Kodėl Lietuva nenori įsileisti imigrantų
LaughingRaven:Picabay.com nuotr
Kaip dainavo britų roko grupė „Killing Joke“, „Tai civilizuojanti jėga, kuri reikalauja pagarbos, / Aš – europietiškoje supervalstybėje, / Kiekvienas pilietis privalo diskutuoti“. Ironiškas dainos tonas skamba itin grėsmingai, kai tūkstančiai nelegalių imigrantų ir karo pabėgėlių iš Afrikos bei Artimųjų Rytų, rizikuodami gyvybe, bando patekti į Šengeno erdvę. Kol Ispanijoje ar Makedonijoje nuovargio ir nevilties įtampa pratrūksta į miestus siaubiančias riaušes, ES lyderiai diskutuoja dėl imigrantų likimo. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad visus tenkinančio sprendimo artimiausiu metu nebus.
Lietuvai ir daugeliui kitų prie imigracijos nepratusių šalių sprendimas priimti imigrantus pagal privalomas kvotas skamba itin skaudžiai. Girdime argumentus, kad reikėtų užjausti geresnio gyvenimo ieškančiuosius. Juoba kad patys dar tik neseniai išsivadavome iš sovietmečio pančių ir esame ilgas diasporos tradicijas turinti tauta. Kitaip tariant, kad ir sotūs, bet turėtume užjausti alkanus. Aiškinama, kad pilietinis karas Sirijoje bei jūroje skęstantys laivai įpareigoja mus pasigailėti ir priimti dalį nelaimėlių į savo valstybę.
Šių teiginių teisingumo nebandau ginčyti. Taip, turime moralinę pareigą pagelbėti pabėgėliams, o palikti juos likimo valiai vėliau sukeltų dešimteriopai didesnes problemas. Vargu ar keli šimtai atvykėlių, kad ir kitos tikybos ar etniškumo, kelia grėsmę mūsų identitetui. Vis dėlto svarbu įsigilinti į tokio sprendimo priešininkų argumentus.
Imigrantai kultūriškai per daug kitokie
Daugiausiai baimės sukelia kultūriniai skirtumai. Tariama islamo grėsmė, apie kurią galbūt esame skaitę ir girdėję, bet savo akimis taip ir nepatyrę, dominuoja interneto komentaruose. Kultūrinis skirtumas tarp atvykėlių ir tradiciškai krikščioniškos valstybės gyventojų natūraliai kelia nerimą. Lietuva neturi daug sėkmės istorijų, kalbant apie kitataučių integravimo politiką. O apie multi-kulti visuomenę žinome labiau iš vadovėlių ar kelionių po Vakarų Europą nei iš savo kiemo.
„Vakarų pasaulyje plačiai diskutuojama, ar gali islamas sugyventi su vakarietiška teisės viršenybe. Skeptikai teigia, jog tikintys musulmonai visada bus lojalūs iš šariato kylančioms normoms ir praktikoms, o ne liberaliosios demokratijos principams ir vakarietiškai teisinei sistemai, net jei ji skelbiasi esanti vertybiškai neutrali“, – teigia politologas Laurynas Kasčiūnas.
Daugiausia pabėgėlių į Europą atvyksta iš Sirijos, Afganistano, Eritrėjos, Nigerijos ir Somalio –musulmoniškų valstybių. Tai nekelia europiečių pasitikėjimo. Teroristiniai išpuoliai Prancūzijoje ar Danijoje neprideda žavesio islamui ir lietuvių akyse. Visuomenė atsako baime į tai, kas vyksta Artimuosiuse Rytuose ir Vakarų Europoje. Todėl šis argumentas neatsiejamas nuo bendros multikultūrinės Europos koncepcijos. „Būtent tada, kai liberalios Vakarų Europos visuomenės susiduria su neliberaliomis kultūromis ir iškyla esminė ir niekaip neįveikiama multikultūralizmo dilema. (…) Žvelgiant iš kultūrinių mažumų perspektyvos, liberali demokratija su visa savo teisine viršenybe, teisių ir laisvių samprata priimama kaip grėsmė tos kultūrinės bendruomenės tapatybei.“
Kvotų sistema nedemokratiška
Daug aistrų Europos Parlamente sukėlė Europos Komisijos siūlymas padalinti valstybėms-narėms ieškančiuosius prieglobsčio. Kvotos priimti imigrantus priskiriamos atsižvelgus į šalies populiacijos dydį, BVP, nedarbo lygį ir ankstesnę patirtį juos priimant. Prancūzų diplomatas Harlemas Desiras prieštaravo tokiam paskirstymui, argumentuodamas, kad Prancūzija nori apsaugoti savo suverenumą, pati pasirinkdama, ką pripažinti politiniu pabėgėliu.
Kvotų reikalavimas buvo suformuotas besilaikant solidarumo principo. Tačiau ar jis, tiksliai teisiškai neaprašytas ir neapibrėžtas, gali būti taikomas šiuo atveju? Čekijos premjeras Bohuslavas Sobotka palaiko „valstybių teisę laisvai rinktis savo solidarumo apimtį“. Kitaip tariant, jo manymu, solidarumas turi būti savanoriškas. Antraip ar galima teigti, kad tai vis dar solidarumo principas, o ne prievarta primetama stipriųjų valia silpnesniems?
Per maža ir ekonomiškai per silpna
Diskutuojant svarbu paminėti ir ekonominį aspektą. Daugelis lietuvių piktinasi, kad priimti pabėgėliai taps bedarbiais. Tokia logika besivadovaujančios pusės pabrėžia, kad Lietuvai sąlygas diktuoja didesnį BVP turinčios šalys – Vokietija, Prancūzija ar Švedija. Lietuvos ekonominiai pajėgumai mažesni, tačiau anksčiau minėtos kvotos paskaičiuotos atsižvelgiant tiek į nedarbą, tiek į BVP. Be to, atvykėliai jau kainuoja mokesčių mokėtojams. Anot portalo Spectator.co.uk, 35 eurus per dieną.
Kokia alternatyvi kaina? Milijonai išleisti policijai ir apsaugai? Sienų statybai? Šengeno erdvės nutraukimas? Ilgalaikėje perspektyvoje Europa turėtų kurti saugias zonas arti tų šalių, iš kurių atvyksta pabėgėliai. Šitaip sumažėtų finansinė našta priimančiosioms valstybėms. O efektyvios švietimo ir įdarbinimo programos vėliau prisidėtų prie kvalifikuotos darbo jėgos Europai ugdymo. Tačiau šiai akimirkai nieks nepasiūlė geresnio sprendimo. Neįsileisti? Jie juk jau čia.
Problemos neišspręs
Pabėgėliai tėra simptomas. O ligų yra keletas. Pilietinis karas Sirijoje, vadinamosios „Islamo valstybės“ karas, įsiveržimas į Libiją, neramumai Jemene, nestabili padėtis Šiaurės Afrikos šalyse yra giluminė priežastis, kodėl Europą užplūdo tuntai nelegalių imigrantų ir karo pabėgėlių. Libija vadinama ypač problemine teritorija. Cituojant autorių Nicholasą Farrellį, „kol Muammaras Gaddafis buvo valdžioje dėl susitarimo su Silvio Berlusconiu, (…) pabėgėlių skaičiai buvo minimalūs“. Žlugus Libijos režimui, nusikaltimai, žiaurumas ir persekiojimai daugeliui žmonių nepalieka kitos išeities, kaip tik bėgti. Šia padėtimi naudojasi kontrabandininkai ir nusikalstamos grupuotės, su kuriomis Europa rimtai kovoti nepradėjo.
Tegul juos priima kitos šalys
O kodėl į pagalbos planą neįtraukus kitų valstybių? Kodėl pabėgėliai yra visų pirma Europos našta, kai visai netoli yra tokios turtingos šalys, kaip Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai ar Kataras?
Visų pirma todėl, kad pabėgėliai jau dabar stovyklauja prie ES sienų. Kalbėti apie jų paskirstymą tarp trečiųjų šalių galima ilgalaikėje perspektyvoje ir tik tuo atveju, kai jos išreikštų tokį norą. Akivaizdu, kad migrantams iš Eritrėjos ar Afganistano ES su savo socialine sistema ir saugia aplinka yra žymiai patrauklesnis tikslas nei beduinų gentiniais ryšiais grįsta turtingų arabų šalių kultūra.
Kol ES skubotai bando užgesinti migracijos gaisrą, reikėtų pasirūpinti ir ilgalaike strategija. Tokios šiuo metu nėra. Vis dėlto ES jau naudoja politines ir finansines priemones, kurios galėtų būti naudojamos kryptingai Šiaurės Afriką atkurti. Anot L. Kasčiūno, „reikia ieškoti tokio recepto, kuris leistų pabėgėlių problemas spręsti ten, kur jos kyla. Reikia stiprinti sienų kontrolę, stiprinti pajėgas kovoje su nusikaltėlių tinklais, kurie užsiima nelegaliomis ekonominių migrantų gabenimo schemomis. ES turimi Vystomojo bendradarbiavimo instrumentai turi būti nukreipti į krizių Šiaurės Afrikoje ar Vidurio Rytuose suvaldymą.“
Galima nesutikti su pabėgėlių kvotomis, solidarumo principu ar moraliniais argumentais. Tačiau viena aišku – nesant bendros strategijos ir valstybėms veikiant atskirai sienų tik daugės.
Tomas Marcinkevičius
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Vienas atsakymas į “Kodėl Lietuva nenori įsileisti imigrantų”
[…] Kodėl Lietuva nenori imigrantų […]
PatinkaPatinka