Būti gėjumi XXI amžiuje: „Aš nuolat bijau dėl savo gyvybės“

Dennis Wamala, asmeninio albumo nuotr.

Gali bet kada atsidurti kalėjime ar būti užpultas – vien įtarus, kad jauti potraukį tos pačios lyties žmonėms. Turi nuolat rūpintis savo saugumu. Šeima ir draugai nusisuka, todėl jautiesi vienišas ir įsibaiminęs. Taip gyvena kovotojas už seksualinių mažumų teises Wamala Dennis Mawejje. Kai garsiai prisipažino esąs gėjus, prarado ir bičiulius, ir artimuosius, bet niekada nesigailėjo dėl šio žingsnio. Priešingai – jis tapo LGBT teisių gynėju gimtojoje Ugandoje, kur būti homoseksualiu tolygu būti nusikaltėliui.

Šią savaitę Dennis atkeliauja į Vilnių dalyvauti „Baltic Pride renginiuose. Birželio 16-ąją jis Lietuvos rusų dramos teatre vyksiančiame renginyje „Pride Voices“ dalysis patirtimi kovojant už seksualinių mažumų atstovų žmogaus teises. „Laukiu galimybės pabendrauti su žmonėmis Europoje, Baltijos šalyse, Lietuvoje ir ypač Vilniuje, – kelionės išvakarėse duotame interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt kalbėjo ugandietis. – Mane sujaudino jūsų pareikšta parama ir tikiuosi susivienyti mūsų kovoje judant pirmyn.“

Norėjo įteisinti mirties bausmę

Uganda yra turbūt dažniausiai iš visų LGBT žmonėms (lesbietėms, gėjams, biseksualams, transseksualams) priešiškų kraštų linksniuojama viešumoje. Ji liūdnai pagarsėjo dėl teisės akto, kuriuo buvo rengiamasi įteisinti leidimą žudyti gėjus už intymius santykius sunkinančiomis aplinkybėmis (su nepilnamečiais, užsikrėtus ŽIV ar tiesiog per dažnai). Kilus triukšmui Vakaruose, kur dokumentas buvo pavadintas „gėjų žudymo įstatymu‟, bausmė už homoseksualumą buvo sušvelninta iki įkalinimo.

Prieš porą metų šios itin religingos, bene krikščioniškiausios Afrikoje šalies konstitucinis teismas paskelbė niekiniu prieš homoseksualus nukreiptą įstatymą. Bet ne dėl pamintų žmogaus teisių, – tiesiog balsuojant už projektą dalyvavo per mažai parlamentarų ir buvo pažeista procedūra. Tam įtakos turėjo ne vien nepaliaujanti aktyvistų kova, bet ir tarptautinių donorų spaudimas.

Sprendimas mažai ką pakeitė. Ugandoje tebegalioja 1950 metais priimtas baudžiamasis kodeksas, kurio 145 straipsnyje teigiama: „Bet kuris asmuo, kūniškai pažinęs kitą asmenį nusižengdamas gamtos tvarkai; kūniškai pažinęs gyvulį; ar leidęs vyrui kūniškai pažinti jį ar ją nusižengiant gamtos tvarkai, padaro nusikaltimą ir yra baudžiamas įkalinimu iki gyvos galvos.‟

Ką reiškia translyčiui asmeniui atsidurti Ugandos kalėjime, gali papasakoti Pepe Julian Onziema, viena iš nedaugelio nesislepiančių tokių šios šalies asmenų, gimusi moterimi, tačiau besijaučianti vyru. Prieš keletą metų Pepe užkliuvo policijai dėl skrajučių dalinimo ŽIV klausimams skirtoje konferencijose. Pareigūnai šaipėsi, diskutuodami, su kuo uždaryti Pepe, – moterimis ar vyrais, galiausiai nuplėšė drabužius, o genitalijas apčiupinėjo – esą „patikrintos‟.

Kaip teigė Dennis, minėtą įstatymą paskelbus negaliojančiu „antigėjiškai nusiteikusi kariauna‟ mobilizavo mases ir dar labiau sustiprino prieš LGBT žmones nukreiptą retoriką. Panaši atmosfera tvyro daugelyje Afrikos šalių, bet Ugandoje seksualinių mažumų priešininkai esą šaukia garsiau ir yra labiau susitelkę.

„Būti gėjumi Ugandoje reiškia gyventi žinant, kad bet kuriuo metu gali būti įmestas į kalėjimą ar fiziškai užpultas tiesiog dėl įtarimų, kad myli tos pačios lyties žmogų. Šeima ir draugai nuo tavęs nusisuka, tad galiausiai tampi labai vienišas ir įsibaiminęs‟, – atviravo sostinėje Kampaloje gimęs ir užaugęs 31-erių aktyvistas.

Apie savo seksualinę orientaciją jis garsiai prabilo dar 2003-aisiais, bet tai nutiko netyčia. Dennis norėjo kaip nors pakeisti situaciją šalyje, tad teko atsiskleisti įvairiuose forumuose. Jei būtų prisipažinęs vaikystėje, ne tik būtų buvęs pravardžiuojamas, bet ir būtų buvęs išmestas iš mokyklos – kad kitų vaikų tėvai neatsiimtų savo atžalų.

„Netekau artimųjų ir draugų. Iki šios dienos galiu remtis tik į bendraminčius, – neslėpė pašnekovas. – Retkarčiais jautiesi vienišas ir visų pamirštas, bet ilgainiui išmoksti su tuo susitaikyti. Taip pat išmokau verstis vienas pats ir nepasikliauti žmonėmis, kurių gerai nepažįstu. Bet niekada nesigailėjau savo sprendimo, nes esu tikras, kad elgiuosi teisingai.‟

Pašnekovas yra organizacijos „Icebreakers‟, kurios veikla apima ir homoseksualių jaunuolių gynimą, ir AIDS testus bei lubrikantų dalinimą, programų direktorius. Dennis sakė tapęs aktyvistu, nes matė beprasmę niekuo dėtų LGBT žmonių kančią ir jautė galintis padėti ją sumažinti. Nejau nesibaimino, pasirinkdamas tokį kelią? „Aš nuolat bijau dėl savo gyvybės ir negaliu aplaidžiai žiūrėti į saugumą, – pripažino vaikinas. – Bet taip pat žinau, kad dabar sustojęs nieko nepakeisiu, tad toliau kovoju, tik stengiuosi veikti saugiai. Dirbant saugumas man yra rūpestis Nr. 1.‟ Jam būna nejauku važiuoti visuomeniniu transportu, kad koks fanatikas neatpažintų, ar jei kas nors per ilgai spokso. Tai – ne paranoja. Netoli akies likęs randas iki šiol primena sykį į veidą sviestą ir sudužusį butelį.

Ne tik pats Dennis, bet ir kiti LGBT žmonės Ugandoje bei jo organizacija sulaukia asmeninių ar žiniasklaidoje reiškiamų grasinimų. Ne vienas buvo užpultas. Niokojamos ir „Icebreakers‟ patalpos, nors jos įrengtos neskelbiamoje, nepažymėtoje ir saugomoje vietoje. Kampaloje leidžiamas bulvarinis laikraštis „Rolling Stone‟ (neturintis nieko bendro su populiariu JAV žurnalu tokiu pačiu pavadinimu) paskelbė kai kurių numanomų gėjų vardus ir nuotraukas su prierašu „Pakarkite juos‟. Pirmasis viešai homoseksualumą pripažinęs ir daugelį gėjų įkvėpęs Ugandos aktyvistas Davidas Kato prieš penketą metų buvo uždaužytas savo namuose. Apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Call me Kuchu‟ („kuchu‟ luganda kalba reiškia „gėjus‟).

Dar daugiau – patys policininkai medžioja homoseksualus. Pavyzdžiui, socialiniame tinkle „Facebook‟ žinomam ar numanomam seksualinių mažumų atstovui atsiunčia žinutę „Man patinka tavo šypsena‟, pasiūlo susirašinėti, vėliau – susitikti ir galiausiai atėjusį sulaiko. Dennis pasiima tokius nelaimėlius, kurių per metus būna apie dešimt, iš policijos – kaltinimai paprastai nepasitvirtina pritrūkus įrodymų, nes sekso taip ir nebūna.

Vardija teigiamus pokyčius

Nepaisant tokios atmosferos, Dennis įsikinęs, kad LGBT žmonės turi atsiskleisti agresyviai. „Kartais verta likti tyliam pogrindyje ar už užvertų durų, bet kartais būtina prabilti, kad būtum išgirstas. Kalbėdami apie agresyvumą neturime omeny smurto. Tenorime būti girdimi ir pastebimi visoje šalyje‟, – paaiškino jis. Aktyvistas tai rodo savo pavyzdžiu: ėmė rašyti tinklaraštį, nevengia pasirodyti televizijoje.

Makerere universitete Kampaloje gautą ekonomisto diplomą Dennis padėjo į stalčių. Jo darbas šiandien – rūpintis LGBT žmonių sveikata, teikti jiems psichologinę pagalbą visoje Ugandoje, būti geresnio jų gyvenimo lobistu. „Mano varomasis variklis – kova už tai, kas, tikiu, yra teisinga, – sakė pašnekovas. – Kasdien matau kančią, taigi žinau, kad turime kovoti arba bus blogiau. Sulaukiame daug paramos iš viso pasaulio, o tai gena į priekį. Tikiu, kad Vilniuje tą paramą irgi pajusime.‟

Nepaisant nepalankių įstatymų, neigiamo visuomenės nusistatymo ir pavojų, LGBT žmonėms Ugandoje per pastarąjį dešimtmetį pavyko gerokai pasistūmėti į priekį. Seksualinės mažumos tapo matomos, todėl nebegirdėti pareiškimų, kad jos neegzistuoja. Žiniasklaidoje pavyko pradėti dialogą apie seksualinę orientaciją ir, nepaisant priešiškumo, dalis žmonių supranta ir remia homoseksualus.

Vyriausybė, teisininkai, policija ir medikai taip pat įtraukti į LGBT žmonių reikalus – praeityje tai buvo neįmanoma. Teismus pasiekia įvairūs skundai, kai kurias bylas pavyko laimėti. Šiuo metu nagrinėjamas skundas dėl atsisakymo įregistruoti LGBT žmonių organizaciją SMUG – Dennis pasigyrė šioje istorinėje byloje esąs vienas iš trijų asmenų, padavusių į teismą vyriausybę.

Dar daugiau – Ugandoje būna renginių, skirtų LGBT kultūrai ir teisėms. Antai pernai rugpjūtį vyko „Pride Uganda‟, 2013-aisiais – „Beach Pride UG‟. Saugiose vietose vyksta ne tik eitynės, bet ir kultūros bei filmų festivaliai, vakarienės, koncertai, šokiai, spektakliai, teminės įvairovės dienos. „Turime stengtis, kad mūsų balsas būtų girdimas, todėl, jei tik kas nors padeda sustiprinti mūsų matomumą, to imamės. Tokie renginiai, kaip „Beach Pride‟, sukuria erdvę ginti ir leidžia pasiųsti žinią nesiviešinantiems LGBT žmonėms, kad jie nėra vieni‟, – aiškino Dennis.

Ugandietis pripažino, kad organizuoti šiuos renginius itin sunku, bet aktyvistai deda visas pastangas, nes žino, kad tai svarbu jų darbui. Iki šiol šalyje vyko trys „Pride‟ festivaliai, ketvirtasis numatytas rugpjūtį. Tiesa, organizatoriai kol kas suka galvą, iš kur gauti pakankamai pinigų, bet viliasi sulaukti paramos iš bendraminčių užsienyje. Nors homoseksualumas Ugandoje neteisėtas, tokie renginiai gali vykti. Mat įstatymas draudžia tik intymius santykius su tos pačios lyties asmenimis, bet ne asociacijas. „Jei neužsiimi seksu, įstatymo nepažeidi, – sakė pašnekovas. – Štai kodėl toliau kovojame, kad įstatymai dar nepablogėtų ir nebūtų uždrausta net tokia veikla.‟

Eglė Digrytė

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

***

Here is a full interview in English with Wamala Dennis Mawejje, human rights defender and director of programs of Icebreakers, a grassroots organisation that does everything from youth advocacy to AIDS-test drives to lube distribution.

– What does it mean to be a gay person in Uganda where homosexuality is illegal?

– Being a gay in Uganda means living with the constant reality that you may end up in jail anytime or be physically attacked just because of suspicion that you are a same sex loving person. Family and friends deny you and you end up very lonely and scared.

– What is the current legal situation of LGBT people in Uganda after the decision of the Constitutional Court? In 2014, it declared void the anti-homosexuality law (AHA), giving the activists and civil society groups respite from a long battle over the human rights and freedom to access anti-HIV treatment without fear of prosecution.

– Same sex relations are still criminalised under article 145 of the penal code and is punishable with jail sentence. After the annulment of the AHA, we saw increased rhetoric against LGBT people as anti-gay crusaders mobilised masses claiming they had been failed by the judicial system.

– How would you describe the situation of LGBT people in Uganda compared to other countries in Africa?

– The situation of LGBT people in Uganda is similar to that in other African countries, although the rhetoric of anti-gay crusaders in Uganda seems louder and better mobilised than elsewhere.

– Why did you choose to come out and become an activist? Weren’t you afraid of possible dangers? One article tells about you, “He both worries about using public transportation in case a bigot standing nearby recognises him and he gets nervous when someone stares at him too long.” Is it still true?

– I chose activism because I saw the needless suffering of innocent LGBT people and felt I could do something to change this suffering. I am constantly in fear of my life and have to take my safety and security seriously. I am also aware that stopping now will not change anything so we I keep on fighting and ensuring I do so in a safe way. Security is my number one concern when carrying out my work.

– What threats do you face personally in particular and all LGBT people and organisations like The Icebreakers in general?

– We have verbal threats, threats through media, personal physical attacks and attacks on our office premises.

– You told to some journalist, “We all need to come out aggressively.” What do you mean by this? How does this look like and why the calm or soft way is not possible?

– We believe in handling different situations depending on their viability. Sometimes being silent and underground or behind the doors works while sometimes you have to come all out and have your voices heard. We don’t mean violence when we talk about aggressiveness. It is about making our presence felt and heard all over the country.

– How and when did you come out? What were the reactions of your friends and relatives?

– I came out in 2003 and it was not intentional. I wanted to do something to change the situation and this meant me being outed in different forums.

I lost family and friends and until today, my support system is with my fellow activists. I have never regretted my decision though as I am sure I do the right thing.

– What has changed in your life after coming out?

– You feel alone and left out from time to time but you learn how to cope with these situations with time. I have also learnt to rely on myself for survival and not to be very trusting of people I have not known for long.

– I’ve found in your Facebook profile pictures about Pride events in Uganda (2013 Beach Pride UG, Pride Uganda). How is it possible to organise anything like this?

– Like I said, we have to make our voices heard and so whatever helps amplify our voice and presence, we do it. Events like the Beach Pride are ways of creating space for advocacy and sending a massage to LGBT people in hiding that they are not alone.

It is extremely difficult to put together such activities but we try our best as we know they are important for our work. We have so far had three events of this kind and this year in August, we will have another one. We are however still struggling financially to put this together and hope our friends all over the world will come together and support us to make this year’s event a reality.

We have cultural festivals, movies festivals, dinners, music, dance and drama, thematic days for gender diverse people and the main pride match which happens in a secure location.

– These events are illegal, aren’t they?

– They are not illegal as the law prohibits same sex relations not association. So if you are not having sex, you are not breaking any law. That is why we continue to fight for these laws not to be made worse to prevent such activities.

– What drives you and inspires you to be so active?

– What drives me is the fight for what I believe is right. And I see suffering everyday so I know we have to keep fighting or it will be worse. We also have a lot of support all over the world so this keeps us going. I hope I can feel that support in Vilnus too.

– Do you see any positive changes regarding LGBT people in Uganda?

– Yes, we have made a lot of positive strides in Uganda over the past decade.

We have made ourselves visible and there is no more claim that we don’t exist.

We have forced dialogue in the media about sexual orientation and though there is backlash, we also get some people who understand and support us.

We have engaged the government, judiciary, police and medical fraternity on LGBT issues. This was not possible in the past.

We have taken cases to court and won and these are huge milestones.

We are currently challenging in court the government’s refusal to register SMUG, our umbrella organisation. I am proud to be one of the three people suing the government in this historic case.

2 nauji atsakymai į “Būti gėjumi XXI amžiuje: „Aš nuolat bijau dėl savo gyvybės“”

  1. Robke

    Nezinau musulmoniskos salies kur gerai nebijo del savo gyvybes, butent musulmonu salyse jie yra ziauriausiai skraudziami, zinau geju is Tel Aviv, is Vilniaus ir is UK. Bet bijau kad padaugejus musulmonisku paziuru atstovu gejams palyks labai nesaugu.. Pasak Mohamedo gejus reikia bausti mirtimi, tai nezinau ar dera sitas mastymas su Europietiskomis vertybemis..

    Patinka

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.

%d bloggers like this: