Iš noro dalintis gimsta megztukai ir prabylama naujomis kalbomis

Mezgimo klubo susitikimas, Sonatos Eidikienės nuotr

Dažnai besimokantieji naujų dalykų pastebi, kad tai daryti labiau sekasi perimant patirtį iš šį dalyką jau įvaldžiusiųjų, o pastarieji supranta, kad dalindamiesi tobulėja ir patys. Dar pridėkime jaukų, smagų, šiltą bendravimą, ir bus klubas, kurio dalyvius vienija bendras pomėgis ir noras pasidalinti žiniomis.

Pasaulyje itin populiarūs mezgimo klubai, kurių pagrindinis principas – dalijimasis: idėjomis, mezgimo technikomis, raštais, rankdarbių knygomis ar žurnalais, informacija, kur geriausia įsigyti mezgti reikalingų priemonių. Pradedantieji mezgėjai tokiuose klubuose gali sulaukti pagalbos iš labiau patyrusių bendraminčių, o šie savo ruožtu gali pasidalinti patirtimi. Dalijimas neapsiriboja vien mezgimu: dalinamasi įvairių sričių patarimais, pradedant rekomendacijomis dėl geriausio gydytojo, kirpėjo, veterinaro ar automobilių meistro, baigiant būtinomis aplankyti vietomis atostogų metu.

„Prašome neerzinti mezgėjų“

Islandijoje gyvenanti Rūtenė Juškytė mezgimo klubą atrado atsitiktinai. Mergina sugalvojo nusimegzti šaliką, nes orai buvo vėsūs, o šalikai parduotuvėse – brangūs, todėl paprašė draugės pamokyti megzti, mat mokykloje įgytus mezgimo pagrindus laikui bėgant primiršo. Tačiau draugė pasiūlė geresnę išeitį – apsilankyti pažįstamų merginų suburtame mezgimo klube.

Rūtenė Juškytė, nuotr. iš asmeninio albumo

Rūtenė Juškytė, nuotr. iš asmeninio albumo

Šaliko mezgimo pamokomis prasidėjęs nuotykis Rūtenei baigėsi mezginių gausa. Šis klubas Reikjavike atsirado iš dviejų draugių, danės ir lietuvės, pomėgio megzti. Dalyvių ratas pamažu plėtėsi, atsirado grupė internete, kurioje dalyviai taip pat dalinosi mezgimo idėjomis ir aptardavo būsimų susitikimų vietą, kitus dalykus. Mezgimo klubas nuolatinės vietos neturėjo: entuziastai rinkdavosi kavinėse ar kažkurio iš dalyvių namuose. Klubas labai išpopuliarėjo, apie jį rašė vietinė spauda, tačiau tai nėra išskirtinis atvejis – tokio tipo klubai Islandijoje mėgstami.

Anot pašnekovės, viena iš sėkmės paslapčių yra ta, kad pradėti bendrauti su žmogumi ir dalintis su juo informacija dažnai būna nelengva, tačiau viskas tampa paprasčiau, kai žmogus rankose laiko mezginį. Kita priežastis – klubuose dalinamasi ne tik mezgimo subtilybėmis, bet ir savo istorijomis, asmeniniais džiaugsmais ar nesėkmėmis. Lietuvės pamėgtą klubą lankė daugiausia ne islandai, o atvykėliai, kuriuos, kaip ir ją pačią, atginė ne vien noras kažką nusimegzti, bet ir siekis susirasti naujų draugų, greičiau pritapti svečioje šalyje. Klubas atliko socializacijos funkciją ir tapo galimybe įveikti vienatvę, pažinti žmones, sėkmingai integruotis, pasidalinti gyvenimo Islandijoje patirtimi. Pavyzdžiui, vaikinas iš Australijos į klubą atėjo norėdamas nesijausti vienišas, o tuo pačiu ir įrodyti broliui, kad megzdamas gali būti labai vyriškas.

Klube rinkdavosi skirtingų mezgimo įgūdžių turintys žmonės, tiek pradedantys, tiek įgudę, tad galėjo mokytis vieni iš kitų, pamatyti nežinomų technikū (pavyzdžiui, pasirodė, kad žemyninis ir amerikietiškas mezgimas smarkiai skiriasi) ir dalintis savo žiniomis. Rūtenė iš pradžių daugiausia mokėsi iš gerokai pažengusios norvegės, o vėliau jau ėmė savo įgūdžiais dalintis su kitais dalyviais.

Netrūko ir smagių epizodų: kompanija dažnai susirinkdavo megzti vienoje kavinėje su dideliais langais, tad smalsūs praeiviai nepraleisdavo progos apžiūrinėti, fotografuoti, užkalbinti mezgėjų, todėl dalyviai svarstė pakabinti užrašą „Prašome nemaitinti ir neerzinti mezgėjų“. Sykį išgirdę klausimą, ar čia mezgimo klubas, jie juokdamiesi atsakė: „Ne, tiesiog šiaip visi su virbalais atsitiktinai susirinkome“.

Dalijimosi džiaugsmą Rūtenė parsivežė ir grįžusi atostogų į Lietuvą: mokė čia gyvenančias drauges, dalijosi Islandijoje išmokta mezgimo technika ir žiniomis apie siūlus su jau mokančiomis megzti, džiaugėsi matydama, kaip šis užsiėmimas padeda joms atsipalaiduoti, galėdama suteikti naujų žinių. Kartu Rūtenė jaučiasi pasidalijusi su tėvynainiais idėja, kad megzti yra šaunu, tai – puikus būdas sukurti kažką unikalaus, savito, nenuasmeninto, kokybiško ir nebesieti mezgimo su slogiais prisiminimais tų laikų, kai visko stigo ir tai tebuvo viena iš nedaugelio galimybių pigiai pasipuošti.

Lanko ir močiutės, ir vyrai

Nors lėtai ir nedrąsiai, mezgimo klubų randasi ir Lietuvoje. Mezgimo reikmenų parduotuvės „Mezgimo zona“ direktorė Sonata Eidikienė pasakoja, kad savo parduotuvėje įkurti mezgimo klubą ją įkvėpė užsienio pavyzdžiai. Klubas „Mezgimo zonoje“ gyvuoja jau šešerius metus – nuo pat parduotuvės įkūrimo.

Sonata Eidikienė, nuotr. iš asmeninio albumo

Sonata Eidikienė, nuotr. iš asmeninio albumo

Parduotuvės vadovė juokauja, kad mezgimo klubo ji jau nebekontroliuoja: dalyviai reguliariai renkasi patys, informacijos apie susibūrimą dažniausiai randa internete, gausu nuolatinių dalyvių. Daugiausia lankosi jau kiek vyresnius vaikus turinčios mamos, močiutės, moksleiviai. Klubo neaplenkia ir vyrai ar užsieniečiai, tokius klubus išbandę tėvynėje. Nors atrodo, kad šiltą rugpjūčio vakarą susirinko nemažai dalyvių, Sonata tikina, jog jų būna dar daugiau.

„Mezgimo zonos“ klube dalyviai idėjų gali pasisemti iš čia įkurtos bibliotekėlės, o dažnai dalijasi ir savo turimais raštais ar sumanymais. Dalijimasis vyksta gyvai ir aktyviai: tariamasi, kokie siūlai tinkamiausi, kiek jų reikės, kokį raštą rinktis. Atrodo, kad dalijimosi procesas vyksta nenutrūkstamai – mezgėjai konsultuojasi, domisi kitų darbais, klausia, kaip pavyko anksčiau pradėti rankdarbiai, skuba patarti, rasti geriausią variantą, pasiūlyti jau išbandytas gudrybes. Dalijamasi ir dalykais, kurie su mezgimu nesusiję: naujienomis apie šeimą, vaikus, augintinius, sveikatą, kasdieniais rūpesčiais, filmų, knygų, lankytinų vietų rekomendacijomis.

Tokiuose klubuose darbuotis smagiau nei namie: dalijimasis padeda tiek daug greičiau ir paprasčiau išmokti megzti, tiek išvengti klaidų ir ardymo. Reikiama informacija, konsultacijos čia pat, nereikia jų ieškoti. Taip sutaupoma daug laiko ir pasiekiamas geresnis rezultatas. Be to, mezgimo klubuose išnyksta ribos tarp lyties, socialinės padėties, amžiaus.

Mokytis kalbos – į „kavinę“

Dalijantis gerokai lengviau ne tik pasipuošti savo megztu megztiniu, bet ir pramokti užsienio kalbos. Vienas iš efektyviausių būdų – daug bendrauti  ir mokytis iš žmogaus, kuriam ta kalba gimtoji. Būtent šiuo principu vadovaujasi grindžiamos kalbų kavinės – susitikimai, kurių metu susirenka ir kalbos įgūdžiais tarpusavyje dalinasi skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės.

„Language Café“ akimirka, Vaidos Linartaitės nuotr

„Language Café“ akimirka, Vaidos Linartaitės nuotr

Lietuvoje vykusio renginio „Language Café“ koordinatorė Ieva Linartaitė tokių susibūrimų idėją parsivežė iš Prancūzijos. Ten studijavusi mergina dažnai lankydavosi kalbų klubuose, kuriuose galima pagilinti užsienio kalbos žinias ir tuo pačiu pasidalinti savosiomis.

„Language Café“ metu dalyviai dalijasi gimtosios kalbos žiniomis su kitais. Kiekvienos kalbos praktikavimui skirtas atskiras staliukas, turintis savo koordinatorių, kuriam ši kalba – gimtoji. Dalyviai turėjo galimybę pasidalyti lietuvių, anglų, prancūzų, rusų, italų, turkų, ispanų, vokiečių ir korėjiečių kalbų įgūdžiais.

Daugelio kalbų anksčiau besimokiusi Ieva neabejoja tokių susirinkimų nauda: „Renginiai vyksta neformalioje aplinkoje, dalyviai būna linksmai nusiteikę ir atsipalaidavę, atsikratyti įtampos padeda ir žaidimai. Kalbėjimasis su žmonėmis, kuriems kalba yra gimtoji, garantuoja geresnius rezultatus. Jie gali greičiausiai rasti tinkamą žodį, išsamiausiai paaiškinti gramatinius niuansus. Ypač stalelio koordinatoriai stengiasi padėti, pamokyti“.

Tiesa, mergina įspėja, kad, norint apsilankyti, geriausia būti pasiekus bent minimalų atitinkamos kalbos lygį – juk susirenkama kalbėtis. „Tačiau pasitaiko ir tokių, kurie neišsigąsta pradėti nuo nulio“, – šypteli Ieva.

Be to, kalbų kavinės padeda skatinti pažinti kitas kultūras, susirasti draugų ar net meilę: Anglijoje kalbų kavinę koordinavusi Ievos draugė ispanė susipažino su vaikinu iš Prancūzijos, pora neseniai susižadėjo.

Nesvarbu, ar mezgimo, ar kalbų klubas, jų dalyvius vienija idėja: jei žmonės gali susirinkti drauge pabendrauti, tad kodėl tuo pačiu kažko vertingo neišmokus ir nepasidalinus savo žiniomis su kitais?

Inga Kazakevičiūtė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: