Kalėdos užsienyje – „beveik kaip filme“

Steve'o Jurvetsono (Flickr.com) nuotr.

Steve’o Jurvetsono (Flickr.com) nuotr.

Grįžus iš kelionių po mažesnius miestus į pirmą ir paskutinį kelionės po Japoniją punktą, Tokiją, šokiravo daugybė kalėdinių švieselių ir iš jų išdėlioti sveikinimai. Kalėdos čia, lapkričio pirmosiomis dienomis? „Kalėdesnės“ nei Lietuvoje?

Šventės kitoje šalyje kitokios, net jei švenčiamos panašiai. Vienose šalyse kalėdinis sezonas mažiau pastebimas, kitose prilygsta manijai. Atsiranda spaudimas bėgti ir kažką daryti: pirkti dovanas, eiti į svečius, sveikinti kitus. Nenuostabu, kad kitose religijose ar tradicijose atsirado polinkis susirasti kokią nors gruodžio šventę, kad pataikytų į taktą su globalėjančiomis švenčių vartojimo tendencijomis. O kaip jaučiasi užsieniečiai, pirmą kartą patirdami švenčių sezoną įvairiose Europos šalyse?

Marokietis Zakaria, nuotr. iš asm. albumo

Marokietis Zakaria, nuotr. iš asm. albumo

„Niekada nepamiršiu šių momentų ir tikiuosi, kad teks dar kartą Lietuvoje švęsti Kalėdas – tikrai rekomenduočiau tai atvykstantiems užsieniečiams“, – su džiaugsmu pasakoja marokietis studentas Zakaria, kurį viena draugė Kūčioms pasikvietė į Šeduvą. Smalsus studentas Lietuvoje domisi įvairių religinių bendruomenių gyvenimu, miesto šventėmis, tradicijomis. Jau pagarsėjo tuo, kad, Kauno merui pakvietus studentus pasėdėti jo kėdėje, nedvejodamas pasinaudojo šia galimybe.

Pačios Kalėdos Zakariai ne naujiena, ir ne Lietuvoje jis pirmą kartą susidūrė su šia švente. Gyvendamas Londone, jis kartą Kalėdas sutiko su giminaičiu, kuris perėmė šią tradiciją, nors ir nepakeitė savo tikėjimo.

„Maroke, kuris yra musulmoniška šalis, Kalėdų nešvenčiame, bet prancūziškos Kalėdų tradicijos įsiskverbė į Naujųjų metų šventę. Kai kurios šeimos nusiperka prancūzišką kalėdinį pyragą „Buche de Noel“, kelios šeimos ir verslai pasipuošia eglutę, daugelis verslų susiranda su Kalėdomis susijusių piešinėlių.“

Užtat Lietuvoje studentą labiausiai domino senovinės tradicijos. „Man labai patiko Kalėdų aplinka, dvylika patiekalų buvo labai skanūs. Pradžioje nerimavau, nes nelabai mėgstu daržoves ir žinojau, kad visi patiekalai turi būti be mėsos, o visų paragauti būtina. Bet man pasisekė – visi patiekalai labai patiko“, − atradimais dalijasi Zakaria.

Dar labiau jam įsiminė prietarai ir burtai: „Pastebėjau, kad daugybė prietarų Lietuvoje susiję su mirtimi, ir kažkaip jais beveik įtikėjau, todėl baiminausi, kad mano šaukštas pajudės arba išgirsiu besikalbančių gyvulių balsus.“

Vilnietei Anai taip pat visam gyvenimui įsiminė prieš aštuonerius metus danų šeimoje sutiktos Kalėdos. Likus dviem mėnesiams iki studijų pagal mainų programą pabaigos, važiuoti namo neapsimokėjo. Sužinojusi, kad dvi studentės iš Lietuvos gali likti be namų šilumos, draugė danė pakvietė jas švęsti su jos šeima Odensėje.

