Lietuviai – autostopo karaliai, arba Ką reikia žinoti prieš iškeliaujant

Sukūrė Euroblogas.lt, 17 vasario, 2016

Neslėpsiu, prieš pradėdama rašyti šį straipsnį, buvau nusiteikusi prieš autostopą. Nepatogu, nesaugu ir nepraktiška, – būtent taip įsivaizdavau kelionę pakeleivingomis mašinomis. Tačiau, net aš, didžiausia skeptikė, po pokalbių su keliais autostopo entuziastais, nusprendžiau šią vasarą nukeliauti kur nors nemokėdama nė cento.

„Visiška laisvė, – būtent taip man apibūdino pagrindinį autostopo, paprastai vadinamo tranzavimu, privalumą Vytautas Jokubauskas. – Nusipirkus bilietą visada yra grafikai, kelios valandos apžiūrėti miestą ir privalai grįžti iki tam tikro laiko. Čia darbas, o ne kelionė. O išvažiavus autostopu – visas pasaulio laikas yra tavo. Kiekvieną rytą atsikeli ir nežinai, kur būsi vakare.“

Keli mėnesiai kelyje be pinigų

Visų mano pašnekovų istorijos unikalios ir įdomios, tačiau šios merginos – Ievos Pavydytės – kelionė tiesiog neįtikėtina. Ji kelis mėnesius blaškėsi po Ispaniją ir Maroką, galop liko be pinigų, nemokamai gyveno ją pavėžėjusio vairuotojo šeimoje. Kam to reikėjo ir, bent man svarbiausias klausimas, – kaip jai tai pavyko?

„Prieš šią kelionę ieškojau naujų iššūkių, todėl nusprendžiau autostopu keliauti bet kur. Iš pradžių planavau kelyje praleisti mėnesį, bet išėjo daug daugiau“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakojo Ieva.

Kadangi buvo sausio vidurys, kelionė autostopu prasidėjo ne nuo Lietuvos, o nuo Barselonos, iki kur Ieva kartu su savo bendrakeleiviu nuskrido lėktuvu. Jiedu planavo iki savo pirmos stotelės, kur vėliau savanoriavo, keliauti pakeleivingomis mašinomis.

„Sunkiausia buvo išvažiuoti iš Barselonos. Stabdėme mašinas visą dieną ir niekas nestojo“, – teigė Ieva ir patvirtino iš kelių pašnekovų išgirstą mintį, kad Ispanijoje geriau netranzuoti.

Mergina kartu su draugu vienoje ispanų šeimoje savanoriavo beveik mėnesį, kai abu nusprendė, reikia keliauti toliau. „Leidomės į Ispanijos pietus susiradę kitą vietą savanorystei. Baisiausia, kad išvykau visiškai praradusi balsą ir mano draugui visą laiką teko kalbėti su vairuotojais už mane“, – pasakojo Ieva.

Kertame Europos ribą

Dar kurį laiką pasavanoriavusi kitoje ispanų šeimoje, I. Pavydytė nusprendė vykti toliau į pietus, tačiau čia išsiskyrė bendrakeleivio ir jos nuomonės, todėl į Maroką mergina iškeliavo viena. Prie Gibraltaro sąsiaurio ją pasitiko kitas draugas, su kuriuo prieš kelerius metus susipažino per socialinį tinką „Facebook“.

Kelionėje buvo tiek tarpinių stotelių, kad dabar tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovei net sunku prisiminti, kas ir po ko vyko, tačiau susitikusi su draugu, kurio manė niekada nesutiks, jie kartu nutranzavo iki Marakešo. Tiesa, po to, kai jai teko sumokėti už persikėlimą per Gibraltaro sąsiaurį, jai nebeliko pinigų. Skamba keistai, bet merginai pavyko išgyventi.

„Keliaujant mus nuolat priimdavo draugai, ieškojom nemokamos nakvynės per Couchsurfing.com. Pasirodo, kai keliauji autostopu, net tarpmiestiniai autobusai ir taksi gali būti nemokami“, – juokiasi pašnekovė.

Neįtikėtina tai, kad vienas iš vairuotojų Ievą priėmė pas save pagyventi Marakeše ir supažindino su vietos dizaineriais. Ten mergina praleido apie mėnesį. Tačiau mieste pradėjus sklisti gandams, ji nusprendė atsisveikinti su šeima ir keliauti toliau. Dar kurį laiką prasiblaškius po Maroką, jai grįžti padėjo tėvai, kurie nupirko merginai lėktuvo bilietus namo. Anot Ievos, ji būtų blaškytųsi po Maroką toliau, bet labai norėjo sudalyvauti močiutės jubiliejuje.

Pirmas kartas nenuvylė

Kitas pašnekovas Eimantas Mikšys pirmą kartą keliauti autostopu kartu su trimis draugais nusprendė į festivalį „Positivus“, kuris vyko Salacgrivoje, Latvijoje. Anot jo, atstumas buvo sąlyginai nedidelis, nė vienas nenorėjo važiuoti savo automobiliu, autobusu nepatogu bei neproporcingai brangu.

Pasiskirstę komandomis po du, vaikinai pradėjo savo kelionę nuo sostinės prekybos centro „BIG“. Po penkiolikos minučių juos prigriebė iki Rygos važiuojantis kinas.

–    Bet tavo ir Dariaus (Eimanto bendrakeleivio, – aut. past.) kelionė buvo smagesnė nei kitų draugų, kuriems pasisekė ir jie tiesiai viena mašina nuvažiavo į festivalį, – sakau Eimantui.

–    Taip! Nes mes dar linksminomės Rygoje, – atvirauja jis.

Prieš įvažiuojant į Latvijos sostinę, prasidėjo didžiulė audra ir reikėjo kurį laiką laukti, kol nustos lyti. Rygoje klaidžiojus apie 2 valandas ir pagaliau pamačius perbrauktą miesto ženklą, vaikinai ant ženklo net pradėjo rėkti. Galop „išėjus į kelią“, kuris veda į Taliną, po 10 minučių jie susistabdė automobilį, keliaujantį tiesiai į festivalį.

Iš „Posityvus“ pozityviai

Vienas dalykas, kuris mane žavėjo, kai kalbėjau su visais keliautojais, yra tai, kad jie nuolat šypsojosi. Nesuprantu, kalba apie tai, kaip buvo šalta ir nepatogu, kaip norėjo miegoti, bet šypsenos nuo lūpų niekur nedingsta. Magija – ne kitaip. Štai, pavyzdžiui, Eimanto kelionė namo taip pat nebuvo tokia sklandi, kaip ir į priekį. Vaikinai atgal keliauti sumąstė keturiese.

„Tai buvo pirmas kartas, kai tai darė tokia didelė komanda, todėl manėme, kad nepavyks. Visgi po 5 minučių sustojo estas ir pametėjo mus iki Rygos. Esam laimingi! Mes su Mindaugu smingam, Rimantas dar laikosi, Darius kalbasi, nes atsisėdo į priekį, – pasakoja apie kelionės namo pradžią ir juokiasi iš draugo. – Pats kaltas!“

Iš Rygos vaikinai nukeliavo iki Kekavos, nuo kur lietuvis pavežė iki Panevėžio aplinkkelio. Ten vėlgi niekas nestoja, o paėjus kilometrą sustoja merginos, kurios gali priimti tik du žmones. Įsodinę draugus, Eimantas lieka su Rimantu, tačiau jiems ir vėl nesiseka. Galop juos sutinka pavežti iki Vilniaus vienos įmonės direktorė, kuri bando įpiršti dar ir tinklinį marketingą.

Atvykus į Vilnių jiems nutiko, kaip aš vadinu, „kelionių efektas“, – sugrįžę namo jie pradėjo planuoti kitą kelionę. Šį kartą į Odesą.

Dešimt kartų iki Londono

Nuo Vilniaus iki Londono, interneto žemėlapių skaičiavimais, apie 2 tūkst. kilometrų. Maždaug dešimtkart tiek, beveik 20 tūkst. kilometrų, nukeliavo jau straipsnio pradžioje minėtas Vytautas Jokubauskas. Iš viso jis dalyvavo septyniose trumpesnėse kelionėse (kelių dienų) ir dvejose ilgesnėse. Į pirmą ilgesnę kelionę po Vakarų Europą vaikinas leidosi kartu su kurso drauge Aiste, o antrą kartą į Balkanus − jau vienas.

Apie šį keliavimo būdą pašnekovas kalbėjo taip natūraliai, lyg tai būtų lygiai tas pats, kaip tiesiog nueiti į parduotuvę. Vis dėlto, reikia nepamiršti, kad ilgą laiką, net ir klausydamasi neįtikėtinų nuotykių, vis tiek išlikau skeptiška. Nebūna taip jau viskas gerai… Paklaususi, ar buvo kelionėse kokių nors nemalonumų, tikėjausi išgirsti apie kraupius vairuotojus, tačiau tokios istorijos tikrai nesitikėjau.

„Tai buvo diena, kuri mane palaužė. Tuomet jau trečią savaitę keliavau autostopu po Balkanus. Prasidėjo viskas taip: stovėjau 6 valandas vienoje vietoje be šešėlio po Makedonijos saule, kol galų gale sustojo sunkvežimio vairuotojas. Pasirodo, čia mafijos regionas, todėl niekas nestojo“, – pasakojo Vytautas ir džiaugėsi, kad pagaliau pajudėjo iš tos vietos.

Jį pavėžėjo apie 40 kilometrų ir išleido kitur. Viskas – tiek vaikinui tądien pavyko nukeliauti, niekas daugiau nestojo. Maža to, iš pro šalį važiuojančios mašinos pro langą vėmė vaikas ir dalis skrandžio turinio šiek tiek teko Vytautui. Dar maža to, prasidėjo liūtis ir jam teko nakvoti po viaduku.

„Tiek susidėjo juokingų ir keistų nesąmonių į vieną dieną, tad pagalvojau, kad aš čia Balkanuose jau tris savaites valkatauju, po savaitės prasideda mokslo metai, todėl reikėtų judėti namo“, – apie baisiausią kelionės pabaigą su šypsena pasakojo Vytautas. Tiesa, kitą dieną jam pasisekė, nes susistabdė autobusiuką ir jį pavežė net iki Lenkijos. Kaip sakoma, jei šiandien nesiseka, palauk rytojaus.

Viskas virsta varžybomis

Visi mano pašnekovai vienu ar kitu momentu prisipažino, kad dažnai šias keliones paverčia lenktynėmis. Kad ir iki Klaipėdos. O pradėjusi domėtis plačiau, sužinojau, kad iš tiesų egzistuoja oficialios autostopo varžybos. Jas organizuoja Vilniaus autostopo klubas (VAK).

„Autostopininkai, keliaujantys visus metus, kartais prie arbatos pasiginčija, kuris iš jų yra greitesnis. Kartą per metus nusprendžiama pasivaržyti ir įsitikinti, kuris greitesnis. Tokiu būdu apsikeičiama gerosiomis praktikomis bei technikomis, išmokstama greitai pasiekti reikalingą maršrutą“, – teigė Vilniaus autostopo klubo (VAK) įkūrėjas Vladas Sapranavičius.

Smagiausia tai, kad nėra jokių apsiribojimų, kas gali dalyvauti. Svarbiausia būti sulaukus 18 metų, plačiai šypsotis ir žinoti, kaip elgtis.

Keliautojai pataria, ką reikia žinoti prieš išvykstant:

1.    Autostopininkas visada galvoja apie vairuotoją. Tikras autostopo entuziastas turėtų būtinai pakalbinti vairuotoją, sutrumpinti jam kelionę, stengtis būti įdomiu pašnekovu, nemiegoti automobilyje ir ilgam negaišinti vairuotojo, kai reikia paimti keleivį ar išleisti.

2.    Visada matomas. Kad greitai sustotų mašina, reikia prisiminti pirmą patarimą – galvokite apie vairuotoją. Stovėkite gerai matomoje vietoje, kad spėtų jus įvertinti ir turėtų kur sustoti.

3.    Gerbia kolegas. Jei ateini į vietą ir ten tranzuoja kiti, nereikėtų užlįsti prieš juos. Geriau atsistoti už tų žmonių ar toliau, ir tik jiems nuvažiavus, keliauti pačiam.

4.    Saugumas, saugumas ir dar kartą saugumas. Ryški apranga reikalinga ne tik dėl to, kad greičiau sustotų automobilis, bet ir dėl saugumo, – tiek dieną, tiek naktį turite būti gerai matomas.

5.    Žemėlapiai ir maršruto žinojimas – privaloma. Šis punktas svarbus ne tik dėl jau aptarto saugumo, bet ir dėl to, kad ne visur vairuotojai gali sustoti ir tai po to gali sudaryti jums daug problemų. Reikia iš anksto pasižiūrėti, kur važiuoja vairuotojas ir prieš jam išsukant iš kelio pasižiūrėti, kur yra degalinė, ten išlipti ir ieškoti kito kelionės kompaniono. Pravažiavus teks pėstute eiti keliolika kilometrų iki kitos degalinės.

6.    Tarpinės stotelės būtinos. Keliautojų teigimu, kelyje praleidę kelias dienas tikrai norėsite pailsėti. Tam puikiai tinka Couchcurfing.com svetingumo tinklas arba sutikti pakeleiviai, kurie dažnai pakviečia pas save.

7.    Nepamirškite gero inventoriaus. Reikėtų pasirūpinti neperšlampančiais drabužiais, šiltu miegmaišiu. Svarbiausia neperkrauti kuprinės ir apgalvoti, ko jums gali prireikti. Galima įsidėti maisto, kuris neužima daug vietos, negenda bei visada privalu turėti vandens.

Viktorija Karsokaitė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Vienas atsakymas į “Lietuviai – autostopo karaliai, arba Ką reikia žinoti prieš iškeliaujant”

1. Viktorija Karsokaitė 17 vasario, 2016

   Reblogged this on Viktorijos Karsokaitės tinklaraštis.

   PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person

   Atsakyti

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.