Mėnesio tekstas – apie Londone sėkmingai studijuojančią ir dirbančią lietuvę

Sukūrė Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, vasario 23, 2016

Daugiausia tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojų dėmesio sausio mėnesį sulaukė Virginijos Pupeikytės-Dzhumerovos rengtas interviu su fotografiją Londone studijuojančia ir dirbančia Raminta Razmaite. Mergina atvirai ir be užuolankų papasakojo, kokia Jungtinėje Karalystėje studijuojančių ir dirbančių lietuvių kasdienybė. Kaip kilo idėja pakalbinti būtent Ramintą, pasakoja pati Virginija.

„Su šia ir daugeliu kitų labai talentingų paauglių susipažinau prieš keletą metų. Raminta ir jos klasės draugai dalyvavo Zarasų viešojoje bibliotekoje organizuotoje kūrybišką skaitymą skatinusioje fotografijos stovykloje. Ši moksleivių laida Zarasuose buvo išskirtinai gabi. Žinau, kad nemažai moksleivių pasirinko studijas užsienyje, sėkmingai studijuoja ir dirba, kiti jau kuria savo verslus. Prieš interviu buvo labai smalsu sužinoti, kaip pasikeitė ir kuo dabar gyvena mažame miestelyje užaugusi mergina“, − pasakoja straipsnio „Lietuvė pataria, kaip įsidarbinti Londone“ autorė Virginija.

„Apie tai, kad gerokai pasikeitė ir vis dažniau nebesupranta Lietuvoje likusių draugų, puse lūpų prasitarė pati Raminta. Tačiau jau pokalbio pradžioje buvo akivaizdu: su manimi kalbasi ne naivi, rožines svajones puoselėjanti mergaitė, o subrendęs, savimi pasitikintis, savo dabartimi ir ateitimi besirūpinantis jaunas žmogus. Tiesą sakant, buvo kiek pavydu, nes pati, būdama dvidešimties, tokia savarankiška nebuvau. Labai smagu, kad sunkiomis akimirkomis merginą palaiko šeima. Užuot sakiusi, kad „Gal grįžk namo, jei taip sunku“, Ramintos mama merginą skatina nesustoti“, − pastebi teksto autorė.

„Šis interviu galėtų būti ir geras pavyzdys iliustruoti diskusijas apie kūrybinį darbą atliekančių specialistų atlyginimus. Dažnai užsakovai išpučia akis, kai fotografas, tekstų kūrėjas ar dizaineris pasako, kokia suma įvertina savo paslaugas: „Ir už ką čia tiek mokėti? Aš pats geriau pasidarysiu.“ Paskaitykite Ramintos istoriją, kaip įgyjami tokiems darbams reikalingi įgūdžiai, kiek valandų varvinamos akys prie kompiuterio mokantis vienokių ar kitokių dalykų ir kiek pastangų reikia įdėti, kad gražūs kadrai išeitų „savaime“. Raminta čia griežta: savaime niekas neišeina ir tik talento neužtenka. Įgimti gabumai turi būti nuolat lavinami. Norint pasiekti gerų rezultatų, būtina daug ir sunkiai dirbti. O už tai turi būti atitinkamai atlyginama“, − sako Virginija.

„Po šio pokalbio labai džiaugiuosi, kad užaugo, bręsta ir jau po kelerių metų į darbo rinką aktyviai įsilies būtent tokia jaunų lietuvių karta: drąsi, suvokianti Lietuvą pasaulio kontekste, laisvai kalbanti užsienio kalbomis ir pasitikinti savimi. Džiaugiuosi dar ir tuo, kad šią būsimą fotografijos žvaigždę pakalbinau tuomet, kai ji apie pripažinimą dar tik svajoja“, − kalba teksto autorė.

Mėnesio tekstu pripažintą interviu galite paskaityti čia:

Lietuvė pataria, kaip įsidarbinti Londone

Žodis „darbas“ kone geriausiai atspindi šiuo metu fotografiją Midlsekso universitete studijuojančios Ramintos Razmaitės kasdienybę. Mergina neslepia – studijuoti ir nedirbti Jungtinėje Karalystėje galėtų tik labai turtingų tėvų atžalos. „Londone taip jau yra – tik dirbi dirbi dirbi, kasdien tik universitetas−darbas−namai. Čia atvykus apie Lietuvą ir ten likusį nerūpestingą gyvenimą verčiau pamiršti, kitaip nieko gero nebus“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja Anglijoje rožinius akinius labai greitai nusimetusi dvidešimtmetė.

– Raminta, į Jungtinę Karalystę prieš pusantrų metų atvykai studijuoti fotografijos. Kaip prasidėjo tavo gyvenimas ir studijos šioje šalyje?

– Skridau čia nusiteikusi labai pozityviai. Atrodė, susirasiu draugų, bus labai linksma, Londonas atrodė svajonių miestas. Bet ne, taip nebuvo (juokiasi, − aut. past.) Anglai, ypač mūsų kursas, nėra draugiški. Konkurencija didžiulė. 40 žmonių susiskirstę į grupes pagal tautas. Daugiausia bendrauju su lietuviais, mūsų čia dešimt. Atvažiavusi net pusantro mėnesio nieko neveikiau, negalėjau susirasti darbo. Darbo paieškas pradėjau tiesiog visur siųsdama CV. Skelbimų čia ganėtinai daug, bet įsidarbinti sunku, jei neturi Anglijoje įgytos patirties.

– Sakai, kad studijuodama nedirbai net pusantro mėnesio, nors tai nėra toks jau ilgas laiko tarpas. Kodėl vos atvažiavę studentai išsyk pradeda dirbti?

– Leisti sau nedirbti gali studentai tik iš tikrai labai turtingų šeimų. Kiek žinau, visi mano pažįstami Anglijoje studijuojantys lietuviai dirba. Londonas yra labai brangus miestas. Po pusantrų metų patirties galiu pasakyti, kad tėvai kas mėnesį turėtų studentui siųsti maždaug 600-700 eurų. Už šiuos pinigus susimokama kambario nuoma, nusiperkama pavalgyti, tačiau tik tiek. Jokių pramogų. Suprantu, kad vaiko, kilusio iš vidutinio sluoksnio, tėvams yra labai sunku. Jei abu tėvai gauna minimalius atlyginimus, iš viso apie 600 eurų, tai savo vaikui užsienyje padėti tiesiog neturi iš ko.

– Sakai, kad studentams Anglijoje dirbti būtina, tačiau ar tam sudarytos tinkamos sąlygos?

– Tikrai taip, ypač pirmaisiais metais. Dėstytojai vadinamuoju adaptaciniu laikotarpiu atvykėlių tikrai nespaudžia. Pirmame kurse visi lietuviai dirbo, dėstytojai apie tai žinojo. Baigiantis mokslo metams patarė kitąmet nesidarbinti, neva bus per sunku. Dabar, antrame kurse, paskaitų turime tris dienas per savaitę – antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį. Iš tikrųjų studijų krūvis didesnis, projektams skiriama mažiau laiko, tačiau nėra taip tragiška, kaip dėstytojai gąsdino. Be to, kai nori, tai sukiesi ir viską spėji.

– Ką dirbai ir dabar dirbi tu?

– Pirmaisiais metais teko dirbti viskuo – ir valytoja, ir kambarine, ir padavėja, ir renginiuose, taip pat dirbau įvairius pavienius darbelius. Dažniausiai visur tik po keletą mėnesių, suprantant, kad tai laikina ir nėra tavo trokštamas darbas. Pernai dirbdavau po 30 val. per savaitę ir buvo sunku. Galiausiai radau tai, kas patinka ir siejasi su studijomis. Nuo Kalėdų dirbu drabužių parduotuvėje – dėlioju drabužius vitrinose, priimu užsakymus, fotografuoju prekes katalogams. Tai vienas geresnių darbų, kuriuos gali rasti studentas. Dirbu 14 val. per savaitę ir tik savaitgaliais – šeštadienį 8 val. ir sekmadienį 6 val. Bet jeigu nori, visada galima pasiprašyti viršvalandžių. Aš labai dažnai prašau, nes 14 val. tikrai nėra pakankamai. Už jas per mėnesį gaunu 440 svarų, o už kambario nuomą moku 370 svarų. Tai nesunku suskaičiuoti, kiek iš to atlygio man galiausiai lieka (šypsosi, − aut. past.)

– Nuo ko priklauso, kaip greitai studentas įsidarbins Anglijoje?

– Pirmiausia, kaip jau ir minėjau, būtina turėti Anglijoje įgytos darbo patirties. Niekam čia neįdomu, ką tu veikei Lietuvoje. Kitas svarbus dalykas – metų laikas. Pavyzdžiui, rugsėjį ir spalį susirasti darbą labai sunku, nes prasideda mokslo metai ir įsidarbinti bando visi studentai. Labai lengva įsidarbinti gruodį. Mano darbe šventiniam laikotarpiui buvo įdarbinta apie du šimtus papildomų darbuotojų – Anglijoje apskritai labai populiarūs trumpalaikiai darbeliai. Sausį aš vadinu tylos momentu – niekas nieko neieško. Pavasarį, prieš Velykas, darbo rinka vėl pagyvėja. O vasarą tai gal daugiau sėkmės dalykas. Vieni studentai išvažiuoja atostogauti, bet jų vietas greitai užima atvažiavusieji iš kitų šalių. Londone labai didelė konkurencija. Daugybė žmonių ieškosi darbo, daugybė!

– Bet vis dėlto čia atvažiavai ne dirbti, o studijuoti. Kaip sekasi mokytis šio kūrybiško amato? Papasakok plačiau apie fotografijos studijų specifiką.

– Iš tikrųjų sekasi gerai. Žinoma, kartais būna dienų lyg tyčia, kai labai nesiseka. Viena tokių dienų, tiesą sakant, buvo šiandien. Praėjusį savaitgalį iš darbo į namus atsinešiau studiją (didžiulis lagaminas ant ratukų, kuriame sukrauti fotografavimui reikalingi daiktai – stovai, fonai, lempos, − aut. past.). Gerai, kad dirbu būtent drabužių parduotuvėje ir tokią studiją apskritai galiu gauti, nes universitete trečiakursiai rengia baigiamuosius darbus ir visos studijos šiuo metu užimtos (bakalauro studijos Jungtinėje Karalystėje trunka trejus metus, − aut. past.) Taigi daug dirbau studijų atsiskaitymams, fotografavau senovine juostele. Ir ką gi – šiandien juostelę išryškinau, o nė vienas kadras neišėjo. Tokiomis dienomis labai liūdna, atsidūsti ir klausi savęs, ką čia apskritai veiki. Tačiau susiimi ir eini toliau.

Studijuojant fotografiją svarbu būti komunikabiliu, negali visą laiką tik dirbti, būtina megzti bent minimalias pažintis. Pavyzdžiui, dabar vienam projektų turime fotografuoti identiškus dvynius. Niekas neklausia, iš kur tu juos gausi. Ieškai internetu, per draugus, draugų draugus… Be to, daugelis pamiršta, kad fotografija yra menas, kuriam reikalinga šviesa. Rašyti ar skaičiuoti galima ir naktį. O jei pramiegosi ar dieną užsiimsi kitais reikalais, fotografijai paprasčiausiai neliks tinkamo laiko.

 

Visą interviu „Lietuvė pataria, kaip įsidarbinti Londone“ galite skaityti čia.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Vienas atsakymas į “Mėnesio tekstas – apie Londone sėkmingai studijuojančią ir dirbančią lietuvę”

1. aušra kovo 8, 2016

   Sėkmės, mergaitės, džiaugiuosi ir didžiuojuosi jumis, jūs šaunuolės. Saugokit ir mylėkit save.

   PatinkaPatinka

   Atsakyti