgarijoje nevadina emigracija ir mielai dalijasi išsikraustymo-įsikraustymo patirtimis svečioje šalyje.

Nijolė Berenienė. Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.

Nijolė Berenienė. Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.

Lietuvių bendruomenės pradininkais Slaviani kaime prieš septynerius metus tapo Adolfas ir Nijolė. Visą gyvenimą kūrybinius darbus dirbę Bereniai (ji − drabužių modeliuotoja, jis − ilgametis Jaunimo teatro direktorius) ir tapę senjorais išliko kūrybiški: ryžęsi pabėgti iš darganotos Lietuvos, dabar gyvena taip, kaip jiems patinka. Džiaugiasi saule, šiluma, ramiu bulgariško kaimo tempu, stebi ir stebisi vietine neskubria kultūra. Sodo darbais užsiima tiek, kiek leidžia jėgos. Gyvena čia ir dabar.

„Svarbiausia  nesudeginti mus jungiančių tiltų. Vilniuje tebėra mūsų butas. Galbūt rytoj sugalvosime ar neplanuotai teks į jį grįžti. Tačiau šiandien, būtent šį laiką Bulgarijoje skiriame tik sau. Pagaliau nebėra jokių rūpesčių ir įsipareigojimų, galime sau tai leisti“, − mintimis dalijasi Nijolė.

Didžiąją dalį Slaviani reikalingų daiktų Bereniai persivežė iš iki tol turėtos sodybos Širvintų rajone. Mantą susikrovė į nedidelį furgoną ir daiktų perteklius problemų nesukėlė, nes jo tiesiog nebuvo. Kiek sudėtingesnė kelionė tuomet buvo kalytei Deizi, prieš kelerius metus iškeliavusiai, pasak Nijolės, į šunų rojų. Nors šeimininkai konsultavosi su veterinaru, rūpinosi reikiamais vitaminais ir visaip stengėsi mylimai augintinei padėti, dardėti 2000 km iki Bulgarijos ir šiaip keliauti nemėgusiai vokiečių aviganei buvo didelis stresas.

Mykolas Sadauskas su dukra, nuotr. iš asmeninio albumo

Mykolas Sadauskas su dukra, nuotr. iš asmeninio albumo

Truputį daugiau rūpesčių 2013-ųjų rugpjūtį išsikraustant iš Lietuvos teko patirti Sadauskams. Nors iki tol ir manė perkantis itin atsakingai, Mykolas prisipažino nustebęs, kad per 10 bendro gyvenimo su Gintare metų visko sukaupė tiek daug. „Na, tarkim, knygas juk pirkdavau tam, kad jas skaityčiau, naudočiausi, tačiau galiausiai jų susikaupė apie tūkstantį. Didžiulė krūva, kurią teko padovanoti. Padovanojome, išdalinome labdarai arba pardavėme didžiąją dalį daiktų. Ir nors neturiu polinkio prie jų prisirišti, atsisveikinti su savo pianinu buvo labai liūdna“, − prisimena vyras.

Į Slaviani kaimą jis kartu su žmona, dukryte, šuniu ir katinu persikraustė paprastu automobiliu, netgi be priekabos: „Pradėję rengtis kelionei viską sukrovėme į garažą ir pasikvietėme daug svečių. Visiems rekomenduoju − daiktų sumažėjo, šypsenų padaugėjo. Prieš pat išvažiuodami iš namų mantą automobilyje perkrovėme šešis kartus, o paskutinę minutę daug negalvodami palikome dar dalį daiktų. Tai tiek jų galiausiai ir tebuvo likę. Nusprendėme, kad gyventi į kitą šalį važiuojame ne tam, kad apsikrautume daiktais. Bulgarijoje nusipirkome tik tai, be ko tikrai neįmanoma apsieiti – šaldytuvą, skalbimo mašiną, sodo įrankių.“

Tačiau įsikraustymo procesas šeimai buvo sudėtingas dėl nebaigto namo remonto. Vienu metu išlaikyti nuomojamą butą Vilniuje ir remontuojamą namą Slaviani pasirodė finansiškai per sunku, be to, reikėjo nuolat kontroliuoti remonto darbus atliekančius darbininkus.

Mykolas atsidūsta prisiminęs, kaip keblu buvo derėtis su niekur neskubančiais bulgarų „remontininkais“. Naivu būtų buvę tikėtis, kad darbai bus atlikti jų nekontroliuojant, todėl šeima ir nusprendė kraustytis į iki galo neįrengtus namus. Vis dėlto net ir viską stebint nepavyko išvengti kuriozų, pavyzdžiui, darbininkai nusprendė būti ekonomiški ir panaudoti betono perteklių, tad išpylė jį prie įvažiavimo į garažą tiesiai ant žolės jo net neišlygindami. O kam? Bulgarija – kalnų šalis!

Linas ir Dalia Kriščiūnai, Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.

Linas ir Dalia Kriščiūnai, Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.

Žmonos tikru krapštuku ir meistreliu vadinamas Linas juokauja, kad pernai balandį atvykęs į nupirktą namelį didelio remonto nusprendė nedaryti, pakeisti tik (!) grindis, stogą ir lubas. Vyras beveik viską pasidarė pats ir tuo labai džiaugiasi, ypač su švelnia ironija pasakodamas, kaip lėtai ir atsipalaidavę čia dirba vietiniai žmonės.

„Mano tris plaukus kirpėja kerpa pusvalandį. Per tą laiką ji nukerpa mane, pageria kavos, atsiskaito už jai kažkieno atneštus pirkinius, apramina čia pat siautėjančius vaikus, pakomentuoja rodomus televizijos kanalus. Aš kadangi niekur neskubu, man smagu tą teatrą stebėti“, − šypsosi  ilgametis  kino ir televizijos dailininkas. Statybininkai Bulgarijoje − ne išimtis ir dirba tuo pačiu stiliumi, tad jei nenori gadintis nervų, viską reikia nuolat stebėti ir griežtai kontroliuoti.

Kriščiūnai, kaip ir Bereniai, į Bulgariją savo nerūpestingų dienų atvyko praleisti šilčiau ir maloniau.

„Namą čia nusipirkome ne tam, kad pabėgtume iš Lietuvos, o tam, kad turėtume galimybę rinktis, kaip, kur ir šalia ko mums gyventi. Kokia prasmė Lietuvoje klausytis to nuolatinio zyzimo, kad blogas oras, kaip blogai čia gyventi?“, − klausia Dalia. Patyrusią interjero dizainerę žavi šiek tiek laukinė Bulgarijos gamta, neišdailinti kaimai, neva ne vietoje besiganantis asiliukas ir išdygusi piktžolė.

„Čia, Bulgarijoje, mes veikiame lygiai tą patį, ką veiktume ir būdami Lietuvoje, tik kad oras daug šiltesnis ir viskas pigiau. Be to, laiminga tauta, nežinanti, kas jos prezidentas ir ministras pirmininkas. Turiu prisipažinti, nežinau, kas dabar Bulgarijos prezidentas“, − pusiau juokais, pusiau rimtai atvirauja Linas.

Nijolė, Dalia ir Linas pokalbio metu prisipažino sulaukę įvairių reakcijų dėl savo sprendimo persikraustyti gyventi kitur. Vieni stebėjosi, kiti kvailino. Labiausiai Slaviani lietuviai džiaugiasi, kad vis dėlto atsirado juos nuoširdžiai pasveikinusių dėl drąsos palikti savo komforto zoną tokiame brandžiame amžiuje, didžiąją dalį gyvenimo nugyvenus sukaustytoje, judėjimo laisvę griežtai ribojusioje kultūroje.

Apie išėjimą iš komforto zonos ribų užsiminė ir itin dinamišką, kūrybišką darbą dirbantis Mykolas (jis yra vizualiųjų efektų dailininkas, angl. CG artist, VFX supervisor). Visiems, iki šiol nedrįstantiems parduoti ar palikti daiktų prikauptų namų ir iškeliauti kažkur toli, jis pataria: „Visi geriausi gyvenimo sprendimai gimsta tik palikus savąją komforto zoną, nes tuomet reikia intensyviai mokytis. Nustoji mokytis − imi degraduoti. Štai kodėl būtina nuolat judėti. Kraustymasis gyventi į kitą šalį yra vienas geriausių būdų tai padaryti.“

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

6 nauji atsakymai į “Lietuvių bendruomenė Bulgarijos kaime”

  1. Rasvita

    Norečiau kad man kas padetu ir patartu kad galečiau nusipirkti nebrangu ten busta ir persikraustyti ten gyventi

    Patinka

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: