Savanorystės, kuriai reikia suaugti, link

Rimgailė Renevytė, Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Rimgailė Renevytė, Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

„Manęs netenkina žiūrovo pozicija. Jis vadovaujasi įspūdžiu, o aš noriu svarstyti, kaip ir kodėl sukasi scenos ratas. Tai, kas neskirta matyti žiūrovui – man yra įdomiausia.“

Rimgailė Renevytė jau ketverius metus varsto Lietuvos nacionalinio dramos teatro duris. Pradėjusi nuo savanorystės, vėliau darbo rūbinėje, šiandien pati renka teatro savanorių komandą ir koordinuoja jos veiklą. Apie tai ji pasakoja tinklaraščiui Euroblogas.lt.

Nuo ko viskas prasidėjo

Dabar mergina yra salės administratorė ir savanorių koordinatorė, nuotr. iš LNDT archyvo

Dabar mergina yra salės administratorė ir savanorių koordinatorė, nuotr. iš LNDT archyvo

Trečiame kurse teatro kritiką studijuojanti mergina savanoriauti pradėjo mokyklos laikais. „Pirmą kartą savanoriavau 2010-aisiais metais tarptautiniame dainuojamosios poezijos festivalyje „Tai – aš“.  Vėliau, tuose pačiuose Vilniaus mokytojų namuose prisidėjau prie panašių renginių, koncertų. Kiekvienais festivalio metais patirtis gilėjo, tad ir savanoriaudama gaudavau įvairesnių darbų: nuo programėlių sudarymo iki koncertų vedimo. Tačiau festivaliams reikia atiduoti labai daug jėgų per koncentruotą laiką, o man visada norėjo tęstinumo. Norisi dozuoti mėgstamą dalyką tam, kad nuo jo nepavargtum, todėl teatras pasirodė tam tinkamesnė vieta. Jis visada mane raukė labiausiai.“

Taip savanorystės vedina mergina pažino teatrą. Būdama dešimtoje klasėje Rimgailė išbandė save Menų spaustuvėje.

„Buvo įdomu susipažinti su pasiruošimo darbais prieš spektaklius – šiek tiek pagelbėti ir už tai turėti galimybę juos stebėti. Tačiau tuo metu Menų spaustuvėje savanorių pagalbos reikėjo mažai, pastovios ir tvirtos komandos nebuvo, todėl per mėnesį apsilankydavau vos kartą ar keletą. Daugelio savanorių nepažinojau, o man norėjosi bendrystės ir stabilumo.“ Todėl idealizmas ir, kaip pati sako, vaikiškas naivumas, jog teatras yra magiška ir šventa vieta, dvyliktoje klasėje paskatino įsijungti į Lietuvos nacionalinio dramos teatro savanorių ratą.

Baimę pakeitęs noras ginti

Po metų savanoriavimo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Rimgailė gavo pasiūlyma dirbti jo rūbinėje, Giedrės Zubrickytės nuotr.

Po metų savanoriavimo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Rimgailė gavo pasiūlyma dirbti jo rūbinėje, Giedrės Zubrickytės nuotr.

Savanoryste Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Rimgailė susižavėjo, nes buvo buriama nuolatinė komanda ir tai padėjo kurti teatro atmosferą. Spektaklių gausa, pagalba juose kelis kartus per savaitę reikalavo atsakomybės ir savanorių atsidavimo. Griežta tvarka neišgąsdino, o motyvavo merginą imtis šios veiklos.

Baimė pirmąją dieną merginai nebuvo svetima. Rimgailė prisimena, kad jaudulį nugalėti padėjo smalsumas ir pasitikėjimas šalia esančiais žmonėmis.

„Pajutau, jog kontroliuoju situaciją, laikau ją savo rankose. Suvokimas, jog nesu viena, kad šalia manęs, prie tų pačių durų yra mano komandos nariai, leido pasitikėti savimi, nusiraminti ir sutikti 600 spektaklio pasižiūrėti atėjusių žmonių“, − bendruomeniškumą savanorio veikloje Rimgailė išskiria kaip dominuojančią savybę.

Kartu su dar dviem draugais savanoriais Rimgailė teatre praleisdavo visą savaitę. Merginą nuo antradienio iki sekmadienio galėjai rasti savanoriaujančią.

