Pabėgėlių krizė Europoje ir ją supantys mitai

Sukūrė Justina Poškevičiūtė, 22 rugsėjo, 2015

Vis daugiau pabėgėlių iš Sirijos ir kitų Artimųjų Rytų bei Šiaurės Afrikos šalių ieškant prieglobsčio Europoje, žiniasklaida tiek informuoja, tiek diskutuoja įvairiomis temomis. Apie pabėgėlių krizę ir ją supančius mitus kalbuosi su jauna vystymosi srities profesionale aire Jenny Boylan. Jenny ne vienerius metus dirbo vystymosi srityje Artimuosiuose Rytuose ir dabar darbuojasi su #irelandsayswelcome grupe, platinančia informaciją apie pabėgėlių situaciją ir jiems padedančias iniciatyvas Airijoje ir už jos ribų.

Please, find the English version down below.

– Gal galėtum, prieš pradedant mūsų pokalbį apie Siriją, trumpai papasakoti apie pabėgėlių situaciją Palestinoje, kurioje tau pačiai teko gyventi.

– Jei kas žino, ką reiškia būti pabėgėliu, tai palestiniečiai. 750 tūkstančių registruotų pabėgėlių, kurie buvo priversti palikti namus Izraelio valstybės susikūrimo metu, dabar pavirto į penkis milijonus. Palapinės, glaudusios palestiniečius pabėgėlius, pavirto į neapdirbto betono pastatus Jordanijoje, Libane, Sirijos Arabų respublikoje, Gazos Ruože bei Vakarų Krante. Pasikeitus net kelioms kartoms šie pabėgėliai ir jų giminės tebelaukia politinio sprendimo, suteiksiančio jiems pilietybę bei teisę į švietimą bei darbą. Gyvenimą sudaro kasdienės pastangos išgyventi, visoms be išimties pabėgėlių stovykloms kenčiant nuo patalpų perpildymo, skurdo ir menkos infrastruktūros.

Net ir Vakarų Kranto bei Gazos pabėgėliai yra menkinami kitų visuomenės sluoksnių: stovyklos yra suręstos atskirai nuo miestų, jos yra daug vargingesnės ir, priklausomai nuo stovyklos vietos, Palestinos vyriausybė joms dažnai negali garantuoti apsaugos nuo galimų Izraelio veiksmų. Kas gali stebinti, nusikaltimų lygis stovyklose dažniausiai žemas, nes gyvenimo sunkumai verčia žmones labiau pasitikėti ir padėti vieni kitiems. Jie visur susiduria su intensyvia policijos ir armijos kontrole.

Per dvejus metus, kai kasdien važiuodavau pro Dheisheh, Al Aroub ir Al Fouar stovyklas, esančias tarp Hebrono ir Betliejaus, visada matydavau įvairaus dydžio Izraelio kariuomenės padalinius patruliuojant prie įvažiavimų, sunkiai apsiginklavusius kareivius stebint į mokyklą einančius vaikus, stabdant ką tik norint ir taip palaikant baimės ir įtampos atmosferą. Reidai − tiek dienomis, tiek naktimis − buvo dažni, nenuspėjami ir pilni smurto.

Kai mano tuometinės organizacijos vyriausioji valdyba mums atsiuntė dujokaukes po 2013-ųjų cheminio ginklo panaudojimo Sirijoje, net juokaudavome, kad jas naudosim pakeliui į susirinkimus Betliejaus biure prieš ašarines dujas, dažnai sklindančias iš Dheisheh stovyklos. Palestiniečiams pabėgėliams gyvenimas niekada nebuvo stabilus, ir žmonėms, bėgantiems iš Sirijos, priėmusios daugiau nei pusę milijono šių pabėgėlių, pabėgėlio gyvenimo realybė žinoma iki skausmo gerai.

– Kokie, tavo nuomone – paremta žiniomis bei darbo patirtimi – didžiausi mitai apie į Europą vykstančius pabėgėlius, ypač iš Sirijos?

– Mitas nr. 1 būtų tai, jog dauguma norinčiųjų pasiekti Europą yra ekonominiai migrantai, t.y., kad pabėgėliai, ypač sirai, galėtų paprasčiausiai likti kaimyninėse šalyse. Vieni teigia, jog apsisprendimas vykti Europon nėra dėl baimės, bet dėl noro pasinaudoti šalių ekonomine padėtimi. Šis mitas absoliučiai ignoruoja pabėgėlių teisinio statuso keblumą bei Turkijoje ir kitose šalyse teikiamos apsaugos nestabilumą. Pavyzdžiui, Turkija, priėmusi apie 1,9 milijono Sirijos pabėgėlių, nėra pasirašius Ženevos konvencijos pabėgėlių statuso protokolo ir šiems žmonėms neteikia pabėgėlių statuso. Turkijos vyriausybė siūlo laikiną prieglobstį tikėdamasi, jog ateityje šie žmonės išvyks.

Šis mitas taip pat ignoruoja sunkias ir blogėjančias sąlygas pabėgėlių stovyklose Sirijos kaimyninėse šalyse. Jau dvejus metus Jungtinių Tautų (JT) vyriausiasis pabėgėlių komisaras įspėja apie nykstančią humanitarinę pagalbą bei stovyklų perpildymą. Anot Jungtinių Tautų, pateikiančių kukliausius apskaičiavimus, nuo karo pradžios jau žuvo daugiau nei 190 tūkstančių žmonių. Jei ne Basharo al Assado bombos, žmonėms grasina Islamo valstybė bei kitos militarizuotos grupuotės. Žiniasklaidai neleidžiama vykti į Siriją, kuri dabar skelbiama pavojingiausia vieta pasaulyje žurnalistams (anot BBC). Pagalbai sunku patekti vidun.

Dar vieni teigia, jog Sirija – didelė šalis, ir ne visos gyvenvietės yra tiesiogiai puolamos. Betgi tai nereiškia, jog šios vietovės yra saugios. Maisto, vandens ir elektros tiekimo tinklai yra sutrikdyti visoje šalyje. Žmones gal nebėga nuo raketų, bet jie gyvena šalyje be jokios ekonomikos, jokios ateities. Sirijos nebėra.

– Ką galėtum atsakyti į kitą teiginį, jog mes, Europa, neturime vietos ir išteklių pabėgėliams priimti?

– Taip, antras mitas – Europos Sąjunga nepajėgi paremti čia vykstančių pabėgėlių. Įdomu tai, jog net jei ES priimtų visus 4 milijonus Sirijos pabėgėlių, jie sudarytų tik 0,79 proc. visų Sąjungos gyventojų (503 milijonų). 120 tūkstančių, kuriuos kol kas ES sutiko priimti, sudaro tik 0,02 proc. ES gyventojų skaičiaus. Štai Libane sirai sudaro penktadalį gyventojų. Anot JT Pabėgėlių agentūros, daugiau nei pusė šių daugiau nei 1,1 milijono pabėgėlių gyvena nesaugiose būstuose.

Pabėgėlių situacija Jordanijoje, kurioje glaudžiasi daugiau kaip 600 tūkstančių sirų, panašiai prasta: du trečdaliai Sirijos pabėgėlių čia gyvena skurde, anot JT, o šeštadalis – absoliučiame skurde. Kliūtys, neleidžiančios legaliai įsidarbinti Jordanijoje, Libane bei Turkijoje, dažnai verčia pabėgėlius dirbi nelegaliai, be jokių teisių ar užtikrinamo minimalaus atlyginimo.

– Galiausiai, žiniasklaidoje kartas nuo karto pasigirsta, jog neva  Islamo valstybė infiltruos Europą pasinaudodama pabėgėlių grupėmis. Ką pati manai apie šitokios baimės grindimą ar kurstymą?

– Priešingai nei „al Qaedos“, Islamos valsybės (IS) pagrindinis tikslas yra ne terorizuoti Vakarus, o įkurti kalifatą Levanto regione (tiksliau – dabartinės Sirijos ir Irako teritorijoje). Būtent dėl to IS ir atsiskyrė nuo „al Qaedos“, nes manė (ir tebemano), jog pulti „tolimąjį priešą“ (Vakarus), o ne „artimąjį priešą“ (režimus, užimančius buvusio Osmanų kalifato vietą), yra neproduktyvu. „Economist“ žurnalas, savo šių metų rugpjūčio 29-osios numeryje pristato žurnalisto Jasono Burke’o knygą „Nauja islamo karingumo grėsmė“ ir teigia, jog IS rodo palyginti mažą susidomėjimą rengti ar skatinti teroro aktus Vakaruose. Ypač svarbu pabrėžti, jog nė viena iš vadinamųjų IS įkvėptų ar suplanuotų atakų Vakaruose (ar už Artimųjų Rytų) nebuvo atlikta IS pasekėjų, atvykusių iš Sirijos; jos buvo atliktos būtent tų valstybių gyventojų.

Net jei dėl kažkokios nežinomos priežasties IS nuspręstų nukrypti nuo savo pagrindinio egzistavimo tikslo (įkurti kalifatą Artimuosiuose Rytuose) ir norėtų siųsti savo kovotojus į Vakarus, siųsti juos kaip pabėgėlius būtų pats keisčiausias būdas. Su turtais, gautais vien iš užgrobtų naftos telkinių, IS išgalėtų siųsti kovotojus ir privačiais lėktuvais su padirbtais pasais, ir kt.

Nesuprantama, kodėl vietoj to jie patikėtų savo kovotojus, beveik nieko su savimi nepasiėmusius, į nelegaliai žmones gabenančiųjų rankas, tikėdamiesi, kad galbūt jiems bus suteiktas prieglobstis. IS nesiųstų savo kovotojų, kurie jau yra Sirijoje, kai galėtų panaudoti savo pasekėjus, esančius Vakaruose. Ši priežastis tikriausiai yra stipriausias argumentas prieš minėtąjį mitą.

– Atrodo, jog tiek šie mitai, tiek mūsų nepaminėti argumentai naudojami ksenofobijai ir neapykantai kurstyti. Ką trumpai norėtum pasakyti visiems žiniasklaidos vartotojams?  

– „Stiprėja tendencija tapatinti pabėgėlius, geriausiu atveju, su ekonominiais migrantais, ir, blogiausiu, su apgavikais, nusikaltėliais ir net teroristais“, – taip mus įspėja buvęs JT generalinis sekretorius Kofi Annanas. Negalime pamiršti, jog norėti pagerinti savo gyvenimo kokybę nėra nusikaltimas. Šitoks noras − dėl saugumo ar ekonominių priežasčių − yra natūralus ir visiškai leistinas. Nejau patys to nenorėtumėte?

Justina Poškevičiūtė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

—————————————————————————————————–

Refugee Crisis in Europe and its Myths

As more refugees from Syria and other MENA countries are looking for asylum in Europe, the media both informs and stirs debates about this issue. To get a perspective of a young professional, I have asked Jenny Boylan from Ireland to share her insights on this topic. Jenny has been working in development field in the Middle East for several years, and she is currently involved in #irelandsayswelcome, a refugee support network in Ireland.

Justina: Before we move to Syria, could you tell me about the refugee situation in Palestine, where you have lived for a while.

Jenny: If anyone knows what the fate of a refugee means it’s a Palestinian. The 750,000 registered refugees resulting from the upheavals at the formation of the state of Israel in 1948 now number 5,000,000. Tents housing Palestinian refugees turned into crude concrete houses in Jordan, Lebanon, the Syrian Arab Republic, the Gaza Strip, and the West Bank. Generations later, those refugees and their descendants are still waiting for a political resolution that will give them citizenship, the right to access education and work. Life is characterized by a daily struggle to survive, the camps without exception suffer from overcrowding, poverty and bad infrastructure.

Even in the West Bank and Gaza refugees are a stigmatized part of society, the camps are separate, poor and often without whatever protection the Palestinian Authority could provide depending on the camps location inside the matrix that is the Israeli legal-land control system. Surprisingly, crime isn’t common inside the camps, partly because life is so hard people have strong social networks and rely on each other for support. Everywhere they suffer from excessive police and military interference. In my two years of daily driving past the Dheisheh, Al Aroub, Al Fouar camps between Hebron and Bethlehem I never failed to see varying sizes of Israeli military patrolling the entrances, heavily armed watching children go to school, stopping whomever they wanted maintaining a climate of fear and unease. Raids day and night were frequent, irregular and violent.

When the organization headquarters sent us over gas masks after the chemical attack in Syria in 2013 we joked that we really needed it for the tear gas coming from the Dheisheh camp at meetings in the Bethlehem office. Life has never become stable for Palestinian refugees and the people fleeing Syria, the country that hosted 526,744 know the realities of refugee life only too well.

Justina: In your opinion based on your knowledge and work experience, of course, what are the myths about refugees coming to Europe; more specifically─refugees from Syria?

Jenny: Probably myth no.1 is that most people reaching Europe are economic migrants, i.e. that refugees, especially Syrians, could simply stay in neighbouring countries. Some say that when these people choose to travel to Europe, they don’t do it out of fear but rather a desire to live off a welfare state. This entirely misses the point that the legal status of refugees and the protection offered in Turkey and neighbouring states is unstable. For instance Turkey, which has taken in 1.9 million Syrians, does not actually grant Syrians living there refugee status as agreed upon in the Geneva Convention and Protocol Relating to the Status of Refugees. Turkey didn’t sign on to one part of the agreement, and therefore isn’t fully bound by it. Instead, Ankara offers Syrian refugees temporary protection with the idea that they will one day leave.

It also ignores the dire and deteriorating humanitarian conditions of the refugee camps there. For the past two years, the UNHCR has been reporting alarm at dwindling humanitarian aid and camps have become overpopulated. More than 190,000 people have died since the beginning of the war. This is the number given by the UN who admits to underestimating the casualties. If not fleeing from Assad’s barrel bombs, there is the serious threat of ISIS and other such militant groups to contend with. The media is not allowed into Syria due to its status of being the most dangerous place in the world (BBC). Aid is struggling to get in.

Syria is huge and not all places are being directly targeted by bombs and crossfire. This does not mean that those places are safe from the crisis. The stability of food, water and electricity ‘chains’ are seriously threatened by shocks elsewhere. They may not be fleeing rockets but they are living in a country with no economy, no future. There is no Syria.

Justina: How would you respond to another statement, that Europe simply doesn’t have space or resources to accept the refugees?

Jenny: It seems to be the second myth: that the EU does not have the capacity to support the refugees fleeing here. Statistically if the EU took the entire Syrian refugee population of 4 million, it would represent 0.79% of the entire population of 503 million of the EU. The 120,000 the EU has agreed to take so far in fact only represents 0.02% of the entire EU population. For example, in Lebanon, Syrians now make up one-fifth of the population. Over half of these more than 1.1 million refugees live in insecure dwellings, according the United Nations Refugee Agency.

Conditions in Jordan, which has over 600,000 Syrian refugees, are similarly dire. Two-thirds of the Syrian refugee population there are living in poverty, according to the U.N., while 1-in-6 live in extreme poverty. Barriers preventing legal work in Jordan, Lebanon and Turkey mean that refugees are often forced into an informal economy where they lack rights or a guaranteed minimum wage.

Justina: Finally, there has been some speculations in the media that the Islamic State (ISIS) might infiltrate Europe sending their fighters here disguised as refugees. What do you think about the grounds for such a statement?

Jenny: Unlike Al Qaeda, ISIS’s primary aim is not to terrorise the West through random terror attacks in cities such as New York, but to create a caliphate in the Levant; specifically, in the territory that is modern day Syria and Iraq.  Indeed, it was precisely for this reason that IS broke away from Al Qaeda in the first place: because they believed (and continue to believe) that attacking the ‘”far enemy” (the West) rather than the “near enemy” (the regimes that are now rule in place of the dismembered Ottoman caliphate) was a counterproductive distraction.  Indeed, as the Economist notes in its issue of 29 August 2015 when reviewing respected journalist Jason Burke’s new book ‘The New Threat from Islamic Militancy’, IS has generally shown little interest in committing or even inspiring acts of terror in the West.  It is particularly noteworthy that none of the so-called ISIS-inspired/planned attacks in the West (or anywhere outside the Middle East for that matter) were carried out by ISIS adherents who had travelled there from Syria specifically for that purpose, but rather long-term residents or nationals of the countries in which the incidents took place.

Even if ISIS did for some unknown reason decide to deviate from its stated reason for existence (the establishment of a caliphate in the Middle East) and send its members to carry out attacks in the West, to do so via refugees would be a most odd choice of doing this. ISIS, partly due to the oilfields under their control and the resultant money they bring in through oil smuggling, have considerable amounts of cash at their disposal; certainly enough to charter planes, procure counterfeit passports etc.  So it is not clear why they would instead choose to dispatch members with next to no possessions to risk their lives either attempting to cross the Mediterranean or putting themselves at the mercy of people smugglers, merely in the uncertain expectation that they will then be granted asylum. ISIS wouldn’t send people already in Syria if they wanted to attack the West because it’s much easier to use people from Western countries already resident there. This is perhaps the most compelling reason of all.

Justina: It seems that both the myths we have mentioned and other arguments are often used to fuel xenophobia and hatred towards refugees coming to Europe. What would you like to reiterate, as a conclusion, to all the media consumers in Europe?

Jenny: “There is a growing tendency to equate refugees at best with economic migrants, and at worst with cheats, criminals or even terrorists,” Former UN Secretary General, Kofi Annan, warns us. We shouldn’t forget that wanting to improve one’s quality of life is not a crime. To improve your standard of living (for both personal security and economic reasons) is natural and absolutely permissible – wouldn’t you do the same?

Justina Poškevičiūtė

Vienas atsakymas į “Pabėgėlių krizė Europoje ir ją supantys mitai”

1. Savaitės tema. Pabėgėliai | Euroblogas.lt 22 rugsėjo, 2015

   […] Pabėgėlių krizė Europoje ir ją supantys mitai […]

   PatinkaPatinka

   Atsakyti

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.