Skaitomiausias mėnesio tekstas – interviu su E.Račiumi apie musulmonus

Kristina Puleikytė, nuotr. iš asm. albumo

Islamofobija ar „muslimofobija“? Tokie klausimai apie terminus kilo tinklaraščio Euroblogas.lt autorei Kristinai Puleikytei, rengusiai interviu su islamo ekspertu Egdūnu Račiumi. Jos tekstas „Viskas, ką tariamės žiną apie musulmonus, − bobučių pasakų lygio“ tapo skaitomiausiu tekstu gruodžio mėnesį.

„Rengdamasi interviu, paskaičiau ankstesnius E. Račiaus interviu bei pasisakymus panašiomis temomis. Rengdama tekstą suvokiau, kad esti skirtumas tarp islamofobijos, t. y. pačios islamo religijos nemėgimo, ir „muslimofobijos“ (pašnekovo naudoto termino), reiškiančios neapykantą asmenims, kurie išpažįstą islamą arba kilę iš islamiškų kraštų. Taip pat iš pašnekovo susidariau aiškesnį vaizdą apie musulmonų padėtį Europoje, dabartinės situacijos ištakas bei išgirdau faktų, kurių nežinojau (pvz., apie 1995 m. išpuolius Paryžiuje, panašius į 2015 m.)“, − sako Euroblogas.lt skaitomiausio teksto autorė.

„Beje, pašnekovo išsakytos įžvalgos pasitvirtina stebint dabartines tendencijas tiek Lietuvoje, tiek Europoje apskritai. Turiu omeny, stiprinamos saugumizacijos priemonės, dešiniųjų radikalų stiprėjimas ir pan.“, − pastebi K. Puleikytė.

Pasak jos, rengiant tekstą, sunkiausia buvo formuluoti pačius klausimus, norint gauti kuo išsamesnius atsakymus. „Iš tiesų, norėjosi (ir kartu buvo sunkiausia), kad interviu nebūtų nuobodus ir tekstas atspindėtų kuo aiškesnį bei objektyvesnį vaizdą apie įvykius Paryžiuje, religinį ekstremizmą bei musulmonus Europoje“, − sako teksto autorė.

Kviečiame susipažinti su skaitomiausiu tekstu:

Viskas, ką tariamės žiną apie musulmonus, − bobučių pasakų lygio

Egdūnas Račius, VDU nuotr.

Egdūnas Račius, VDU nuotr.

„Būtina savikritiškai pripažinti, jog nei apie islamo <…> evoliuciją ir jo kompleksiškumą, nei apie musulmonų visuomenių ir bendruomenių istoriją nieko nežinome. O ką tariamės žiną, yra bobučių pasakų lygio“, ─ sako Vytauto Didžiojo universiteto Regionalistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius.

„Islamo ir musulmonų pažinimas nėra eilėraštis, kurį galima iškalti ir po to visiems deklamuoti, net jei jis konkrečioje situacijoje „ne į temą“. Tai ilgalaikis (drįsčiau sakyti – viso gyvenimo trukmės) procesas, nes šiandienos žmonijos ketvirtadalį (o 2100 m. jau net trečdalį) sudaranti tūkstančio keturių šimtų metų istoriją turinti musulmonija yra tokia marga (ir, savaime suprantama, susiskaldžiusi bei prieštaringa), kad net nuoširdžiai gilinantis (o be musulmonų kalbų mokėjimo tai itin sudėtinga, jei ne apskritai bergždžia) [bus sunku – red. past.], priešokomis jos pažinti tikrai nepavyks“, – teigia pašnekovas.

Islamo ir musulmonų pažinimo klausimas pasidarė ypač aktualus įvykus teroristiniam išpuoliui Prancūzijoje ir nemažai žmonių automatiškai susiejus teroristų aktus su musulmonais.

Dėl lapkričio 13 d. Paryžiuje įvykdyto vieno didžiausių teroro aktų Europoje XXI a. atsakomybę prisiėmė grupuotė Islamo valstybė (ISIS), kurios vienas iš deklaruojamų tikslų yra islamiškos valstybės − kalifato − sukūrimas Irake ir Sirijoje.

Teroro aktas Prancūzijos sostinėje sukėlė didelę užuojautos bei empatijos bangą pasaulyje, socialiniuose tinkluose išplito hashtagas #PrayForParis.

Tuo pačiu Paryžiaus teroro aktas paskatino vis didėjančią islamofobiją Europoje. Musulmonai vis labiau tapatinami su terorizmu, o islamas traktuojamas kaip smurtą skatinanti religija/ideologija. Nuosaikūs Europos musulmonai pasmerkė teroro aktą bei socialiniuose tinkluose kilo tokios akcijos kaip „I am Muslim─not a Terrorist“ (liet. Aš su musulmonas/ė, bet ne teroristas/ė) kaip atsakas į stiprėjančią islamofobiją.

Apie musulmonų situaciją po Paryžiaus teroro akto, pabėgėlius bei galimas kovos su terorizmu priemones Europoje kalbinome islamo tyrinėtoją prof. Egdūną Račių.

Pirmieji išpuoliai prasidėjo dar 1995 m.

Egdūnas Račius, VDU nuotr.

Egdūnas Račius, VDU nuotr.

Paklaustas, kaip įvykiai Paryžiuje paveiks musulmonų bendruomenių padėtį Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse, kuriose yra gausios jų bendruomenės, E. Račius teigia, kad reikia įvertinti daug veiksnių, norint prognozuoti, kaip klostysis situacija bei įvykiai.

„Žvelgiant retrospektyviai (ir prisimenant, kad pirmieji išpuoliai bei užpuolikų gaudynės Paryžiuje vyko dar 1995 m. ir sietini su Prancūzijos vaidmeniu Alžyro pilietiniame kare), galima sakyti, kad Prancūzijoje, o ir kitur Vakarų Europoje, požiūris į musulmonus tolydžio prastėjo, jų atžvilgiu imtasi diskriminacinių, net segregacinių (ypač po 2001 m. rugsėjo), priemonių, taip įtvirtinant ir gilinant visuotinę muslimofobiją“, − teigia E. Račius.

Pašnekovas vartoja būtent muslimofobijos terminą, apibūdinantį musulmonų nemėgimą.

E. Račius suponuoja, kad priešiškumas musulmonams kaip kultūrinei grupei Europoje tik stiprės.

„Spėtina, kad muslimofobija, sustiprinta dar griežtesnėmis saugumizacijos priemonėmis, tik dar labiau sustiprės. Tikėtina, kad trumpalaikėje perspektyvoje padažnės neapykantos nusikaltimų (angl. hate crimes) prieš musulmonų asmenis (ypač hidžabus dėvinčias moteris) bei turtą − tiek bendruomeninį, tiek privatų. Na ir žinoma, radikalių populistinių politinių jėgų sustiprėjimas – jis jau užprogramuotas“, − sako islamo tyrinėtojas.

Nebūtina „pamilti“ visų 1,7 milijardo pasaulio musulmonų

Paklaustas, kaip būtų galima kovoti su stiprėjančia islamofobija, E. Račius siūlo formalų ir neformalų švietimą, „siekiant išmušti iš europiečių įsisenėjusius ir viešojoje erdvėje vėl atgaivinamus orientalizuojančius įvaizdžius bei stereotipus.“

Pašnekovo teigimu, pirmiausia „būtina savikritiškai pripažinti, jog nei apie islamo (kaip ideacinės sistemos, atspindimos tiek tafsyro žanre, tiek fikh plėtojime) evoliuciją ir jo kompleksiškumą, nei apie musulmonų visuomenių ir bendruomenių istoriją nieko nežinome. O ką tariamės žiną, yra bobučių pasakų lygio.“ Problema ta, kad „tokiame lygyje operuoja absoliuti dauguma viešumoje apie islamą ir musulmonus kalbančių, tiek politikų, tiek žiniasklaidininkų, tiek „ekspertų“.

„Islamo ir musulmonų pažinimas nėra eilėraštis, kurį galima iškalti ir po to visiems deklamuoti, net jei jis konkrečioje situacijoje „ne į temą“. Tai ilgalaikis (drįsčiau sakyti – viso gyvenimo trukmės) procesas, nes šiandienos žmonijos ketvirtadalį (o 2100 m. jau net trečdalį) sudaranti tūkstančio keturių šimtų metų istoriją turinti musulmonija yra tokia marga (ir, savaime suprantama, susiskaldžiusi bei prieštaringa), kad net nuoširdžiai gilinantis (o be musulmonų kalbų mokėjimo tai itin sudėtinga, jei ne apskritai bergždžia) [bus sunku – red. past.], priešokomis jos pažinti tikrai nepavyks“, – teigia pašnekovas.

Pažinimą kiekvienas iš mūsų gali pradėti nuo savo interesų/domėjimosi srities. „Pavyzdžiui, subkultūrų atstovai (pankai, gotai, satanistai, homoseksualai) turėtų pasidomėti tokiomis subkultūrinėmis grupėmis tarp musulmonų – jų tikrai apstu. Nebūtina „pamilti“ visų 1,7 milijardo pasaulio musulmonų, užtenka tarp jų susirasti bendraminčių. Lygiai kaip nemylime visų pasaulio nemusulmonų, o tarp jų ieškome su mūsų interesais ir pomėgiais susijusių žmonių, lygiai taip reikėtų ir į musulmonus žiūrėti“, − teigia profesorius.

Nuotaikos po Paryžiaus teroro akto atspindi vis didėjantį priešiškumą musulmonams, o ne norą juos pažinti, ypač tarp dešiniųjų politikų, apžvalgininkų bei jų sekėjų. Tokios visuomenės nuotaikos itin naudingos radikaliems dešiniesiems Europoje.

„Aišku, europiečių radikalai (nesvarbu, kaip jie save vadina ar yra vadinami) natūraliai atpažįsta musulmonų radikalus kaip savo antipodą ir juos universalizuoja pasaulį padalindami į „patriotus“ ir „priešus“. Bet sveiko proto žmonės, tiek musulmonai, tiek nemusulmonai, neturėtų pasiduoti tokiai įtaigai“, − teigia E. Račius.

Kai kurios Vidurio ir Rytų Europos šalys (pvz., Lenkija) po Paryžiaus teroro išpuolių pareiškė, nesutinkančios dėl pabėgėlių kvotų ir pan., pabėgėliai imti tapatinti su teroristais. Paklaustas, kaip gali keistis pabėgėlių klausimo sprendimas tokiame kontekste, E. Račius nemano, kad bus pokyčių tol, kol Europos Komisija laikysis savo nuostatos dėl perkeltų asmenų paskirstymo. „Dėl naujų įsileidimo kas kita, nes jau matome, kad imigracijos bei natūralizacijos teisinė aplinka griežtinama daug kur Europoje“, − teigia pašnekovas.

Visą interviu su Egdūnu Račiumi „Viskas, ką tariamės žiną apie musulmonus, − bobučių pasakų lygio“ galite perskaityti čia.

Kristina Puleikytė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: