Paulius Gritėnas – apie vaistus nuo teroro, kuris gimsta Europos viduje
Paulius Gritėnas, nuotr. iš asm. albumo
Tą savaitę, kai įvyko Briuselio atakos, į kiekvieną pašnekesį įsisukdavo saugumo tema. Kalbant su kurso draugais, kolega sporto salėje, o ypač tėvais, ne kartą teko išgirsti nuomonę, kad čia, Lietuvoje, dabar saugiausia. Saugiau nei Vakarų Europoje. Ar toks teiginys teisingas ir kaip stiprinti saugumą, tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja 15min užsienio naujienų redaktorius, politikos apžvalgininkas Paulius Gritėnas.
– Ar terorizmo objektu Vakarai tapo labiau nei likusi Europa?
– Ar dar yra toks dalykas, kaip Vakarų Europa? Reikėtų kalbėti apie Europos Sąjungą, kuri politikos, saugumo, sprendimų priėmimo prasme yra daug svarbesnė nei Centrinės, Rytų ar Vakarų Europos darinys. Gyvename toje pačioje politinėje erdvėje, todėl pasakymas, kad Vakarų Europa nukentėjo labiau, yra netikslus. Nukentėjo visi europiečiai, žinoma, labiausiai Belgija, Prancūzija, kurių piliečiai buvo teroro atakų centre.
Europos Sąjungos saugumas jau pasikeitė. Pasikeitė po lapkričio 13-osios Paryžiuje ir dabar, po antradienio Briuselyje. Europa tokios patirties nelabai turėjo, turbūt ir po JAV rugsėjo 11-osios nelabai suprato terorizmo grėsmės. Pastarieji išpuoliai parodė, kad Europa yra pažeidžiama, kad kasdien kažkas gali grėsti.
– Ar tik saugumo stiprinimas gali užkirsti kelią terorizmui?
Paulius Gritėnas, nuotr. iš asm. albumo
– Stiprinti saugumą reikia iš įvairiapusiškai. Tiesiogine prasme, t.y. žvalgybų, pajėgų, specialiųjų pajėgų darbo stiprinimas, jų reagavimo spartinimas. Mes aiškiai žinome, kad susiduriame su priešu, kuris turi tiesioginę valdžią Sirijoje ir Irake. Antras žingsnis būtų Islamo valstybės naikinimas, jos plėtros stabdymas, kas iš esmės yra padaryta, bet čia kyla klausimas, kas bus po to. Ir čia pereiname į trečiąjį saugumo lygmenį − Europos saugumą ir pačių europiečių sugebėjimą atsispirti ekstremistinėms idėjoms.
Man jau pabodo tai sakyti, bet vėl pakartosiu, kad teroro aktai buvo įvykdyti Europos piliečių, turinčių tikrus Belgijos, Prancūzijos piliečių pasus. Tai rodo, kad problema egzistuoja pačios Europos viduje, teroras gimsta čia.
Žmonės ir bendruomenės, kurios negyvena tuo pačiu, vakarų europiečių mąstymu ir kasdienybe, jaučiasi atskirti. Formaliai, pagal pasus, apsirengimą, klausomą muziką, žiūrimus filmus, jie yra vakarų europiečiai, bet pagal savo filosofinius, dvasinius tikslus, jie jaučiasi priklausą kažkokiam neapibrėžtam galios centrui, kurį dabar įkūnijusi Islamo valstybė. Tai tapo prieglauda visiems, nusivylusiems europietiška tvarka.
Panašiai kaip turbūt Lietuvoje, nusivylę europietiška tvarka, randa prieglaudą rusiškoje informacijoje arba tame, ką siūlo Rusija. Tai yra bėgimas nuo Vakarų Europos abejingumo, kurį ji rodo tam tikroms bendruomenėms. Tai dvejopas reiškinys, nes kalti tie, kurie atsiskiria, bet kalta ir kita pusė. Ta, kuri atsiskyrimą aiškina, kaip natūralų procesą, kad visuomenėje gali būti abejingų, nelojalių piliečių.
– Kiek svarbi Europos valstybių vidaus politika imigrantų, tautinių mažumų, pabėgėlių integracijos klausimu?
– Europoje yra apie milijoną naujų pabėgėlių, kurie greičiausiai nėra susipažinę su europietišku gyvenimu. Juos reikia ne tik kuo greičiau integruoti, bet ir kuo skubiau paversti sąmoningais piliečiais, nes greitai jie gaus balsavimo teisę, pradės pilietiškai aktyviai reikšti savo nuomonę.
Mane liūdina suvokimas, kad išstūmus už sienos kažkiek imigrantų, jų problema išsispręs. Integracijos problema niekada neišsispręs, nes mes gyvename globaliame pasaulyje. Visi esame priversti integruotis skirtingomis aplinkybėmis. Tas pats lietuvis, nuvykęs į Londoną, jis integruojasi į naują kultūrą. Kiek sėkmingai jis integruojasi, tiek sėkmingas jo asmeninis gyvenimas. Integravimosi procesas nėra tik politinis, jis vyksta ir asmeniniame, bendruomeniniame lygmenyse.
-
- Paulius Gritėnas, nuotr. iš asm. albumo
-
- Paulius Gritėnas, nuotr. iš asm. albumo
– Ar keičiasi ES valstybių integracijos politika?
– Aš jau matau pokyčius. Švedijos ambasadorė Lietuvoje pareiškė, kad jos atstovaujama šalis jau praėjusiais metais labai aiškiai apibrėžė ribas, kiek jie gali priimti pabėgėlių. Jie supranta, kad jeigu į integracijos programą nebus įtraukiamos visos socialinės grupės, tiek pabėgėliai vaikai, tiek pabėgėliai tėvai, tai integracija bus žodinė, deklaratyvi. Kaip įvyko Vokietijoje, kuri pareiškė, kad gali priimti milijoną pabėgėlių, nors neturi tam infrastruktūros. Ją kuria šiuo metu, bėgdami iš paskos. Švedija to nenori ir išlieka prie savo apsibrėžto skaičiaus, nes jie turi konkretų planą.
Planai yra kuriami, kai kurios valstybės aiškiai suvokia, kiek jos gali. Problema yra ta, kad nėra vieningos ES pozicijos. Kitą dieną po Briuselio įvykių Lenkijos premjerė Beata Szydło pareiškė, kad jie nepriims nė vieno pabėgėlio, nes jų gretose gali būti teroristų. Tad šalių suvokimas ir požiūris į integraciją kinta nebūtinai sėkminga linkme.
Faktas, kad jeigu ES nesiims vieningo problemos sprendimo, tai pačiai Sąjungai iškils pavojus. Jei šalys, pasisakančios prieš pabėgėlių priėmimą, nekeis politikos, jos užmes naštą vadinamosioms stipresnėms valstybėms. O tų, stipresnių valstybių, žlugimas atsilieps visai ES. Tai grandininis procesas, kurį mažai kas nori suprasti.
– Šiandien atrodo, kad būtent Lietuvoje yra saugu, bet ar ilgai? Ko turime imtis, kad išvengtume Prancūzijos ir Briuselio istorijos?
– Turbūt Lietuva niekada nebus pabėgėlių kelionės tikslas. Ne todėl, kad mes nesugebėtume sukurti patrauklaus socialinio modelio ar augančios ekonomikos. Tai įmanoma padaryti per 10-15 metų, priklauso nuo ryžto ir politinės valios. Problema yra mūsų kultūros nepatrauklumas. Dažniausiai žmogus, vykstantis iš užsienio į Lietuvą, nežino, ko laukti. Greičiausiai žino tik, kad sulauks tam tikros distancijos, kad Lietuvoje žmonės iš kitų valstybių nėra laukiami išskėstomis rankomis. Iš dalies tai padaro mus periferija labiau negu esame.
Mums kartais pasiseka, o kartais ne, kad esame toks užkampis, iš vienos pusės ginamas Lenkijos, iš kitos pusės jau Rusija, Baltarusija. Šalys, nesiekiančios europietiškų vertybių. Todėl manau, kad Lietuva niekada netaps Europos centru ir mūsų problemos niekada nebus tokios pačios. Greičiausiai nesusidursime su pabėgėlių klausimu, bet čia Lietuva čia gali būti solidari ES narė ir kiek įmanoma pagelbėti, jeigu įsibėgės pabėgėlių perskirstymo tvarka.
– Kodėl Lietuvoje tiek daug neigiamos nuomonės pabėgėlių klausimu?
Paulius Gritėnas, nuotr. iš asm. albumo
– Viskas priklauso nuo kultūrinės patirties. Protingėjimo procesas vyksta nuo pat nepriklausomybės pradžios. Ypač prie to prisidėjo laisvos galimybės išvykti ir čia atvykti bei informacijos kaita dėl naujųjų technologijų. Mus jungia jau globalūs dalykai − su siru galime kalbėtis apie Holivudo filmą arba sporto renginį, abiem tai yra artima.
Priversti žmones mąstyti galima pačių žmonių iniciatyva. Jungtis į iniciatyvas ir formuoti aplinką, kokioje norime gyventi, kreipti savo jėgas į tai, kad suvoktume, jog pasaulis nėra uždaras su uždaromis dėžutėmis, kur vienoje yra islamas, kitoje − tik sirai, trečioje − tik lietuviai. Gyvename pasaulyje, kuriame negalima 100 procentu apibrėžti linijų ir pasakyti čia yra taip, o ne kitaip. Tai supratus, ateis ir suvokimas, kad pabėgėliai visgi nėra tokie svetimi, kokie atrodo iš pirmo žvilgsnio.
– Kaip kiekvienas galime prisidėti prie visuomenės saugumo?
– Lietuvoje saugumo jausmas yra pakankamas, gal net per daug didelis, per daug pasitikime tuo, ką turime dabar. Lietuvos specialiosioms tarnyboms, teisėsaugai trūksta finansavimo, kad sugebėtume atsakyti į iššūkius. Terorizmas nestovi vietoje. Jeigu anksčiau susidurdavome su atakomis, rengiamomis lėktuvuose, tai dabar jos vyksta daug gudriau. Kad specialiosios tarnybos galėtų į tai atsakyti, reikalingas kuo didesnis dalinimasis duomenimis, politikų parama ir žmonių susitaikymas, kad kartais turėsime atsisakyti dalies privatumo, kad jaustumėmės saugesni fiziškai.
Žmonės saugumo jausmą gali susikurti panaikindami nežinomybę, kas vyksta aplink juos. Dažnai nežinome, kad egzistuoja tam tikros socialinės grupės, tautinės mažumos, bendruomenės, nesidomime, ką jos veikia. Ši praktika Europoje nepasiteisina, Lietuvoje taip pat. Romų bendruomenė Vilniaus pakraštyje ilgainiui tapo kriminaline zona. Šis pavyzdys rodo, kad jeigu mes neįsikišime kaip visuomenė, ryšys gali nutrūkti visiškai. Taip atsiranda žmonės, kurie jaučiasi nustumti, kurie negyvena taip sėkmingai, kaip gyvena didžioji dauguma visuomenės. Jie pradeda savęs nebetapatinti su valstybe, tampa jai priešiški.
– Kokiais būdais mažinti atskirtį?
– Skatinti nuosaikesnių žmonių raišką, įtraukti juos į politiką. Tradicinės partijos turi ieškoti dialogo, kas vyksta bendruomenėje. Puikus JAV pavyzdys, kaip demokratų, respublikonų partijos įtraukė juodaodžius tuo metu, kai jie buvo pakankamai atskirti. Pradėjo „rastis“ juodaodžiai politikai vietoje „Juodųjų panterų“ grupuotės, kuri agitavo už fizinį susidūrimą su baltaodžiais. Didžiosios partijos įtraukė labiau išsilavinusius bendruomenių atstovus, jų lyderius ir tie žmonės tapo politikais. Užsimezgė glaudesnis dialogas nei „jie ir mes“, nes „jie ir mes“ pradėjo turėti bendrumų, jie tapo mūsų dalimi.
Gabija Karlonaitė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Vienas atsakymas į “Paulius Gritėnas – apie vaistus nuo teroro, kuris gimsta Europos viduje”
[…] mūsų pašnekovas Paulius Gritėnas sako, kad Europoje yra žmonių ir bendruomenių, kurie nesijaučia savo valstybės dalimi, tad reikia […]
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person