Lietuvė pataria, kaip įsidarbinti Londone

Žodis „darbas“ kone geriausiai atspindi šiuo metu fotografiją Midlsekso universitete studijuojančios Ramintos Razmaitės kasdienybę. Mergina neslepia – studijuoti ir nedirbti Jungtinėje Karalystėje galėtų tik labai turtingų tėvų atžalos. „Londone taip jau yra – tik dirbi dirbi dirbi, kasdien tik universitetas−darbas−namai. Čia atvykus apie Lietuvą ir ten likusį nerūpestingą gyvenimą verčiau pamiršti, kitaip nieko gero nebus“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja Anglijoje rožinius akinius labai greitai nusimetusi dvidešimtmetė.

Dažnas pamiršta, kad fotografų darbe labai svarbų vaidmenį atlieka natūrali dienos šviesa (nuotr. iš asm. albumo)

– Raminta, į Jungtinę Karalystę prieš pusantrų metų atvykai studijuoti fotografijos. Kaip prasidėjo tavo gyvenimas ir studijos šioje šalyje?

– Skridau čia nusiteikusi labai pozityviai. Atrodė, susirasiu draugų, bus labai linksma, Londonas atrodė svajonių miestas. Bet ne, taip nebuvo (juokiasi, − aut. past.) Anglai, ypač mūsų kursas, nėra draugiški. Konkurencija didžiulė. 40 žmonių susiskirstę į grupes pagal tautas. Daugiausia bendrauju su lietuviais, mūsų čia dešimt. Atvažiavusi net pusantro mėnesio nieko neveikiau, negalėjau susirasti darbo. Darbo paieškas pradėjau tiesiog visur siųsdama CV. Skelbimų čia ganėtinai daug, bet įsidarbinti sunku, jei neturi Anglijoje įgytos patirties.

– Sakai, kad studijuodama nedirbai net pusantro mėnesio, nors tai nėra toks jau ilgas laiko tarpas. Kodėl vos atvažiavę studentai išsyk pradeda dirbti?

– Leisti sau nedirbti gali studentai tik iš tikrai labai turtingų šeimų. Kiek žinau, visi mano pažįstami Anglijoje studijuojantys lietuviai dirba. Londonas yra labai brangus miestas. Po pusantrų metų patirties galiu pasakyti, kad tėvai kas mėnesį turėtų studentui siųsti maždaug 600-700 eurų. Už šiuos pinigus susimokama kambario nuoma, nusiperkama pavalgyti, tačiau tik tiek. Jokių pramogų. Suprantu, kad vaiko, kilusio iš vidutinio sluoksnio, tėvams yra labai sunku. Jei abu tėvai gauna minimalius atlyginimus, iš viso apie 600 eurų, tai savo vaikui užsienyje padėti tiesiog neturi iš ko.

Egzaminas universitete. Parengtus projektus reikia pristatyti viešai, komentuoti, atsakyti į auditorijos klausimus (nuotr. iš asm. albumo)

– Sakai, kad studentams Anglijoje dirbti būtina, tačiau ar tam sudarytos tinkamos sąlygos?

– Tikrai taip, ypač pirmaisiais metais. Dėstytojai vadinamuoju adaptaciniu laikotarpiu atvykėlių tikrai nespaudžia. Pirmame kurse visi lietuviai dirbo, dėstytojai apie tai žinojo. Baigiantis mokslo metams patarė kitąmet nesidarbinti, neva bus per sunku. Dabar, antrame kurse, paskaitų turime tris dienas per savaitę – antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį. Iš tikrųjų studijų krūvis didesnis, projektams skiriama mažiau laiko, tačiau nėra taip tragiška, kaip dėstytojai gąsdino. Be to, kai nori, tai sukiesi ir viską spėji.

Talentingai merginai nebuvo lengva išsirinkti, ką veikti baigus mokyklą. Raminta nuo paauglystės dirba modeliu, fotografuoja, groja, dainuoja, kuria dainų žodžius. Su draugėmis gimtuosiuose Zarasuose įkūrė grupę „Baltos varnos“ (nuotr. iš asm. albumo)

– Ką dirbai ir dabar dirbi tu?

– Pirmaisiais metais teko dirbti viskuo – ir valytoja, ir kambarine, ir padavėja, ir renginiuose, taip pat dirbau įvairius pavienius darbelius. Dažniausiai visur tik po keletą mėnesių, suprantant, kad tai laikina ir nėra tavo trokštamas darbas. Pernai dirbdavau po 30 val. per savaitę ir buvo sunku. Galiausiai radau tai, kas patinka ir siejasi su studijomis. Nuo Kalėdų dirbu drabužių parduotuvėje –  dėlioju drabužius vitrinose, priimu užsakymus, fotografuoju prekes katalogams. Tai vienas geresnių darbų, kuriuos gali rasti studentas. Dirbu 14 val. per savaitę ir tik savaitgaliais – šeštadienį 8  val. ir sekmadienį 6 val. Bet jeigu nori, visada galima pasiprašyti viršvalandžių. Aš labai dažnai prašau, nes 14 val. tikrai nėra pakankamai. Už jas per mėnesį gaunu 440 svarų, o už kambario nuomą moku 370 svarų. Tai nesunku suskaičiuoti, kiek iš to atlygio man galiausiai lieka (šypsosi, − aut. past.)

– Nuo ko priklauso, kaip greitai studentas įsidarbins Anglijoje?

– Pirmiausia, kaip jau ir minėjau, būtina turėti Anglijoje įgytos darbo patirties. Niekam čia neįdomu, ką tu veikei Lietuvoje. Kitas svarbus dalykas – metų laikas. Pavyzdžiui, rugsėjį ir spalį susirasti darbą labai sunku, nes prasideda mokslo metai ir įsidarbinti bando visi studentai. Labai lengva įsidarbinti gruodį. Mano darbe šventiniam laikotarpiui buvo įdarbinta apie du šimtus papildomų darbuotojų – Anglijoje apskritai labai populiarūs trumpalaikiai darbeliai. Sausį aš vadinu tylos momentu – niekas nieko neieško. Pavasarį, prieš Velykas, darbo rinka vėl pagyvėja. O vasarą tai gal daugiau sėkmės dalykas. Vieni studentai išvažiuoja atostogauti, bet jų vietas greitai užima atvažiavusieji iš kitų šalių. Londone labai didelė konkurencija. Daugybė žmonių ieškosi darbo, daugybė!

Fotografo darbo kasdienybė (nuotr. iš asm. albumo)

– Bet vis dėlto čia atvažiavai ne dirbti, o studijuoti. Kaip sekasi mokytis šio kūrybiško amato? Papasakok plačiau apie fotografijos studijų specifiką.

– Iš tikrųjų sekasi gerai. Žinoma, kartais būna dienų lyg tyčia, kai labai nesiseka. Viena tokių dienų, tiesą sakant, buvo šiandien. Praėjusį savaitgalį iš darbo į namus atsinešiau studiją (didžiulis lagaminas ant ratukų, kuriame sukrauti fotografavimui reikalingi daiktai – stovai, fonai, lempos, − aut. past.). Gerai, kad dirbu būtent drabužių parduotuvėje ir tokią studiją apskritai galiu gauti, nes universitete trečiakursiai rengia baigiamuosius darbus ir visos studijos šiuo metu užimtos (bakalauro studijos Jungtinėje Karalystėje trunka trejus metus, − aut. past.) Taigi daug dirbau studijų atsiskaitymams, fotografavau senovine juostele. Ir ką gi – šiandien juostelę išryškinau, o nė vienas kadras neišėjo. Tokiomis dienomis labai liūdna, atsidūsti ir klausi savęs, ką čia apskritai veiki. Tačiau susiimi ir eini toliau.

Studijuojant fotografiją svarbu būti komunikabiliu, negali visą laiką tik dirbti, būtina megzti bent minimalias pažintis. Pavyzdžiui, dabar vienam projektų turime fotografuoti identiškus dvynius. Niekas neklausia, iš kur tu juos gausi. Ieškai internetu, per draugus, draugų draugus… Be to, daugelis pamiršta, kad fotografija yra menas, kuriam reikalinga šviesa. Rašyti ar skaičiuoti galima ir naktį. O jei pramiegosi ar dieną užsiimsi kitais reikalais, fotografijai paprasčiausiai neliks tinkamo laiko.

Raminta ilgai dvejojo, ar mados istorijos atsiskaitymui rengtus darbus siųsti į JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Australijoje populiarų žurnalą „Fero Magazine“. Fotografijos buvo išspausdintos ir puikiai įvertintos (nuotr. iš asm. albumo)

– Fotografo darbas neatsiejamas ir nuo viešumo. Ar kurtis vardą padeda įvairūs žurnalai?

– Taip, be abejo, yra daugybė atvirų pasiūlymų – gali siųsti savo darbus, tikėtis, kad leidėjams tavo nuotraukos patiks, jas išspausdins, o šalia bus tavo pavardė. Tačiau kas kartą prieš siunčiant reikia gerai apsvarstyti, ar tai tikrai tinkamiausias laikas ir vieta tavo darbams publikuoti. Kompiuteryje turiu daugybę fotografijų, tačiau nenoriu jų publikuoti nei savo feisbuko puslapyje, nei vadinamajame portfolio – vieną kartą kur nors pasirodžiusių nuotraukų jau niekas nesutiks publikuoti kitur.

Įsidarbinusi drabužių parduotuvėje fotografijos studentė ne tik dėlioja drabužius vitrinose, bet ir rengia prekių katalogus (nuotr. iš asm. albumo)

– Šiandien kalbėjomės labiau apie samdomą laikiną darbą studijų metu. O kaip manai, kiek sunkaus ir juodo darbo yra fotografo kasdienybėje? Ar norint tapti sėkmingu užtenka tik talento?

– Jokiu būdu. Darbas yra labai svarbus. Sakyčiau, talentas sudaro tik 50 proc. sėkmės. Darbu galima labai daug ką pasiekti. Idealu, jei talentingas žmogus ne tik mėgaujasi gabumais, bet dar ir reikalauja iš savęs kažko daugiau, spaudžia save. Iki pradėdama studijuoti Anglijoje maniau, kad apie fotografiją žinau daug. Tačiau dabar matau, kad daug daugiau aš nežinau ir reikia dar daug mokytis. Pavyzdžiui, visiškai nemoku piešti, o kai kuriems atsiskaitymams turime piešti kompiuteriu. Sykį rengdama atsiskaitomąjį darbą prie kompiuterio ištisai prasėdėjau aštuonias valandas, kol rezultatu buvau patenkinta. Žmonės žiūri ir stebisi, kaip čia taip savaime išeina. Neišeina. Kad lengvai gautum gerą rezultatą, prieš tai reikia labai daug dirbti.

Dienomis fotografuoju, o naktimis dirbu kompiuteriu. Nebegaliu nešioti kontaktinių lęšių, akys nuolat paraudusios. Buvo laikas, kad eidavau miegoti trečią, o keldavausi aštuntą valandą ryto. Bet su vienu kolega juokiamės, kad čia tik tokia mūsų pradžia. Vieną dieną, kai būsime žymūs, bus įdomu pasakoti, kaip viską pradėjome (juokiasi, − aut. past.)

Vaizdas pro Midlsekso universiteto bibliotekos langus (nuotr. iš asm. albumo)

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.