Emigravusiųjų atostogos Lietuvoje: „Matau, kad iš lietuviškos algos gyventi nebemokėčiau“
Rugilė Šablinskaitė, nuotr. iš asmeninio albumo
„Lietuvą palikau 18 metų, baigusi mokyklą. Norėjau tikro studentiško gyvenimo, kai tave supa nauji žmonės, o ne jau gerai pažįstami veidai ir tos pačios vietos (taip nutinka gyvenant Vilniuje). Po penkerių metų gyvenimo įvairiose pasaulio vietose grįžau į Lietuvą, bet po pusantrų metų vėl užkaito padai kažkur bėgti“, – sako Rugilė Šablinskaitė.
Rugilė dabar studijuoja magistrą: pirmas semestras − Suomijoje, antras − Vokietijoje, o nuo rugsėjo trečiam semestrui vyks į Briuselį.
Į Lietuvą mergina stengiasi grįžti kas kelis mėnesius ir kaskart pasidaro „to do“ sąrašą − su kuo grįžus reikia susitikti, ką būtina nuveikti, kur nueiti. Visgi dažniausiai vos įpusėjus planą jau būna metas išvykti.
„Ne kartą teko įsitikinti, kad Lietuvoje gydytojai daug geresni nei kitose šalyse, tad ir pas juos tenka užsukti“, − priduria pašnekovė.
Rugilė per 8 metus gyvenamąją vietą jau pakeitė 7 kartus. Ką reiškia nuolat judėti? „Jei atvirai, tai aš jau visur jaučiuosi be vietos. Toks nuolatinis kraustymasis yra dvejopas − išmoksti greitai pritapti, susirasti naujų žmonių ratą ir prisitaikyti, tačiau tuo pačiu metu vis sunkiau kažkur užsibūti, nes visur tampi laikinas gyventojas. Su Lietuva tas pats: grįžtu, pabūnu, bet gyvenimą čia jau labai sunkiai įsivaizduoju – jaučiuosi nutolusi. Ryšius su draugais internetu mėginu puoselėti, bet kai ilgai nebesieja bendros patirtys, tai žmonės atsisijoja, atsiranda nauji pažinčių ratai, lengva iškristi iš konteksto“, − atsidūsta pašnekovė.
Vizitais į Lietuvą merginos atostogos neapsiriboja, ji dažnai poilsiauja ir kitose šalyse: „Nemanau, kad Lietuvoje yra blogai, tiesiog negaliu likti abejinga kelionėms, tarptautinei aplinkai ir kitoniškam gyvenimo būdui. Nors, pavyzdžiui, per šventes grįžti norisi, nes tai tradicijos ir šeimos židinys. Man patinka vaizdas nuo medžių viršūnių – tolumos ir platumos, tačiau niekada neužmirštu savo šaknų, tik dėl jų tose viršūnėse šiandien galiu klajoti. Kas benutiktų, buvau, esu ir visad būsiu lietuvė iki kaulų smegenų“, − ryžtingai sako ji.
-
- Rugilė Šablinskaitė, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Rugilė Šablinskaitė, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Rugilė Šablinskaitė, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Rugilė Šablinskaitė, nuotr. iš asmeninio albumo
„To do“ sąraše – cepelinai ir sūreliai
Ugnė Mitrikevičiūtė, nuotr. iš asmeninio albumo
Ugnė Mitrikevičiūtė iš Lietuvos išvyko prieš penkerius metus ir artimiausiu metu iš Edinburgo į gimtinę grįžti neplanuoja. Tačiau Lietuvos mergina neužmiršta: „Į Lietuvą grįžtu kiekvienais metais, tačiau tik keletui dienų. Šią vasarą pirmą kartą grįžau net trims savaitėms. Nežinau, kaip susiklostys ateitis, bet bent kartą per metus čia sugrįžti – būtinybė.“
Mergina įsitikinusi, kad emigranto atostogos skiriasi nuo čia gyvenančiųjų lietuvių poilsio: „Į Lietuvą grįžtame ribotam laikui, esame išsiilgę maisto, šeimos, savos aplinkos, tad ir mažiau burbame, mažiau skundžiamės.“
Ugnė net ir gyvendama užsienyje su lietuviais bendrauja dažnai, tad ir sugrįžus į tėvynę įsilieti į aplinką, pasak jos, nėra sudėtinga. Tiesa, mergina užsimena, kad viešėdama Lietuvoje vis netyčia pasisveikina užsienio kalba.
