Slovakija – menkai pažįstama, bet sava
Paparaco skulptūra Bratislavoje, Kurto Bauschardto/Flickr nuotr.
Slovakija – Centrinės Europos Lietuva, mąsčiau rašydamas šį tekstą. „Užsivedęs“ nuo šios minties pagalvojau, kad gal visoje Europos Sąjungoje (ES) nerasime dviejų panašesnių valstybių. Tik mažai kas (dar) apie tai žino.
Pagal gyventojų skaičių Slovakija yra kiek didesnė už Lietuvą (apie 5,4 mln.), o pagal plotą – kiek mažesnė (49 tūkst. kv. km). Iš tiesų gyventojų skaičius abejose šalyse turėtų būti kur kas panašesnis, nes krištolinio sąžiningumo Lietuvos Statistikos departamentas, ko gero, operatyviausiai Europoje minusuoja ir pačius „šviežiausius” emigrantus. Jų kolegos iš Slovakijos į tai žiūri kiek pro pirštus – nepaisant didžiulės emigracijos ir realaus gyventojų skaičiaus mažėjimo, demografinė kreivė ten vis kyla aukštyn. Taigi, kiek suapvalinus skaičius, Slovakija ir Lietuva patenka į mažą šalių, kuriose gyvena nuo 3 iki 5 mln. žmonių, grupę. Ir nedaug, ir nelabai mažai. Sutikite – optimalu.
Gal būtent tai ir lėmė, kad Slovakija ir Lietuva yra vienintelės tarp mažesnių ES narių, kuriose nedominuoja sostinės, o kiti didmiesčiai net drįsta su jomis konkuruoti. Slovakijos sostinėje Bratislavoje gyvena vos 100 tūkst. mažiau žmonių negu Vilniuje. Nors ir teigiama, kad politinis bei ekonominis gyvenimas sukoncentruotas būtent ten, o didelė dalis abiturientų siekia išvažiuoti studijuoti į sostinę, bet, kaip ir Lietuvoje, du kiti svarbūs didmiesčiai siekia likti traukos centrais.
Slovakijos „Kaunas“ – antras pagal dydį šalies miestas Košicė, kuris 2013 metais buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Panašumų su Kaunu – gausu. Mieste veikia svarbiausias šalies zoologijos sodas. 1918-aisiais jis tapo laikinąja slovakų teritorijų, kurios netrukus buvo įjungtos į Čekoslovakiją, sostine.
Straipsnio autoriaus koliažas, nuotr. iš wikipedia.org
Pripažistama, jog būtent Košicė turi gražiausią, įdomiausią ir prašmatniausią šalies gatvę-aikštę-alėją, kurios pagrindiniai akcentai – didžiulė bažnyčia ir teatras. Kadaise dideliu nusikalstamumu garsėjančios Košicės valdžia ir gyventojai įrodė, kad ir ten galima gyventi. Dabar vietos hipsteriai, leidžiantys laiką buvusiuose pramoniniuose pastatuose įkurtuose baruose ir coffeeshope‘uose, gali ilgai aiškinti, kad Košicė pagal „n“ punktų pranoksta Bratislavą.
Slovakijos „Klaipėda“ – Banska-Bystrica – sėkmingai išvengė varžybų dėl pirmos vietos ir džiaugiasi „bronza“. Nors pagal gyventojų skaičių ji nusileidžia porai mažiau reikšmingų miestų, kartu su pašonėje esančiu Zvolenu tvirtai laikosi trečioje pozicijoje. Tiesą sakant, Zvolenui tenka jos miegamųjų rajonų vaidmuo – lyg Klaipėdos pietinei daliai.
Straipsnio autoriaus koliažas, nuotr. iš wikipedia.org
Įdomu, kad „dvimiestis“ kiek atkartoja Klaipėdos žemėlapį – driekiasi iš šiaurės į pietus palei vieną svarbiausių šalies upių – Hroną. Jo gyventojai, kaip ir klaipėdiečiai, gali džiaugtis beveik kurorto statusu. Slovakija neturi priėjimo prie jūros, bet turi kalnus. O Banska-Bystrica įsikūrusi vieno gražiausių kalnų masyvo – Žemųjų Tatrų – papėdėje. Gali pasirodyti, kad mieste kiek trūksta veiksmo, nors vietos gyventojai tvirtins, kad, pavyzdžiui, naktinis gyvenimas yra „praktiškiausias“ visoje šalyje – keliuose didžiuosiuose baruose nuolat yra su kuo išgerti.
Panašumų tarp Bratislavos ir Vilniaus taip pat yra daugiau. Abi sostinės įsikūrusios netoli valstybių sienų. Gal Bratislavos pašonė – kiek naudingesnė (per valandą galima pasiekti Austrijos sostinę Vieną), bet daugeliui šalių nebūdingas toks abiejų miestų išsidėstymas liudija apie išskirtinį jų vaidmenį ne tik dabartinėse teritorijose, bet ir istoriniuose regionuose. Bratislava šimtmečius buvo didelės šalies – Vengrijos – sostinė. Reikia pažymėti, jog istorinę Vengriją slovakai laiko tokia pat savo šalimi, kaip lietuviai – Lenkijos-Lietuvos jungtinę valstybę. Tik XIX amžiuje perkėlus sostinę į Budapeštą ir pradėjus formuoti tautinę vengrų savimonę, politiškai Bratislavos bei slovakų vaidmuo pradėjo smukti.
Kai 1918 metais slovakų žemės tapo Čekoslovakijos teritorija, Bratislava iš esmės buvo antraeilis vengrų miestas, kuriame slovakai sudarė mažumą. Tačiau simbolinė jos reikšmė buvo tokia didelė, kad be didesnių diskusijų buvo paskelbta slovakų sostine. Kol 1920-aisiais tarptautinė bendrija pripažino Čekoslovakijos teisę į Bratislavą, Vengrija kariniais ir diplomatiniais būdais bandė susigrąžinti šį miestą. Įdomu, jog daugelis tų laikų miesto intelektualų laikė savo tiek vengrų, tiek slovakų patriotais, nebrėždami skirtumo tarp dviejų tapatybių.
Miesto simbolis ir vienas svarbiausių istorinių pastatų – ant kalvos senamiesčio pašonėje stovinti Bratislavos pilis. Nors archeologiniai tyrimai rodo, kad gyvenama ten buvo nuo keltų laikų, pagal vieną iš legendų, IX amžiuje ją įkūrė Didžiosios Moravijos – čekų ir slovakų protėvių šalies – valdovas Sviatopulkas, kurio didžiulis paminklas dabar stovi prie atstatytos pilies. Kai pilį XIX amžiaus pradžioje sugriovė Napoleonas, ilgą laiką ant kalvos riogsojo griuvėsiai, anot menininkų ir rašytojų, suteikę miestui romantišką atmosferą.
Straipsnio autoriaus koliažas, nuotr. iš wikipedia.org
Iš dalies atstatyti pilį buvo nuspręsta tik 1953 metais. 2008-aisiais buvo nuspręsta atkurti dar senesnius pilies fragmentus, gerokai patuštinant valstybės biudžetą. Tačiau darbai sulaukė aršios istorikų ir meno tyrėjų kritikos – kai kurie fasadai esą buvo atstatyti pasitelkus fantaziją, nes tiksliai nežinota, kaip jie atrodė. Be to, komplekse atsirado fragmentų iš labai tolimų epochų, kurie jau buvo seniai perstatyti, Napoleonui sugriovus pilį.
Dar vienas iš sostinių panašumų – parlamento rūmai. Įdomu, ar lietuviai architektai broliai Nasvyčiai, pagal kurių projektą 1976 metais buvo pradėti statyti LTSR Aukščiausios Tarybos rūmai, galėjo įsivaizduoti, jog lygiai po dešimtmečio Bratislavoje iškils bemaž identiški Slovakijos Socialistinės Respublikos Liaudies Tarybos rūmai.
Straipsnio autoriaus koliažas, nuotr. iš wikipedia.org
Beje, ir vietą parlamentui jie galbūt nusižiūrėjo iš lietuvių – Slovakijos Rada iškilusi ant vaizdingos kalvos netoli Dunojaus, o iškart už jos driekiasi gana prabangus rajonas su lūšnyno elementais. Prezidentui pasisiekė labiau – jis, kaip ir Lietuvos vadovė, dirba puošniuose rūmuose, kur kadaise rezidavo Austrijos imperijos vasalines funkcijas atliekantys aristokratai.
Slovakijos ir Lietuvos politikos panašumai tuo nesibaigia. Jau gerą dešimtmetį šalyje paeiliui dominuoja politikai iš rimtų konservatyvių ir socialdemokratinių jėgų, o bendro „europietiškumo“ politinei erdvei retkarčiais suteikia nuosaikių liberalų dalyvavimas koalicijose. Skirtingai negu Čekijoje, Lenkijoje ar Vengrijoje, kur tarp šalies lyderių pasitaiko vakarų europiečių akimis nepriimtinių politikų, Slovakijos politinis olimpas atrodo nepriekaištingai, nors ir kiek nuobodžiai. Paįvairinimui slovakai tarp parlamento narių ir merų turi kelis „gražulius“, kurie bando mobilizuoti tautą tik ne prieš gėjus, o prieš čigonus.
Palyginimų sąrašą galima būtų tęsti ilgai. Esu tikras, kad būdami Slovakijoje bent kartą pagalvosite: aš tai kažkur jau mačiau. Ir nepriklausomai nuo pirmosios reakcijos jums pasidarys taip gera ir šilta, kad pasijusite, lyg būdami tėvynėje.
Dmitrij Kulik
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Euroblogas.lt 
Vienas atsakymas į “Slovakija – menkai pažįstama, bet sava”
[…] Slovakija – menkai pažįstama, bet sava […]
PatinkaPatinka