Ieškojo vyro Lietuvoje, rado Ukrainoje
Įsivaizduojamas efektyvus problemų sprendimo būdas, Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.
Žavi bibliotekininkė iš Ukrainos atvyksta savanoriauti į Lietuvą ir pareiškia iš tikrųjų tenorinti čia susirasti vyrą. Vėliau paaiškėja, kad namuose tėvams palikta mažametė dukra… Iš konteksto išplėšti faktai tik liudytų stereotipus apie santuokas iš išskaičiavimo. Euroblogas.lt kviečia susipažinti su tikra ir nuoširdžia 29 m. Julijos (vardas pakeistas – red. past.) istorija. Šiandien jauna moteris gailisi tokių drastiškų pareiškimų ir beviltiškų bandymų sukurti šeimą su ne Ukrainos piliečiu.
Septynis mėnesius vienoje Lietuvos viešųjų bibliotekų dirbusiai Julijai EST (Europos savanorių tarnyba) buvo labiau stažuotė nei įprastas projektas, kuomet naudojamasi galimybe visiškai pakeisti veiklos profilį. Jauna moteris ir iki tol dirbo bibliotekoje, Lietuvoje užmezgė daug naudingų kontaktų. Darbiniu aspektu mokytis kažko specialaus nereikėjo, tad labiausiai koncentravosi į tikrąjį kelionės tikslą − susirasti vyrą. Apie tai ji gana atvirai pasisakė kolegėms bibliotekoje ir tiesiai šviesiai paklausė, galbūt jos žinančios rimtų kandidatų. Nedideliame miestelyje ilgai netruko pasimatyti su dauguma jų. Savaitgaliais mergina keliaudavo į sostinę.
Apie bevaises paieškas ir neapgalvotus drastiškus pareiškimus menkai pažįstamiems žmonėms šiandien Julija kalba atsargiai. Pabrėžia, kad noras atsidurti Lietuvoje ir ištekėti už ne ukrainiečio visiškai nesusijęs su dabartine keblia Ukrainos situacija.
„Tiesa ta, kad po penkerių vienatvės metų buvau labai pavargusi, nusivylusi ir norėjau pabėgti iš gimtojo miesto, kuriame viskas šaukte šaukė apie buvusį vyrą. Nelengva, kai tau užklijuota etiketė išsiskyrusi… Taip, ištekėjau vos dvidešimties, gimė dukrytė, tačiau mano pirmoji meilė, nors ir vyresnis devyneriais metais, nebuvo sutvertas šeimai. Draugai, naktiniai klubai, alkoholis, kitos moterys… Išsiskyrėme. Beje, aš jam buvau antroji žmona“, − liūdnai pasakoja Julija.
Nemažai vertėjos darbo patirties turinti moteris (Julija kalba ukrainiečių, rusų, anglų ir prancūzų kalbomis) teigia pažįstanti daug ukrainiečių moterų, kurios nusprendžia palikti šalį ir tvarkosi dokumentus santuokai sudaryti su kitų valstybių piliečiais.
Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.
„Dažniausiai tai vienišos ar išsiskyrusios, vaikų turinčios, gyvenimu jau nusivylusios moterys. Nežinau nė vienos jaunos merginos, kuri to norėtų dėl pinigų ar tiesiog daugiau galimybių teikiančios ES pilietybės. Visos nori įsimylėti, dauguma – ištekėti už ukrainiečių. Tiesa, viena mano draugė jau dešimt metų gyvena Vokietijoje. Ištekėjo už nemylimo vokiečio, miega atskirose lovose ir vienas kito nekenčia. Ji vis dar tikisi kada nors ką nors įsimylėti…“ − ironiškai šypsosi pašnekovė.
Neramumai Ukrainoje prasidėjo Julijai esant Lietuvoje. Ji prisipažįsta norėjusi viską mesti ir vykti į tėvynę, prisidėti prie Euromaidano. Tačiau draugai ir tėvai atkalbėjo. Žvelgiant iš šiandienės perspektyvos, toks žingsnis jai išėjo į naudą. Per septynis projekto mėnesius ji pakankamai daug laiko praleido viena, apmąstė ir susikaupė būtiniems gyvenimo pokyčiams: „Paradoksalu, tačiau iki tol viską mano gyvenime kontroliavo mama, nors aš pati buvau motina savo dukrai. Lietuvoje supratau, kad man ne tiek reikalingas manimi besirūpinantis vyras, kiek būtina išeiti iš tėvų namų, gyventi atskirai su dukra.“
Julija džiaugiasi, kad jai grįžus bendravime su dukra atsirado daugiau pagarbos, devynmetei ji šiandien autoritetas. Paklausta, kaip sekėsi kovoti su ilgesiu, jauna mama prisimena su dukra „Skype“ kalbėdavusi po tris kartus per dieną: „Kaip gerai, kad Lietuvoje Wi-Fi ryšys yra kone visur!“
Julija galėtų būti geras pavyzdys posakiui „Mes planuojame, o Dievas juokiasi“. Būnant Lietuvoje jai taip ir nepavyko susirasti jokio rimtesnio vaikino. Galiausiai ji pasidavė, nurimo, o grįžusi į Ukrainą nieko nesitikėjo, tiesiog ėmė stipriai melstis, prašydama Dievo ramybės, meilės, šeimos bei taikos šalyje.
Paklausta, kokios nuotaikos šiandien vyrauja Ukrainoje ir jos tėvų namuose, moteris prisipažįsta, kad baisu buvo tik pirmuosius šešis karo mėnesius: „Skamba kraupiai, bet kai kasdien girdi apie žūstančius žmones, nejučia pripranti prie to ir nebereaguoji taip jautriai. Imi gyventi savo įprastą gyvenimą, nes reikia kažkaip gyventi toliau. Be to, į Vakarus nuo Kijevo situacija ramesnė, o aš juk kilusi iš ten. Meldžiuosi, kad priešas pagaliau paliktų mūsų šalį ir manau, kad vieną dieną Rusija prigers savo pačios krauju.“
Skamba neįtikėtina, tačiau Julijai jau kone praradus viltį, kad asmeninis gyvenimas susitvarkys, pasirodė JIS – Ukrainoje tuo metu besidarbavęs programuotojas iš Ispanijos.
Šią vasarą juodu susituokė ir dabar gyvena Prancūzijoje. „Turiu leidimą gyventi Prancūzijoje. Čia galima dviguba pilietybė, tačiau kol kas apie tai negalvojau. Aš esu ukrainietė ir tuo didžiuojuosi, turiu vienintelę pilietybę, kurią gavau gimdama, o ne pasirinkau. Visi kaimynai žino, kas aš, nes nešioju marškinėlius su užrašu „I am Ukrainian“, o į bažnyčią einu pasipuošusi ukrainiečių raštais puošta palaidine“, − patriotizmu trykšta Julija.
Virginija Pupeikytė-Dzhumerova
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Vienas atsakymas į “Ieškojo vyro Lietuvoje, rado Ukrainoje”
[…] Ieškojo vyro Lietuvoje, rado Ukrainoje […]
PatinkaPatinka