Ugnė Mitrikevičiūtė, nuotr. iš asmeninio albumo
Paklausus, ką studentei patinka veikti atostogaujant Lietuvoje, ji šypsodamasi išrėžia: „Valgyti, valgyti ir valgyti! Mano „to do“ sąraše dominuoja cepelinai, sūreliai ir daug kitų produktų bei patiekalų. Na ir, žinoma, susitikimai su artimiausiais draugais, šeimyna.“
O išvykdama iš Lietuvos mergina išsiveža medaus, sūrelių, arbatos ir saldainių − pasirodo štai ko emigrantams užjūry ilgu!
Suvalgyti ir išgerti už pusę metų arba vykti lyg Kalėdoms pas babą
Regimantas Puida, nuotr. iš asmeninio albumo
Regimantas Puida, užsienyje su keliomis pertraukomis gyvenantis jau penkerius metus, į gimtinę pargrįžta kartą ar du per metus. Pasiteiravus vaikino, kuo skiriasi Lietuvoje atostogaujantys emigrantai nuo vietinių poilsiautojų, vaikinas nupasakoja du galimus scenarijus:
„Yra emigrantų, kurie atvirai pripažįsta, kad išvažiuoja uždarbiauti ir taupydami gyvena pusrūsyje mažame bute su dar dešimčia uždarbiaujančiųjų. Tai kai ši grupė grįžta atostogų į gimtinę, jie bando atsigriebti už pusmetį be pramogų (nebent pramogomis laikytume išgertuves tame pusrūsio kambarėlyje). Manau, per kelias savaites Lietuvoje jie maksimaliai pramogauja: kino teatrai, barai, naktiniai klubai, kirpyklos ir dantų taisyklos (pastarosios nesuteikia tiek daug malonumo, bet jos, dėl suprantamų priežasčių, dažnai aplankomos pirmiausiai). Tuo tarpu nuolat Lietuvoje gyvenantys tautiečiai neturi tokio poreikio per vieną savaitę aplankyti, pamatyti, suvalgyti ir išgerti už kitus pusę metų, todėl jų atostogos dažniausiai ramesnės, apsiribojančios vienos ar kelių vietų aplankymu − ar tai būtų savaitės poilsis prie ežero, jūros, išvyka į kaimą ar į sanatoriją. Juk jie gali nueiti į banką ar pas dantistą ir ne atostogų metu.
Regimantas Puida, nuotr. iš asmeninio albumo
Antrą emigrantų grupę pavadinčiau „judriais piliečiais“, kurie persikelia gyventi į kitą šalį nebūtinai vedami finansinių paskatų. Tad bankinius, medicininius ar pramoginius reikalus jie tvarkosi svečioje šalyje, o jų atostogos Lietuvoje dažniausiai apsiriboja draugų ir šeimos lankymu ir, žinoma, viena ar kita išvyka į mažesnį ar didesnį Lietuvos kurortą.
Skirtingai nei pirmajai grupei, jiems nėra tokio didelio poreikio pramogoms ir jų atostogos Lietuvoje greičiausiai primena bet kokio lietuvio kalėdinę išvyką pas babą į kaimą.“
Pats vaikinas, viešėdamas Lietuvoje, susitinka su šeima, aplanko draugus, pasivaikščioja pamėgtomis gatvėmis, nuvažiuoja prie ežero ar jūros bei viename kitame spektaklyje apsilanko, o prieš išvykdamas, nepamiršta ir lietuviškų lašinių nusipirkti.
Iš Lietuvos nieko nesiveža
Ieva Drulytė, nuotr. iš asmenininio albumo
„Tiesą pasakius, nieko iš Lietuvos nesivežu. Per penkerius metus juodos duonos ir lašinukų noras pradingo. Nuo pat pradžių prisitaikiau prie Jungtinės Karalystės multikultūrinės virtuvės. O jei labai užsinoriu lietuviško sūrelio arba koldūnų, tai tiesiog nueinu į vietinę Rytų Europos krautuvėlę – ten visko galima gauti be jokio vargo“, − globalizacijos apraiškomis džiaugiasi Ieva Drulytė.
Jorko universitete baigusi bakalauro studijas, šiuo metu mergina studijuoja doktorantūrą Lidso universitete.
