Gyvenimas Londone: studijos, darbas ir svajonių praktika BBC

Miglė Kriaučiūnaitė su dainininku Stevenu Tyleriu, nuotr. iš asmeninio albumo

Miglė Kriaučiūnaitė su dainininku Stevenu Tyleriu, nuotr. iš asmeninio albumo

Ar keistumėte Lietuvoje susikurtą komforto zoną, darbą vienoje žinomiausių šalies žiniasklaidos kompanijų  į magistro studijas Londone? Pramogų žurnaliste dirbusi Miglė Kriaučiūnaitė būtent taip ir nusprendė pasielgti gavusi kvietimą studijuoti TV žurnalistiką City University London universitete – susikrovė lagaminą ir išdūmė laimės ieškoti į svečią šalį.

„Didžiausia problema, kuri gąsdino ne tik mane, bet ir šeimos narius – susirasti gyvenamąją vietą Londone. Man labai pagelbėjo draugai, kurie jau ten gyveno. Jie pasiūlė laikinai apsistoti juos. Taip gyvenau apie dvi savaites. Butų nuomos kainos Londone yra žvėriškai didelės. Sakyčiau nuoma ir transportas yra brangiausi dalykai Londone“, − pasakojimą tinklaraščiui Euroblogas.lt pradeda žurnalistė M. Kriaučiūnaitė.

Vienas brangiausių dalykų Londone - viešasis transportas (nuotr. asmeninio archyvo)

Vienas brangiausių dalykų Londone – viešasis transportas (nuotr. asmeninio archyvo)

– Pagal kokius kriterijus rinkaisi gyvenamąją vietą? Ar žiūrėjai vietas, kurias pamėgę lietuviai?

– Dar gyvendama Lietuvoje per socialinį tinklą „Facebook“ susipažinau su žmonėmis, kurie studijavo mano universitete, jie visi britai, ieškojo kambarioko. Tačiau draugai iš Londono skatino dar pagalvoti ir paieškoti kitų variantų.

Norėjau, kad būstas būtų arčiau universiteto, nes tingėjau grūstis per miestą dvi valandas. Taigi, peržiūrėjus įvairius variantus, galiausiai nuvykau apžiūrėti kambario, kurį siūlė tie patys britai iš universiteto. Man patiko vieta ir ten jau gyvenantys žmonės. Gyvenu antroje zonoje, iki Trafalgaro važiuoti tenka apie valandą, o iki universiteto, jei nėra kamščių, galiu nusigauti ir per 25 minutes.

Ieškantiems būsto Londone patarčiau nepasitikėti tik nuotraukomis internete ir nemokėti depozito, kol patys neapžiūrėjote. Jei būstą nuomoja kompanija – reikėtų pasidomėti, ar tokia kompanija išvis egzistuoja. Ir, aišku, pasikonsultuoti su draugais, kurie gyvena Londone, – jie patars ir dėl nuomos kainų ir papasakos apie atstumus mieste.

Miglė Kriaučiūnaitė (nuotr. asmeninio archyvo)

Miglė Kriaučiūnaitė (nuotr. asmeninio archyvo)

– Sakai, kad Londone ypač brangus transportas, kiek išleidi mėnesiui?

– Man labai pasisekė, kad studijuoju, todėl su studento pažymėjimu gaunu 50 procentų nuolaidą. Mėnesio transporto išlaidos sudaro 56 svarus. Be nuolaidos bilietas kainuotų 112 svarų mėnesiui. Juo galima naudotis tiek autobuse, tiek metro, bet aš nemėgstu važiuoti po žeme. Jei nėra reikalo – visada renkuosi autobusą, patinka žvalgytis pro langą į Londono gatves, žmones.

– Atlikai studijų praktiką BBC, koks buvo kelias?

– Dar būdama Lietuvoje turėjau parašyti gyvenimo aprašymą Londono universitetui, nurodyti, kur norėčiau atlikti praktiką. Vėliau šiuos dokumentus universitetas siunčia įmonėms, jos pačios atsirenka studentus, kurie jiems pasirodo tinkami. Universitetas suteikia galimybę pirmiausia rinktis kandidatus BBC kompanijai. Jie iš beveik 40 žmonių kurso atsirinko 9 žmones, kuriems pasiūlė pas juos atlikti praktiką.

– Kokia buvo reakcija, kai sužinojai, kad gausi praktiką, kur norėjai?

– Dar buvau Lietuvoje, kaip tik kroviausi lagaminą, pasitikrinau paštą ir pamačiau dėstytojos laišką, kuris prasidėjo žodžiu „sveikiname“, skaitau toliau ir suprantu, kad mane pakvietė į „BBC Travel Show“. Atėjau į virtuvę ir sakau mamai: „tu nepatikėsi, tu nepatikėsi“. Ir taip kaip užsikirtusi plokštelė kartojau.

– Kiek truko praktika?

– Praktika truko apie 10 savaičių. Beje, pasiūlytos praktikos negali atsisakyti – gavai pasiūlymą ir privalai eiti. Dabar laukia praktika amerikiečių kanale ABC, jie turi biurą Londone, visas turinys keliauja į Ameriką.

Londonas (nuotr. asmeninio archyvo)

Londonas (nuotr. asmeninio archyvo)

– O kaip sekėsi darbo paieškos?

– Man svarbiausias prioritetas – studijos, tad darbo ieškojau tik tam, kad pati galėčiau susimokėti nuomą. Mano šeima ir taip išleido apie 16 tūkstančių eurų mano magistro studijoms. Suprantu, kad tai investicija į mano ateitį, tačiau nenoriu piktnaudžiauti ir sėdėti jiems ant galvos.

Mokslai universitete trunka 10 mėnesių, bet jie labai intensyvūs, turi nuolat nuo pirmadienio iki penktadienio arti, o savaitgaliais keliauju dirbti į saldainių parduotuvėlę Knightsbridge rajone. Tai vienas brangiausių Londono rajonų, aplinkui gyvena milijonieriai ir kartais užsuka paklydę turistai. Štai vienas vyras atėjo ir nusipirko makarunsų už 400 svarus.

Norėdama įsidarbinti šioje parduotuvėlėje iš pradžių turėjau pokalbį per „Skype“ su prancūzais, vėliau ėjau į pokalbį su parduotuvėlės vadybininke. Jiems patiko mano gyvenimas aprašymas, ypač, kad esu žurnalistė.

– Ar yra ypatingų bendravimo reikalavimų dirbant su itin turtingais žmonėmis?

– Esu perspėta dėl poros klientų, kurie labai reiklūs. Ssu vienu patariama visai nekalbėti, tik palinksėti galvą. Tačiau aš jam bandžiau pasiūlyti arbatos, nes tada dar nebuvau perspėta. Jis tiesiog atsakė: „ne, ačiū“. Į mane atsisuka vadybininkė ir sako: „tau pasisekė, jis buvo šiandien geros nuotaikos“.

Miglė Kriaučiūnaitė Londono mados savaitėje (nuotr. asmeninio archyvo)

Miglė Kriaučiūnaitė Londono mados savaitėje (nuotr. asmeninio archyvo)

– Kas dar svarbu ieškant darbo?

– Svarbiausia nuvykus į Londoną gauti socialinio draudimo numerį, nes be jo negali legaliai dirbti. Nueini į „Job center“, jie paskiria laiką ir nurodo vietą, kur kitą sykį atvykti, kokius dokumentus turėti su savimi. Būtinas gyvenamosios vietos liudijimas, jį gali išduoti ta pati būstą nuomojanti įmonė. Aš rodžiau oficialų universiteto dokumentą, kur nurodytas mano adresas ir to visiškai pakanka. Jie viską paprastai ir labai aiškiai paaiškina. Vėliau apie 6 savaites reikia laukti, bet man socialinis draudimo numeris buvo išduotas maždaug po trijų.

 – Ar teisingi stereotipai apie lietuvius Londone?

– Turiu draugų ir lietuvių, ir britų, viskas su jais puiku. Tačiau man teko keletą sykių susidurti su tais stereotipiniais lietuviais. Sakau susidurti, nes bendravusi nesu. Jų bendravimo net negalima pavadinti lietuvių kalba – gausybė rusiškų keiksmažodžių ir keli lietuviški žodžiai. Mane purto nuo to. Nenoriu turėti su tuo nieko bendro.

Man gaila, kad dėl tokių žmonių britai turi susidarę prastą nuomonę apie lietuvius. Sykį kalbėjomės su grupės draugu, sakau: „Nenoriu, kad į mane žiūrėtų kaip į dar vieną vergę iš Rytų Europos, kuri čia atvažiavo purvinų darbų dirbti“.

Sandra Vilimaitė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: