Ieva Smilgytė: savanorystė išpildė vieną mano svajonių
Ieva, nuotr. iš asm. albumo
Ieva Smilgytė – savanorė iš didžiosios raidės. Savo karjerą pradėjusi prieš kelerius metus, ji aktyviai dalyvauja sporto savanorystės renginiuose. Jau spėjo tapti ir koordinatore, ir Sporto savanorių sąjungos nare. Jauna mergina iš Panevėžio tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja, kad savanorystė išpildė vieną jos svajonių − būti Lietuvos krepšinio vyrų rinktinės asistente.
– Nuo ko prasidėjo tavo savanorystės kelias?
– Pakalbino kambario draugė, kai buvau antrakursė. Paklausė manęs, ar nenoriu pasavanoriauti U16 vaikinukų čempionate. Tuomet sutikau, užsiregistravau, viskas taip ir prasidėjo. Iš pradžių savaitė savanoriaujant Panevėžyje, tuomet − Vilniuje. Man viskas taip patiko: pažintys, nauji draugai, veikla. Tuo gyvenu ir iki šiol.
– Kokia savanoryste užsiimi?
– Labiausiai traukia krepšinio rungtynių savanorystė. Man tai man pati įdomiausia sporto šaka, įdomu stebėti rungtynes, bendrauti su komandomis, jų žaidėjais. Po to mane atpažįsta, pasisveikina gatvėje – tai labai faina ir miela.
– Kaip motyvuoji save eidama į savanorystės renginį?
– Nors iš šalies atrodo, kad ši veikla yra neapmokama, tačiau aš žiūriu iš kitos pusės. Pavyzdžiui, toks dalykas − gaunu paprastus marškinėlius, bet jie mane taip motyvuoja geromis emocijomis! O kur dar galimybė pamatyti renginio užkulisius, ko būdamas eiliniu žiūrovu negali padaryti. Gali bendrauti su komandų žaidėjais, gerai leisti laiką su jais, randi naujų bendraminčių, kurie įpučia naujų vėjų gyvenime.
Savanoriai, nuotr. iš asmeninio albumo
– Kokia yra pati įsimintiniausia savanorystės akimirka per visus metus?
– Tai Pasaulio krepšinio čempionatas Ispanijoje (2014). Mane ten išsiuntė Lietuvos krepšinio federacija. Išvažiavau su drauge mėnesiui, viską apmokėjo ispanų federacija. Buvo tikrai kažkas wow! Pamačiau amerikiečių rinktinę ir išsipildė viena iš mano svajonių − būti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės asistente. Tai buvo nerealu.
– Papasakok plačiau apie savanorystę Ispanijoje.
– Prieš prasidedant rungtynėms 10 dienų buvome Madride, kur vyko tarptautinė savanorių stovykla. Iš 24 šalių buvome 110 savanorių. Mus išskirstė į 4 miestus. Skridau į Gran Kanariją, mano darbas buvo padėti Lietuvos krepšinio vyrų rinktinei. Tuomet skridome atgal į Barseloną, dirbau su žurnalistais, statistika. Užmezgiau tikrai daug tarptautinių pažinčių, skraidėme iš vieno miesto į kitą, pamačiau pasaulinio lygio krepšinį. Žinoma, kiekviena komanda buvo su savo norais, pageidavimais, principais. Patys ispanai buvo labai įdomūs ir ypač mėgdavo vėluoti. Bet viską tikrai atpirko neįkainojama patirtis. Kėlimasis prieš 8 val. ir darbas iki pat vidurnakčio. Bet buvo verta.
– Ar bendraamžiai yra aktyvūs savanoriai?
– Lietuvoje savanorystės kultūra tikrai išplėtota. Teko bendrauti su užsienio žmonėmis, kai buvau Pasaulio krepšinio čempionato stovykloje, ir pastebėjau, kad daugelyje šalių savanorystė suprantama kaip laiko gaišimas. Kalbant apie Lietuvą ir užienio šalis, amžiaus cenzas nėra toks svarbus, gali sutikti įvairiausio amžiaus žmonių – nuo jaunų iki vyresnių.
Savanoriai, nuotr. iš asmeninio albumo
– Savanorystė nėra apmokama ir kartais tenka investuoti pačiai. Kaip sugebi išgyventi?
– Kai renkuosi savanorystę, žiūriu, kad ji būtų mano mieste, Panevėžyje. O kai studijavau Kaune, dairydavausi savanorystės renginių netoliese. Pagrindinės išlaidos buvo tokios: kaip nueiti, kaip nuvažiuoti į kokią areną, bet tai nebuvo labai dideli pinigai. Aišku, jei varžybos Vilniuje, tenka leisti savo pinigus, o atveju gyvenu pas draugus, pažįstamus.
– Ką daryti jauniems žmonėms, kurie nori užsiimti savanoryste, bet neranda, kaip tai galėtų padaryti?
– Visų pirma reikia ieškoti anketų internete, o tada išdrįsti užsiregistruoti. Reikia eiti, dalyvauti, nors ir vienam. Juk būsi su kitais savanoriais, su kuriais galėsi susipažinti. Jeigu yra noras, užpildyk anketą, nebijok ir padaryk.
– Koordinuoji ir kitus savanorius. Papasakok, kaip tai pasiekei.
Ištikimiausi sirgaliai, nuotr. iš asmeninio archyvo
– Viskas vyko po metų ar pusantrų nuo mano pirmo savanoriavimo starto. Lietuvos krepšinio federacijoje pažinojau kelis žmones, pasiprašiau ten atlikti profesinę praktiką. Po to tam tikruose miestuose reikėjo žmonių, kurie galėtų savanoriauti sporto renginiuose. Taigi atsidūriau reikiamu laiku, nes federacija mane jau pažinojo, pasitikėjo, žinojo, kad aš gerai dirbu, paprašė mano pagalbos, aš sutikau. Savo „Facebook“ paskyroje paskelbiau, kad ieškau savanorių. Taip pat visose bendrose grupėse iš visų prieš tai buvusių renginių: „Reikia pagalbos. Gal kas nori prisidėti? Bus gerų emocijų, gausim dovanų.“ Ir taip anksčiau sutikti savanoriai sutiko pagelbėti, atsivedė naujų draugų, kurie iki šiol prisideda prie sporto savanorystės renginių.
– Kokie artimiausi planai, susiję su savanoryste?
– Kiekvieną vasarą jau įpratau būti krepšinio sūkuryje ir padėti mūsų vyrų krepšinio rinktinei. Rodos, kad vasara būtų ne tokia be jų. Norėčiau pasavanoriauti rankinio varžybose, vasaros pabaigoje − Pasaulio triatlono čempionate, kuris vyks Panevėžyje. Praeitą vasarą taip pat ten dalyvavau, su vienu sportininku − Kristianu Kristiansenu − susipažinome ir tapome jo savanorių komanda (aš ir dar 3 merginos). Taip pat, kaip ir minėjau, planuoju dalyvauti varžybose su Lietuvos rinktine, koordinuoti savanorius Vilniuje ir Kaune.
– Ką savanorių grupės veikia sporto renginiuose?
– Savanoriai yra komandos atašė (žmonės, kurie būna šalia, kad padėtų, kai ko nors reikia). Yra kelių rūšių darbai, kuriuos jie turi atlikti: paduoti kamuolius, nunešti rankšluosčius, nešioti statistinius duomenis žurnalistams, dalyti maistą. Būna, kad reikia ir aikštelę valyti, kai žaidėjas nukrenta. Bet kiekvienas darbas savotiškai duoda patirties, o ir savanoriai yra tokie žmonės, kurie yra pasiruošę įvairaus pobūdžio darbams.
Greta Janulytė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą