Konstantinas Andrijauskas: represijos prieš radikalus veda prie didesnės radikalizacijos
Neonaciai, nuotr. i6 ro.wikipedia.org
Globalizacijos amžiuje Europoje kartu su didėjančiu imigracijos srautu, vertybių ir ideologijų susidūrimu stiprėja ir radikalizmas bei ekstremizmas. Jie dažnai suvokiami kaip grėsmė vidaus ir tarptautiniam saugumui, tačiau, kalbant apie ideologijų susidūrimą, atsiveria plati erdvė terminą „radikalizmas‟ vartoti interpretacijoms ir propagandai.
„Būti radikalu reiškia ieškoti dalyko esmės iki pat šaknų.‟ Taip radikalizmą apibūdina klasikinio marksizmo šalininkai. Tačiau ar jis visuomet pavojingas? Ar visa radikalizmo ir ekstremizmo kritika nėra tik neapykantos, baimės ir rasizmo kurstymas tarp europiečių? Kur baigiasi sveikas radikalizmas ir kaip jis perauga į smurtinį ekstremizmą? Galima pasiklysti radikalizacijos teorijų ir koncepcijų vandenyne, mat čia susiduria politinė-religinė ideologija, socialiniai ir psichologiniai faktoriai, rastume ir filosofinės minties, net evoliucijos raidos apraiškų.
Konstantinas Andrijauskas, nuotr. iš tspmi.vu.lt
„Radikalizmas – tai sąvoka, neegzistuojanti pati savaime, ji natūraliai apima sąveiką su kitu. Tai reiškia buvimą radikaliu tam tikru atžvilgiu ar aspektu“, – teigia dr. Konstantinas Andrijauskas. Anot jo, ši sąvoka turi tam tikrą idėjinį svorį, dažniausiai neigiamą. O neįprastą politinį dalyvavimą ir smurtinę, neteisėtą veiklą skiria itin plona riba.
Radikalizmas tarptautinių žodžių žodyne apibrėžiamas kaip politinė srovė, reikalaujanti reformuoti esančią santvarką, ginant ir panaudojant radikalius metodus. Tačiau ji gali reikštis ir socialiniame, kultūriniame, religiniame kontekste. Ne visuomet radikalizmas siejamas su grėsme ar pavojumi: radikalumas gali būti tiek smurtinis (skleidžiant radikalias idėjas smurtiniais ar kitais agresyviais metodais), tiek pasyvus (laikantis radikalių politinių idėjų). Ekstremizmas (lot. extremus) – polinkis į kraštutines pažiūras ir priemones, dažnai tapatinamas su terorizmu ar terororistine veikla, išauga būtent iš smurtinio radikalizmo.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) išskyrė nemažai priežasčių, skatinančių polinkį į radikalujį ir smurtinį ekstremizmą. Dokumente minimas demokratijos trūkumas, civilių teisės ir teisės normos; silpnos valstybės; sparti modernizacija; ekstremistinės ideologijos sklaida; ankstesni politinio smurto pavyzdžiai (pilietinis karas, revoliucija, diktatūra, okupacija); hegemonija ir netolygus galios pasiskirstymas; korumpuota ir neteisėta valdžia; stiprūs išoriniai politiniai veikėjai, palaikantys neteisėtą valdžią; okupacijos ir kolonializmo represijos pasekmės; religinė ir etninė diskriminacija; valstybės negebėjimas integruoti skirtingų socialinių klasių; socialinė nelygybė; charizmatiškų ideologinių lyderių iškilimas; iššaukti politiniai įvykiai.
Interviu tinklaraščiui Euroblogas.lt Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Konstantinas Andrijauskas pasakoja apie radikalizmą, kaip jis gimsta ir kas gali jam užkirsti kelią.
– Koks ryšys tarp aktyvizmo, radikalizmo ir ekstremizmo?
– Perėjimas nuo aktyvizmo prie radikalizmo ir ekstremizmo susijęs su socialinėje ir politinėje terpėje susiklosčiusiomis politinio elgesio bei išraiškos formų konvencijomis ar nuostatomis. Šiame kontekste reikėtų kalbėti apie konkrečią įstatymų bazę valstybėje, kuri apibrėžia politinio viešo elgesio formų normas ir nustato politinio arba nepolitinio elgesio legalumo ribas.
Nuotr. iš victvs.co.uk
Europos Sąjungoje visos valstybės yra liberalios, demokratiškos ir turi bendrą bendrą suvokimą apie žmogaus teises, visuomenės ir valstybės tarpusavio ryšį. Tačiau politinė kultūra ir skirtinga politinė istorija lemia valstybės suvokimą – koks elgesys yra normalus, o koks ne. Pavyzdžiui, Prancūzijoje – revoliucijų tėvynėje, kur radikalizmas yra betarpiškai susijęs su politine istorija, ši sąvoka įgauna kitą prasmę ir tam tikri veiksmai, kurie kitose visuomenėse būtų laikomi radikaliais, joje gali būti pateisinami ir suprantami.
Taigi radikalizmas kaip sąvoka yra išplaukusi kategorija ir jos vertinimas gana sudėtingas, nes tai glaudžiai susiję su politinėmis preferencijomis. Jeigu pažiūrėsime į Europos modernią šiuolaikinę politinę istoriją, kur akcentuojamas ideologinės skalės radikalizmas – kraštutinė dešinė, kraštutinė kairė, rastume tų apraiškų kiekvienoje valstybėje.
– Kas skatina radikalizuotis?
– Žmones radikalizuotis skatina krizės. Bendra socioekonominė daugelio valstybių krizė, auganti nelygybė, pajamų nelygybė, didėjantis skurdas – visa tai žmonės laiko nukrypimu nuo normos ir ieško būdų, kaip šias problemas spręsti. Kai pamato, kad instituciškai, įstatymiškai įtvirtintų būdų gali neužtekti, dalis jų eina į tokias politinio dalyvavimo formas, kurios yra pirmiausia nekonvencinės, netradicinės, o paskui – ir nelegalios. Kraštutiniais atvejais tai pereina į nusikalstamą veiklą ir terorizmą.
Tačiau tai gali būti susiję ne tik su kolektyvinėmis, bet ir su asmeninėmis problemomis – pavyzdžiui, kaip atskiras individas suvokia visuomenės problemą. Vis dėl to jo suvokimas gali būti neadekvatus (prisiminkime Anderso Breiviko išpuolį Norvegijoje 2011 metais).
– Kokios priemonės neleistų radikalizmui peraugti į ekstremizmą?
– Švietimas. Ir kultūrinis raštingumas. Bandymas suteikti žinių apie pliuralizmą, kad egzistuoja įvairios visuomenės grupės ir kad jos turi teisę egzistuoti. Dešiniųjų pažiūrų eitynės man netrukdo, nes tai yra priemonė labai konkrečioje vietoje, konkrečiu metu išreikšti savo poziciją valstybės rėmuose. Valstybė turi kiek galima leisti reikštis kitoms nuomonėms, nes tai yra vienas iš demokratijos pagrindų.
– Tačiau iki kokio lygio?
– Tai priklauso nuo kiekvienos visuomenės struktūros, istorijos ir kultūros savitumų. Bet dažnai pasitaiko, kad valstybės represijos veda prie radikalizacijos, kuri galų gale veda prie ekstremizmo ir nusikalstamos veiklos. Čia nėra universalaus atsakymo.
ES turėtų gerbti nuomonių pluralizmą ir neužimti visažinių pozicijos dėl svarbiųjų klausimų, pavyzdžiui, migracijos, multikultūralizmo. Užuot bandant atstovauti vienai pozicijai, reikia vystyti diskusiją. Tokiu atveju skirtingos pusės jausis išgirstos, o radikalizacijos galimybė bus sumažinta. Ir atvirkščiai – alternatyvios stovyklos atstovai turėtų atsižvelgti į kito nuomonę. Kartais nebūtina juos suprasti iki galo, pakanka bent žinoti jų norus ir kokiai pozicijai atstovauja.
Kai nesikalbama, vadovaujamasi pačiais blogiausiais įsivaizdavimais ir net demonizavimu. Galiausiai tai veda prie įvairių problemų, socialinės atskirties tarp skirtingų visuomenės grupių ir net tarp valstybių.
Nuotr. iš victvs.co.uk
Europoje dešiniųjų politinis radikalizmas kontroliuojamas politinėmis priemonėmis ir nesulaukia gausaus visuomenės palaikymo, todėl pagrindinė radikalizmo ateitis įžvelgiama islamo kultūroje.
– Kaip islamas susijęs su radikalizmu Europoje?
– ES gana sunku veikti kaip vientisam veikėjui, nes skirtingų valstybių, ypač kolonijinių. patirtys ir modelis, kaip įtraukti į savo visuomenes atvykėlius, yra labai skirtingas. Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės modeliai labai skiriasi. Nors jie dažnai kritikuojami kaip neveiksmingi, pasižiūrėjus į statistiką galime pastebėti, kad radikalizacijos ir kraštutinio ekstremizmo rodikliai šiose šalyse palyginti nedideli.
Kalba eina apie tai, kad radikalizacija yra užburtas ratas, kad tai virsta visuomenine saugumo dilema, kadangi kiekvienos pusės pozicijų stiprėjimas galų gale nulems jos žlugimą. Tai veda prie spiralės, kai abi pusės vis labiau radikalizuojasi ir vis labiau krypsta viena nuo kitos. Galų gale jos neberanda sąlyčio taškų, todėl diskusija be galo svarbi. Grįžtant prie islamo Europoje reikia pabrėžti, kad islamas su mumis buvo visada ir tai yra Europos kultūros bei Vakarų civilizacijos dalis.
– Kokia radikalizmo ateitis Europoje?
– Deja, šviesi. Mes matome, kad radikalizuojasi labai skirtingos grupės, net mažai tikėtinos. Tai susiję su dviem esminiais dalykais: jos mato kitų radikalizacijų grėsmę (minėta spiralės metafora), kita vertus, jos nemato valstybės ir visuomenės institucijų kaip veiksmingų, galinčių tą atskirtį sumažinti ir skatinti dialogą, bet tai yra daugelio valstybių problema.
Politikai akcentuoja kai kuriuos dalykus, kad įtiktų daugumai savo visuomenėje, o ta dauguma kartais nėra tokia apšviesta, kaip norėtume tikėtis. Todėl žaidžiama primityviais, atskirtį ir neapykantą skatinančiais argumentais.
Radikalizacija skatinama ir iš išorės. Tai priklauso ne tik nuo Europos – atsiranda tokie veikėjai, kaip „D’aesh‟ ar net Rusija, remiantys kraštutines partijas, kad tik jos kvestionuotų, kas yra Europa, kas yra Europos idėja, kas yra multikultūriškumas, tolerancija, žmogaus teisės – visa, kas gali išklibinti Europos vertybinius, sisteminius ir institucinius pagrindus.
Modernybė, sparti urbanizacija ir technologinės inovacijos sudaro naują erdvę radikalų idėjoms plisti. Medijų platforma, kaip laisvo žodžio ir saviraiškos erdvė, padeda platinti ideologinę propagandą ir radikalias-ekstremistines idėjas, kurios gali būti paveikos ir prienamos kiekvienam. Radikalizmas rado palankią erdvę Vakarų ir Rytų civilizacijų susidūrimo taške, todėl siekiant išvengti politinių, kultūrinių ir etninių kraštutinumų Europoje neišvengiamai svarbu apibrėžti multikultūrinės ir pluralistinės visuomenės viziją bei vystyti daugiapusį dialogą.
Milda Petkauskaitė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Euroblogas.lt 
Vienas atsakymas į “Konstantinas Andrijauskas: represijos prieš radikalus veda prie didesnės radikalizacijos”
[…] Konstantinas Andrijauskas: represijos prieš radikalus veda prie didesnės radikalizacijos […]
PatinkaPatinka