„Pirmą dieną buvome namie, lipdėme figūrėles saldainiams iš marcipanų, paskui mirkėm į šokoladą (čia man buvo didžiausia pramoga), o vakare visi kartu žiūrėjom „Nightmare before Christimas“. Buvo labai jauku, ypač man, nes mano namie Kalėdų ypatingai nešvęsdavo, o čia atsidūriau beveik kaip filme“, – šiltai prisimena Ana. Kitą dieną jos dar laukė kelionė pas draugės senelius už miesto: „Jie namie turėjo didžiulę papuoštą eglę, aplink ją visa šeima šoko rateliu ir dainavo kalėdines dainas.“

Amerikietė Lauren, nuotr. iš asm. albumo

Amerikietė Lauren, nuotr. iš asm. albumo

„Manęs niekas „neįsivaikino“ šventėms – susidarė įspūdis, kad tai vien šeimai skirta šventė“, – prisimena keliakultūrėje aplinkoje užaugusi ir Latvijoje keletą metų gyvenusi amerikietė Lauren. Naujuosiuose namuose jai teko susikurti savus ritualus. „Eidavau apsipirkti. Vieną Kūčių vakarą ėjau žiūrėti filmo „Thor 2“ ir atradau, kad „Forum Cinemas“ kino teatras prekiauja pilstomu pinot grigio [be kitų vietų, JAV Oregono ir Kalifornijos valstijose auginamo vyno – aut.past]. Buvo nuostabu! Taip žydiška tradicija [kažkaip prastumti Kalėdas savais ritualais – aut.past.] tapo dar puikesnė.“

Baltarusis Alesis, nuotr. iš asm. albumo

Baltarusis Alesis, nuotr. iš asm. albumo

Lietuvoje gyvenęs baltarusis Alesis įžvelgia skirtumą tarp lietuvių ir, pavyzdžiui, danų svetingumo.

„Žinoma, kad nesijauti labai gerai, kai Kalėdų naktį Vilniuje sėdi vienas prie kompiuterio, kol kiti skuba pas šeimas. Manęs niekas nėra „įsivaikinę“ − man atrodo, lietuviams ši šventė skirta šeimai, ir net kitoms šventėms mane pasikvietę draugai per Kalėdas niekada į namus neįsileido. Kitur šiek tiek kitaip – štai Danijoje žmonės sėda Kalėdų vakarienės 3-5 kartus: su kolegomis, su kaimynais, su kokio nors būrelio nariais ir t.t. Vakarienės prasideda jau lapkričio pabaigoje ir tęsiasi iki pat Kalėdų.“

Bendrauti mėgstančiam Alesiui būna liūdna, kai negali švęsti su kitais. „Vien dėl to kartą nusprendžiau vykti namo iš Briuselio dieną prieš Kalėdas – galite įsivaizduoti, kaip brangiai tai kainavo.“

Lauren pripažįsta, kad, vos grįžus gyventi į JAV, latviškos Kalėdos atrodo jau labai toli. „Šalies su dvejomis Kalėdomis [Vakarų krikščionių ir stačiatikių – aut. past.] privalumas – beveik niekas niekada neužsidaro“, – prisimena buvusi dėstytoja Rygoje, pramogomis ir dvikalbyste garsėjančiame mieste. „Manau, per Kalėdas eidavau pasivaikščioti arba likdavau namie ir žiūrėdavau prastas Latvijos TV programas“, – prisimena pašnekovė.

Jos bendrapilietei Pauline, buvusiai anglų kalbos mokytojai Gruzijoje, įsiminė ne Kalėdos šiame krašte (jas praleido namie), o pačios suorganizuotas Chanukos šventimas. Jidiš kalbą mokanti ir tradicijas puikiai išmananti mokytoja tuoj pat ėmėsi iniciatyvos supažindinti draugus su šia jiems mažai žinoma švente: „Draugams pasakojau apie šventę, susirinkome švęsti Chanukos vakaro. Pasikviečiau užsieniečius draugus. Žvakėms įstatyti panaudojome gruzinišką pupų patiekalą, vadinamą lobiani, – išėjo namų gamybos menora. Paeiliui skaitėme mano šeimos palaiminimus (vis kitokį kiekvienai žvakei, anglų ir jidiš kalbomis). Tik tradicinių vilkelių niekur neradau, nors visur ieškojau.“

Pauline taip pat jau grįžusi į JAV, bet galbūt apie anksčiau nematytą šventę Tbilisyje iki šiol kalbama. „Gruzinams bendradarbiams labai patiko ir jie dažnai prisiminė šventę, kai sugrįždavome į tą patį restoraną.“

Žiemos šventės gali tapti prisiminimų ir istorijų visam gyvenimui šaltiniu. O gali likti ir istorija apie didžiausią įmanomą vienatvę kitoje šalyje.

Daiva Repečkaitė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: