Mėnesio tekstas ─ apie lietuvius Bulgarijoje

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, nuotr. iš asmeninio albumo

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, nuotr. iš asmeninio albumo

Skelbiame labiausiai skaitomą ir komentuojamą rugpjūčio mėnesio tekstą ─ „Lietuvių bendruomenė Bulgarijos kaime“, parengtą neseniai prie tinklaraščio Euroblogas.lt komandos prisijungusios autorės Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos.

„Namo pirkimas Bulgarijoje tiesiog atostogų metu: atvažiavo, pamatė namuką, ėmė ir jį nusipirko“, ─ taip apie vieną iš šio teksto pašnekovų ir jo sprendimą apsigyventi Bulgarijoje pasakoja autorė. Kaip gimė šis tekstas ir kaip gyvena lietuviai Bulgarijoje, pasakoja pati autorė:

Slaviani kaimas Bulgarijoje, kuriame gyvena lietuviai, nuotr. iš asm. albumo

Slaviani kaimas Bulgarijoje, kuriame gyvena lietuviai, nuotr. iš asm. albumo

„Kelionė į Slaviani kaimą Bulgarijoje ir pažintis su tinklaraščiu Euroblogas.lt šią vasarą man tapo vienu smagiausių ir kūrybiškiausių nuotykių. Bulgarijoje gyvenu kiek daugiau nei metus, vis dairiausi kokio nors žurnalistinio darbo. Tuo pat metu žinojau apie šalies viduryje besiformuojančią lietuvių bendruomenę, kurią aplankyti vis ruošdavausi, bet taip ir neprisiruošdavau. Galiausiai šie du dalykai visai neblogai suderėjo ─ ėmiau bendradarbiauti su „Euroblogu“ ir susikrovusi kuprinę išdūmiau kalbinti Slaviani gyvenančių lietuvių: kaip jiems sekėsi kraustytis su visa manta nei daug, nei mažai ─ 2000 km iš Lietuvos į Bulgarijos vidurį.

Atvykus mane pasitiko Linas ir Dalia Kriščiūnai bei Nijolė Berenienė, kurie kiek apgailestavo, kad atkeliavau pačiu netinkamiausiu metu, nes dauguma lietuvių buvo išvykę. Tačiau tai nė kiek netrukdė pajusti unikalios mažo Bulgarijos kaimelio dvasios, nuotaikos, lėtai ir maloniai slenkančio kaimo laiko. Iš pat pradžių susižavėjau šiais žmonėmis ir jų pasirinkimu savo laiką leisti taip, kaip jiems norisi, nekreipiant dėmesio į aplinkinių būgštavimus, kad yra neva per seni keisti gyvenamąją aplinką.

Itin įkvepiantis buvo ir mano pokalbis su Mykolu Sadausku, kurį kalbinau telefonu jau po viešnagės Slaviani (Mykolas šiuo metu dirba Moldovoje, tačiau paprastai gyvena Bulgarijoje). Pasak jo, tikrasis mokymasis ir gyvenimas prasideda tuomet, kai žmogus palieka savąją komforto zoną, kai išdrįsta peržengti per save ir padaryti kažką tokio. Jo šeimai tai buvo namo pirkimas Bulgarijoje tiesiog atostogų metu: atvažiavo, pamatė namuką, ėmė ir jį nusipirko.

Slaviani kaimas Bulgarijoje, kuriame gyvena lietuviai, nuotr. iš asm. albumo

Slaviani kaimas Bulgarijoje, kuriame gyvena lietuviai, nuotr. iš asm. albumo

Tikros meniškos sielos pavyzdys yra ir Laurynas, Mykolo brolis. Tiesa, nors jis taip pat Slaviani kaime turi nusipirkęs namelį, nuolatos čia negyvena. Tačiau palyginti ilgos ir dažnos jo atostogos Bulgarijoje erzina ne vieną ─ socialiniame tinkle „Facebook“ Laurynas gana dažnai dalinasi sirpstančių vynuogių ar šešėlyje skaitomos knygos nuotraukomis, kai lauke +34 laipsniai šilumos. „Ko ne rojus?“, ─ merkdamas akį klausia reklamos agentūros vadovas Laurynas ir nejučia skatina dar daugiau lietuvių įsigyti vasarnamį šiltoje, saulėtoje ir ─ ką čia slėpti ─ pigioje Bulgarijoje.

Iš esmės visi Slaviani kaime gyvenantys lietuviai yra daugiau ar mažiau susiję su menu, kultūra, dizainu, grožio pajautos reikalaujančiomis profesijomis. Tokiems žmonėms susibūrus į mažą bendruomenę, nejučia susiformuoja itin draugiška, meniška, maloni aura. Man asmeniškai straipsnio rengimas apie šią bendruomenę buvo labai įdomus (ačiū visiems, kuriems straipsnis patiko ir kurie skaitė bei dalinosi) ir naudingas, nes po viešnagės darbiniu reikalu žinau, kad esu laukiama šiame kaimelyje ir tiesiog kaip svečias bei lygiavertis pašnekovas.

Naudodamasi proga norėčiau visus, besidominčius kelionėmis ir svečiomis šalimis, pakviesti paskaityti mano rašomą bulgariškos kultūros tyrinėjimų dienoraštį (http://prisijaukintibulgarija.weebly.com). Čia rašau ne tiek apie lankomus ir žinomus šalies objektus, kiek apie kultūrinius skirtumus ir ryškesnius tautinius bruožus (pavyzdžiui, biurokratinio aparato subtilybes, sovietmečio architektūrą ar įsigalėjusią čalgą (pop-folk muzikos mišinį). Dienoraščio pavadinimas gana tiksliai nusako mano ir Bulgarijos santykį ─ šią šalį bandau prisijaukinti kaip mielą, tačiau ne taip paprastai glostyti besileidžiantį laukinį gyvūną.“

————————————————————————————-

Kviečiame susipažinti su mėnesio tekstu:

Lietuvių bendruomenė Bulgarijos kaime

Bene pačiame Bulgarijos viduryje, vos 400 gyventojų turinčiame Slaviani kaime po truputį didėja lietuvių bendruomenė. Nuolat čia gyvena Adolfo (75) ir Nijolės (68) Berenių, Mykolo (39), Gintarės (38) ir Gajos Mei (3) Sadauskų bei Lino (65) ir Dalios (66) Kriščiūnų šeimos. Dar trys lietuvių šeimos atvažiuoja keletą kartų per metus gerokai užsitęsiančių atostogų. Nė vieni iš jų savo sprendimo gyventi Bulgarijoje nevadina emigracija ir mielai dalijasi išsikraustymo-įsikraustymo patirtimis svečioje šalyje.

Nijolė Berenienė. Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.

Nijolė Berenienė. Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.

Lietuvių bendruomenės pradininkais Slaviani kaime prieš septynerius metus tapo Adolfas ir Nijolė. Visą gyvenimą kūrybinius darbus dirbę Bereniai (ji − drabužių modeliuotoja, jis − ilgametis Jaunimo teatro direktorius) ir tapę senjorais išliko kūrybiški: ryžęsi pabėgti iš darganotos Lietuvos, dabar gyvena taip, kaip jiems patinka. Džiaugiasi saule, šiluma, ramiu bulgariško kaimo tempu, stebi ir stebisi vietine neskubria kultūra. Sodo darbais užsiima tiek, kiek leidžia jėgos. Gyvena čia ir dabar.

„Svarbiausia nesudeginti mus jungiančių tiltų. Vilniuje tebėra mūsų butas. Galbūt rytoj sugalvosime ar neplanuotai teks į jį grįžti. Tačiau šiandien, būtent šį laiką Bulgarijoje skiriame tik sau. Pagaliau nebėra jokių rūpesčių ir įsipareigojimų, galime sau tai leisti“, − mintimis dalijasi Nijolė.

Didžiąją dalį Slaviani reikalingų daiktų Bereniai persivežė iš iki tol turėtos sodybos Širvintų rajone. Mantą susikrovė į nedidelį furgoną ir daiktų perteklius problemų nesukėlė, nes jo tiesiog nebuvo. Kiek sudėtingesnė kelionė tuomet buvo kalytei Deizi, prieš kelerius metus iškeliavusiai, pasak Nijolės, į šunų rojų. Nors šeimininkai konsultavosi su veterinaru, rūpinosi reikiamais vitaminais ir visaip stengėsi mylimai augintinei padėti, dardėti 2000 km iki Bulgarijos ir šiaip keliauti nemėgusiai vokiečių aviganei buvo didelis stresas.

Mykolas Sadauskas su dukra, nuotr. iš asmeninio albumo

Mykolas Sadauskas su dukra, nuotr. iš asmeninio albumo

Truputį daugiau rūpesčių 2013-ųjų rugpjūtį išsikraustant iš Lietuvos teko patirti Sadauskams. Nors iki tol ir manė perkantis itin atsakingai, Mykolas prisipažino nustebęs, kad per 10 bendro gyvenimo su Gintare metų visko sukaupė tiek daug. „Na, tarkim, knygas juk pirkdavau tam, kad jas skaityčiau, naudočiausi, tačiau galiausiai jų susikaupė apie tūkstantį. Didžiulė krūva, kurią teko padovanoti. Padovanojome, išdalinome labdarai arba pardavėme didžiąją dalį daiktų. Ir nors neturiu polinkio prie jų prisirišti, atsisveikinti su savo pianinu buvo labai liūdna“, − prisimena vyras.

Į Slaviani kaimą jis kartu su žmona, dukryte, šuniu ir katinu persikraustė paprastu automobiliu, netgi be priekabos: „Pradėję rengtis kelionei viską sukrovėme į garažą ir pasikvietėme daug svečių. Visiems rekomenduoju − daiktų sumažėjo, šypsenų padaugėjo. Prieš pat išvažiuodami iš namų mantą automobilyje perkrovėme šešis kartus, o paskutinę minutę daug negalvodami palikome dar dalį daiktų. Tai tiek jų galiausiai ir tebuvo likę. Nusprendėme, kad gyventi į kitą šalį važiuojame ne tam, kad apsikrautume daiktais. Bulgarijoje nusipirkome tik tai, be ko tikrai neįmanoma apsieiti – šaldytuvą, skalbimo mašiną, sodo įrankių.“

Tačiau įsikraustymo procesas šeimai buvo sudėtingas dėl nebaigto namo remonto. Vienu metu išlaikyti nuomojamą butą Vilniuje ir remontuojamą namą Slaviani pasirodė finansiškai per sunku, be to, reikėjo nuolat kontroliuoti remonto darbus atliekančius darbininkus.

Mykolas atsidūsta prisiminęs, kaip keblu buvo derėtis su niekur neskubančiais bulgarų „remontininkais“. Naivu būtų buvę tikėtis, kad darbai bus atlikti jų nekontroliuojant, todėl šeima ir nusprendė kraustytis į iki galo neįrengtus namus. Vis dėlto net ir viską stebint nepavyko išvengti kuriozų, pavyzdžiui, darbininkai nusprendė būti ekonomiški ir panaudoti betono perteklių, tad išpylė jį prie įvažiavimo į garažą tiesiai ant žolės jo net neišlygindami. O kam? Bulgarija – kalnų šalis!

Linas ir Dalia Kriščiūnai, Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.

Linas ir Dalia Kriščiūnai, Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos nuotr.

Žmonos tikru krapštuku ir meistreliu vadinamas Linas juokauja, kad pernai balandį atvykęs į nupirktą namelį didelio remonto nusprendė nedaryti, pakeisti tik (!) grindis, stogą ir lubas. Vyras beveik viską pasidarė pats ir tuo labai džiaugiasi, ypač su švelnia ironija pasakodamas, kaip lėtai ir atsipalaidavę čia dirba vietiniai žmonės.

„Mano tris plaukus kirpėja kerpa pusvalandį. Per tą laiką ji nukerpa mane, pageria kavos, atsiskaito už jai kažkieno atneštus pirkinius, apramina čia pat siautėjančius vaikus, pakomentuoja rodomus televizijos kanalus. Aš kadangi niekur neskubu, man smagu tą teatrą stebėti“, − šypsosi ilgametis kino ir televizijos dailininkas. Statybininkai Bulgarijoje − ne išimtis ir dirba tuo pačiu stiliumi, tad jei nenori gadintis nervų, viską reikia nuolat stebėti ir griežtai kontroliuoti.

Visą skaitomiausią mėnesio tekstą „Lietuvių bendruomenė Bulgarijos kaime“ rasite čia.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

2 nauji atsakymai į “Mėnesio tekstas ─ apie lietuvius Bulgarijoje”

Parašykite komentarą

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.