„Į Lietuvą grįžtu gana retai. Jeigu studijų ir darbų grafikas leidžia, stengiuosi grįžti Kalėdoms. Kartais pavyksta parvykti ir vasaros metu“, − sako pašnekovė, kaip tik šiuo metu viešinti Lietuvoje.
Ieva Drulytė, nuotr. iš asmenininio albumo
Mergina į Lietuvą grįžta aplankyti savo šeimos ir draugų, o atostogauti vyksta į tolimesnius kraštus: „Vasaros metu renkuosi Viduržemio jūros šalis, o žiemą su universiteto draugais vykstame slidinėti į jau pamėgtas Prancūzijos Alpes. Kaip tik po vizito Lietuvoje, keletą savaičių keliausiu ir ilsėsiuosi Kroatijoje.“
Jau penkerius metus Lietuvoje nebegyvenanti mergina svetimšale čia niekuomet nesijaučia. O gimtajame krašte ne tik šeimos narius bei draugus aplanko, bet ir į aplinkui vykstančius renginius su mielu noru užsuka.
Lietuviškos duonos kepalų į lagaminus grūstis nebereikia
Edita Bogusevičiūtė, nuotr. iš asmeninio albumo
Anglijoje jau penkerius metus gyvenanti Edita Bogusevičiūtė į Lietuvą grįžta kartą per metus, dažniausiai vasarą: „Lietuvoje gyvena mano šeimyna, tad nostalgija ir ilgesys vis skatina čia apsilankyti.“
Mergina atvirauja, kad lietuviai emigrantai, grįžtantys į gimtinę atostogauti, sau čia gali leisti daugiau. „Taip pat klimatas, aplinka užsienyje skiriasi. Palikusi Lietuvą, pradedi vertinti visus ežerus ežerėlius ir, žinoma, maistą! Mhm… mamos kotletukai, cepelinai“, – seilę varvina pašnekovė.
Sakoma, kad lietuviai − viena tų retų tautų, kurios dirba užsienyje, o ilsisi savo šalyje. Tačiau Editos nuomone, šalis, į kurią vyksti atostogauti, nėra toks jau reikšmingas pasirinkimas, mat svarbiausias atostogų tikslas – pakeisti aplinką, atitrūkti nuo monotonijos ir kasdienybės.
Atostogų Lietuvoje mergina pernelyg detaliai neplanuoja. Kai nereikia prasitęsti paso galiojimo, jai svarbiausia pailsėti, pabūti su tėvais, draugais bei nulėkti prie ežero.
Kaip mergina jaučiasi pargrįžusi į Lietuvą? „Jaučiuosi atitolusi, atmosfera kitokia, dauguma vaikšto susiraukę, o ir su tomis euro monetomis keblu“, − šypteli pašnekovė. Jos nuomone, nors atostogauti Lietuvoje ir malonu, ilgiau čia užsilikti nenorėtų: „Jeigu reikėtų bandyti čia įsitvirtinti, tikrai tektų verstis per galvą… Matau, kad nebemokėčiau gyventi iš lietuviškos mėnesinės algos, o tuo labiau augindama vaiką.“
Kita vertus, mergina džiaugiasi, kad užsienyje atsidaro vis daugiau europietiškų prekių parduotuvių, kuriose galima įsigyti ir lietuviškų, ir latviškų, ir lenkiškų produktų. Tad išvykstant iš Lietuvos nei ruginės duonos kepalų, nei „Džiugo“ sūrio į lagaminą grūsti nebereikia.
Eglė Raustė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
-
- Edita Bogusevičiūtė, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Edita Bogusevičiūtė, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Ieva Drulytė, nuotr. iš asmenininio albumo
-
- Ieva Drulytė, nuotr. iš asmenininio albumo
-
- Regimantas Puida, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Regimantas Puida, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Ugnė Mitrikevičiūtė, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Ugnė Mitrikevičiūtė, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Rugilė Šablinskaitė, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Rugilė Šablinskaitė, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Rugilė Šablinskaitė, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Rugilė Šablinskaitė, nuotr. iš asmeninio albumo
Euroblogas.lt 
Vienas atsakymas į “Emigravusiųjų atostogos Lietuvoje: „Matau, kad iš lietuviškos algos gyventi nebemokėčiau“”
[…] pasakojimas apie užsienyje gyvenančius lietuvius – ar jie atostogoms renkasi Lietuvą ir ką savo gimtinėje veikia, kai […]
PatinkaPatinka