Lietuvės imasi verslo − gamina šokoladą, humusą ir bulvytes
Šokoladų kūrėja Milda Daubarė, Ekvilinos Milaševičiūtės nuotr.
Pilką penktadienį lekiu į šalia upės esantį „Swedbank“. Gerokai vėluoju, todėl suspėju pasiklausyti tik paskutinių kalbėtojų. Čia jau kurį laiką kiekvieną mėnesį vyksta „Hub Camp“. Šį kartą jis dedikuotas maistui, todėl ir vadinasi „Food Camp“. Nors ir pavėlavusi, tačiau sugebu ne tik pasikalbėti su keletu dalyvių – maisto inovatorių, bet ir gerai užkrimsti. Taip jau atsitiko, kad visos jos – jaunos moterys.
Pirmiausia susipažįstu su Milda Daubare iš „Ach! Skanu“, su kuria susisiekiau dar prieš renginį. Milda gamina rankų darbo šokoladą. Taigi pasakoti pradėsiu nuo jos šokoladu kvepiančios istorijos.
Šildyti turi ne tik šokolado skonis
„Ach! Skan“ rožių ir juodųjų pipirų skonio šokoladas, Ekvilinos Milaševičiūtės nuotr.
Jau 7 mėnesius Milda kuria šokoladus, į kuriuos, kaip ji sako, įdeda „meilės, geros kokybės ingredientų, dailių paveikslėlių ir linkėjimų“. Dar neparagavus „Ach! Skanu“ šokolado, man kyla noras jo įsigyti. Išskirtinė šokolado pakuotė (pakuotė iš abiejų pusių pilna linkėjimų ir piešinėlių) ir elegantiškai išraižyta plytelė paperka greitai. Manau, kad ne mane vieną. Dėl to iškart pasiteirauju, kas įkvėpė sukurti tokį rafinuotą ir išskirtinį šokoladų pakuočių dizainą.
„Daug metų dariau lėles, tad pajautimas, kas man gražu, išsivystė iš senų albumų, lėlių teatro ir prerafaelitų tapybos. Etiketes rinkau iš savo draugų ir pažįstamų darbų papkių“, − paaiškina Milda ir pamini Vytautą Pakalnį bei Lolitą Pelegrimę.
Daug įkvėpimo ir idėjų šokoladų kūrėjai suteikia pirkėjai-valgytojai: „Esu labai dėkinga už visus komentarus. Stengiuosi įsiklausyti, nes šokoladus darau žmonėms ir man svarbu žinoti, kas patinka, ko reikia ir kas džiugina.“
Visgi ne tik apipavidalinimas yra šokolado išskirtinis bruožas. Visi „Ach! Skanu“ veganiški šokoladai yra be rafinuoto cukraus, tad tinka ir diabetu sergantiems žmonėms, vaikams (neišreguliuoja cukraus kiekio kraujyje kaip kad įprastinis šokoladas), jis pilnas mineralų, geležies ir magnio.
Nustebino ir tai, jog kai kurie receptai (rožių ir juodųjų pipirų, migdolų ir cinamono šokoladų) atkeliavo netgi iš Mildos prosenelės, kuri dirbo saldainių fabrike.
Pereinu prie verslo aspektų. Idėja atrodo gana romantiškai, bet ar realybė tokia? „Įkurti mažąją bendriją užtruko ne tiek daug, kiek praeiti veterinarinę patikrą, rasti patalpas. Visur skambinau, klausiau specialistų, o jie man su dangiška kantrybe aiškino kaip ir kas. Ačiū jiems už tai.“
Tačiau ji neslepia, jog mažosios bendrijos įkūrimas pareikalavo nemažai energijos. Malonioji dalis, anot įkūrėjos, visgi viską atpirko: „Čia panašiai kaip kad norint čiuožti nuo kalnelio su rogutėmis, turi jas pats ir užsitempti.“
Pabaigai atskleidžiu vieną Mildos svajonę, kuriai labai linkiu išsipildyti: „Tikiuosi po kurio laiko pastatyti manufaktūrą Dzūkijoje, kur nors šalia seno obelų sodo, kur viskas kvepės šokoladais, po kiemą vaikščios lapės ir pripėduos savo mažomis mielomis pėdukėmis.“
-
- „Ach! Skanu“ kartus juodasis šokoladas su pistacijomis, Ekvilinos Milaševičiūtės nuotr.
-
- Šokoladų kūrėja Milda Daubarė, Ekvilinos Milaševičiūtės nuotr.
-
- Saldus „Ach! Skanu“ šokoladas su mėtomis ir razinomis, Ekvilinos Milaševičiūtės nuotr.
-
- Milda su sesėmis, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- „Ach! Skan“ rožių ir juodųjų pipirų skonio šokoladas, Ekvilinos Milaševičiūtės nuotr.
Humusas skatina tautų dialogą
Humusas – augalinės kilmės baltymų šaltinis, turintis daug antioksidantų, saugantis širdį ir kraujagyslių sistemą, Laurinos Todesaitės nuotr.
Vilnius pamažu prisijaukina Artimuosius Rytus. O gal ir atvirkščiai. Pastaruoju metu vis pastebiu, jog atsiranda naujų vietų, kur galima paragauti arabiškų ar žydiškų patiekalų: tai falafelių ir humuso restoranėlis „Zatar“, beigeliai Halės turguje (kad ir litvakų išradimas, bet visgi). Žydų kultūros ir informacijos centro patalpose Vilniuje duris balandį atvėrė žydiškų skanėstų kavinukė.
Sugrįžkim į „Food Camp“. Taigi pasikalbėjusi su Milda prie vieno iš staliukų matau išdėliotus nedidelius humuso indelius. Nedvejodama pasuku jų link. Prisimenu, jog renginio apraše buvo minimas lietuviškas humusas, apie kurį anksčiau negirdėjau (ne apie patį humusą, be abejo, bet gamintojus). Reikia išsiaiškinti ir paragauti.
Laurina su kulinarijos stovyklos rugpjūtį dalyviais, Gintarės Frišman nuotr.
Taip ir pradedu kalbėtis su Laurina Todesaite, šio humuso gamintoja, „CookJewishBeJewish“ grupės veidaknygėje kūrėja. Beje, ji savo kulinarines patirtis taip pat fiksuoja puslapyje „Eat & travel“.
„Kodėl humusas?“, − pradedu klausinėti. Anot Laurinos, Lietuvoje trūksta gatvės maisto kultūros. Trūksta ir humuso, kurio ji pasiilgo po gyvenimo Izraelyje. Be to, tai juk ir sveika, ir maistinga, ir veganiška (reiškia tinka visiems!). Logiška. 4 metus kulinarinius kursus užsienyje vedanti pašnekovė savo humusą sukūrė taip, kad būtų patogu išsinešti – sandariame ir kompaktiškame indelyje. Jokių konservantų nenaudoja, todėl rekomenduoja sunaudoti per 5 dienas. Aš, be abejo, nusprendžiu užtepo įsigyti. Produktas dar tik testuojamas rinkoje, bet už simbolinę auką man pavyksta jo įsigyti.
Kol kas Laurina savo veiklą vadina socialiniu verslu, kuris skatina tautų dialogą, atskleidžia žydų palikimą Lietuvoje ir pasaulyje. Ateityje ji norėtų prekiauti sveiko maisto kavinukėse ir parduotuvėse. Anot pašnekovės, maistas suartina ir skatina bendrauti: „Su humusu kviečiu paragauti Izraelio skonių. Jis puikiai reprezentuoja šį kraštą, kur susimaišė daug kultūrų ir religijų. Izraelis yra kur kas daugiau nei Artimųjų Rytų konfliktas. Tai moderni ir tolerantiška demokratinė valstybė.“
Atsisveikinant papildomai lauknešėlin gaunu chala duonos (pynutės) ir keliauju namo. Bemąstydama apie žydišką virtuvę, prisimenu morkų ir imbiero skanėsto imberlach skonį iš mylimo knygyno „Mint Vinetu“. Sakydavo, kad žydiškas. Kažin, ar dar jo turi?
-
- Imberlach – žydiškas morkų ir imbiero skanėstas, Žymanto Timuko nuotr.
-
- Laurina su kulinarijos stovyklos rugpjūtį dalyviais, Gintarės Frišman nuotr.
-
- Humusas – augalinės kilmės baltymų šaltinis, turintis daug antioksidantų, saugantis širdį ir kraujagyslių sistemą, Laurinos Todesaitės nuotr.
-
- „Food camp“ metu humusu prekiavo savanorė Amit, autorės nuotr.
„Fritkės“ įkūrėja: artėjo 30 m. ir buvo baisu, kad nieko nesukursiu
„Fritkių“ įkūrėja Elena darbuojasi, kameraproduktions nuotr.
Pranešimo apie prekybą bulvytėmis (ne bet kokiomis, o belgiškomis) „Food Camp“ nebuvo, tačiau tai nesutrukdė pasidomėti, kas gi ėmėsi tokio versliuko. Savininkė ir idėjos autorė Elena save pristato štai taip: „Man 29 metai, ūgis − 1,69 m, svoris − 56 kg, teisės magistras, o pagrindinis darbas − teisininkė advokatų kontoroje.“
Mintis apie „Fritkes“ merginai kilo prieš šešerius mokantis Belgijoje „Erasmus“ studijų mainų metu. Lietuvoje Elenai trūko užkandžių, kuriuos gali pasiimti ir einant krimsti. Nesvarbu, skubant ar neskubant.
Motyvacijos pradėti pridėjo ir tai, jog Elena labai norėjo save išbandyti versle, be to, beldėsi trisdešimtmetis − jau metas! Pradėjo viena. Vėliau prieš pat atsidarymą prisidėjo draugė Austėja ir Elenos vaikinas: „Atsimenu, kai kartu su draugu tikrinome elektrą ir užsidegė skaitiklis! Būti vienai tikrai per sunku. Ar galite įsivaizduoti, kaip viena mergina pasijunginėja dujas, tempia priekabą, tvarko išmuštus saugiklius, supirkinėja žaliavas, nešioja įrangą, pardavinėja bulvytes, tvarko apskaitą? Gal viskas gerai, tik jėgų motyvacijai pritruktų.“
Elenai pasakojant suprantu, kad prekyba belgiškomis bulvytėmis nėra tokia paprasta, kaip kad skamba. Anot įkūrėjos, vien pasirengimas užtruko apie metus: mergina pasiėmė paskolą, nusipirko namelį, atsivežė padažus, rado patalpas ir panašiai.
„Daugiausia sunkumų turiu su paskola. Esu paėmusi „Invegos“ garantuotą paskolą pagal jaunimo verslumo programą. Pinigai tikrai labai padėjo, bet prisipažinsiu, jog labai vargstu su jos administravimu, popierizmu, notarais, visa biurokratija. Tam, kad gaučiau paskolą, turėjau įkeisti turtą, pasirašyti vekselį ir dar įnešti vos ne ketvirtadalį sumos kaip garantiją. Visa tai sunkiai pavadinčiau verslumo skatinimu. Dabar labai gerai pasvarstyčiau, ar imti tokią paskolą.“
Kitas sunkumas, su kuriuo susiduria mergina, yra darbuotojai, kurių trūksta. Galiausiai dėl to netgi tenka atsisakyti dalyvauti renginiuose. Darbuotojams nėra pastovaus darbo grafiko ir pastovios vietos, todėl tinka ne kiekvienam. Taigi, skaitytojau, jei susidomėjai, nesnausk, o kreipkis į „Fritkes“!
Netgi susidurianti su visais išvardintais sunkumais, Elena vis tiek ragina imtis verslo: „Tik linkėčiau išgryninti idėją ir stengtis padaryti kažką įdomaus ir unikalaus. Nebegaminti burgerių, dešrainių ar spurgų. Džiaugiuosi, kad įgyvendinau idėją, nes dabar visai kitaip vertinu verslininkus. Net ir kebabininkams jaučiu pagarbą, nes žinau, kiek darbo reikia įdėti, kad suktųsi versliukas.“
-
- Besišypsančios „Fritkių“ merginos, kameraproduktions nuotr.
-
- Belgiškų bulvyčių skanautojas, kameraproduktions nuotr.
-
- „Fritkių“ įkūrėja Elena darbuojasi, kameraproduktions nuotr.
-
- Belgiškų bulvyčių valgytoja, kameraproduktions nuotr.
Po visų trijų istorijų, net ir man norisi kažko imtis…
Auksė Podolskytė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Euroblogas.lt 
2 nauji atsakymai į “Lietuvės imasi verslo − gamina šokoladą, humusą ir bulvytes”
[…] gal norite išgirsti apie lietuves, kurios kuria savo maisto verslus ir dalijasi savo sėkmės istorijomis? Visa tai jūsų laukia šią […]
PatinkaPatinka
[…] Tai citata iš skaitomiausio šio tinklaraščio spalio mėnesio straipsnio „Lietuvės imasi verslo − gamina šokoladą, humusą ir bulvytes“. […]
PatinkaPatinka