„Aš niekada neįsivaizdavau, kaip veikia, pavyzdžiui, scenos mechanizmai. Stebi spektaklį, matai, kad scenos ratas sukasi, bet nežinai, kaip tai vyksta. Būtent savanorystė teatre leido pažinti vidines tėkmes. Būnant tik žiūrovu daug dalykų praeina pro akis, apie juos dažnai net nesusimąstoma. Man teatras tapo namais, kuriuose kiekvienas kampas pažįstamas, mielas, juos intuityviai norisi ginti ir saugoti.“

Nematomas savanorių frontas

Teatro kritiką studijuojanti mergina sako, kad jai svarbu įžvelgti tai, ko nemato žiūrovas, Giedrės Zubrickytės nuotr.

Teatro kritiką studijuojanti mergina sako, kad jai svarbu įžvelgti tai, ko nemato žiūrovas, Giedrės Zubrickytės nuotr.

Darbe Rimgailė vertina gerą nuotaiką. Savanoriai kartu su žiūrovais ir aktoriais kuria spektaklio atmosferą ir yra priklausomi vieni nuo kitų, todėl kuo ramiau ir sklandžiau vyksta darbas, tuo daugiau geros energijos pripildo teatrą.

Pasak Rimgailės, savanoriai daro labai didelį nematomą darbą. „Visą laiką reikia žmonių, kurie turi entuziazmo, nėra užsidarę teatro reikalų dėžutėje. Dažnai teatras savanoriams yra erdvė, kuri juos džiugina, papildo, įkvepia. Todėl bent vieną, sakytumei, niekuo neypatingą vakarą, jie spinduliuoja savo energija ir yra pasiruošę pasidalinti tuo jausmu su kitais.“ Anot merginos, kolektyvinis bendruomenės būvis teatre yra svarbus visiems, nes teatras tampa namais ne tik spektakliams ar aktoriams, bet ir savanoriams.

Savanorės veikla teatre Rimgailei tapo ne tik hobiu, bet ir darbu, nuotr. iš asm. albumo

Savanorės veikla teatre Rimgailei tapo ne tik hobiu, bet ir darbu, nuotr. iš asm. albumo

Rimgailė tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja, kad eidama savanoriauti neturėjo tikslo gauti darbą. Jei merginai nebūtų pasiūlę dirbti rūbinėje, vėliau užimti salės administratorės ir savanorių koordinatorės pareigų, ji nebūtų nustojusi savanoriavusi.

„Viskas vystėsi nuosekliai ir pasiūlymai tapti darbuotoja kilo iš to, jog atsakingai žiūrėjau į savo veiklą, man patiko ir rūpėjo tai, ką darau. Aš pakeičiau vieną žmogų, bet lygiai taip pat žinau, kad ateis laikas, kai kitas pakeis mane. Savanoriauti yra visai kas kita nei tikėtis gauti kažkokią, o juo labiau finansinę naudą. Man yra gera, kai galiu padėti, o už tai gaunu galimybę augti kaip asmenybė. Tai savanorystės pranašumas. Aš gavau progą pamatyti spektaklius, repeticijas, stebėti žiūrovams nematomus dalykus: kaip visiems išėjus iš salės vienas dekoracijas pakeičia kitos, kaip aktoriai ruošiasi spektakliui, kokia nuotaika tvyro teatro užkulisiuose prieš prasidedant arba jau pasibaigus spektakliui.“

Rimgailė Renevytė, Giedrės Zubrickytės nuotr.

Rimgailė Renevytė, Giedrės Zubrickytės nuotr.

Save įprasmindama kultūrinėje savanorystėje, Rimgailė ateityje tikisi priartėti ir prie kitokios jos išraiškos.

„Socialinė savanorystė yra labai svarbi ir reikalinga, tačiau ji reikalauja emocinio tvirtumo. Manau, kad kai įgysiu daugiau patirties ir nugalėsiu savo vidines baimes, norėsiu išbandyti savanorystę gyvūnų prieglaudose arba kitose įstaigose. Tiesiog pripratimas prie žmogaus ar gyvūno yra skaudus dalykas, nes neišvengiamai po jo visada seka išsikyrimas. Tai reikalauja daug emocinių jėgų. Tam reikia suaugti.“

Giedrė Zubrickytė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: