18-mečiui suorganizuoti dvylika renginių per metus − ne problema

Justas Varanavičius Paryžiuje, nuotr. iš asm. albumo
Paklaustas, ką neseniai veikė Briuselyje, aštuoniolikmetis Justas Varanavičius ramiai atsako: „Su europarlamentarais diskutavome apie skaitmeninę rinką ir kitus Junckerio plano prioritetus“. Ne kiekvienas jo bendraamžis žino, kas yra Jeanas Claude’as Junckeris, ką jau kalbėti apie planus. Tačiau Justas rūpinasi, kad bent jau Akmenėje žinančių būtų kuo daugiau. Su išsilavinusiu ir itin charizmatišku akmeniškiu tinklaraštis Euroblogas.lt kalbasi apie ES teikiamas galimybes jaunimui, ambicijas tapti Lietuvos prezidentu ir kartais ašaromis apšlakstytą kelią į pripažinimą.
– Esi vienas iš Jaunimo Europos komandos narių. Dabar kaip tik renkama nauja komanda, tačiau kandidatų prašoma įvertinti savo gebėjimą suorganizuoti bent 12 renginių per metus. Ar tiek daug renginių per paskutinius dvylika mėnesių organizavai ir tu?
– Dvylika renginių per metus nėra labai daug. Juk vien „Auksiniai Europrotai“ vykdavo keturis kartus per mėnesį, štai jau ir keturi renginiai. Akmenėje turnyrai tęsėsi nuo praėjusių metų rugsėjo iki pat Kalėdų. Taip pat organizavau „Eurodebatus“, daugybę interaktyvių pamokų jaunesnio amžiaus moksleiviams. Mūsų mokykloje visos dvylika klasių mokosi tame pačiame pastate, tai einant pirmame aukšte, kur mokosi pradinukai, nuolat girdžiu vaikus šaukiant „Labas, Justai!“ (šypsosi, − aut. past.). Man būna kiek nejauku, nes ne visų jų veidus spėju įsidėmėti.
– Jeigu vaikai taip nori sveikintis, reiškia, kad tu ir tavo vedami užsiėmimai jiems paliko įspūdį. Kaip pavyksta sudominti vaikus tokia palyginti sudėtinga tema kaip Europos Sąjunga?
– Prieš kalbėdamas su auditorija visuomet pasirengiu skaidres, tačiau dažnai jas naudoju tik pačioje pradžioje. Mano mėgstamiausias renginių formatas yra diskusija, laisvas pokalbis. Pavyzdžiui, vesdamas Europos kalbų dienos renginį klausinėjau vaikų, kokias kalbas jie moka, kokias nori išmokti, kur keliauja. Nenoriu būti kaip mokytojas. Pasikalbame, po to būna viktorina, vaikai varžosi tarpusavyje.
Kartą buvo toks juokingas nutikimas. Suskaičiavau visų taškus ir paskelbiau tris nugalėtojus. Po pamokos mokytoja stebėjosi, kad viena jų tapo mergaitė, kuri paprastai nėra labai aktyvi, o mano pamokos metu labai šypsojosi, įdėmiai klausėsi, todėl ir į visus klausimus atsakė teisingai. Pasirodo, prieš pamoką mane pamačiusi ji mokytojai pasisakė, kad įsimylėjo… Smagu, kai tokio „įsimylėjimo“ rezultatai būna teisingi viktorinos atsakymai (juokiasi, − aut. past.).
- Justas Varanavičius, nuotr. iš asm. albumo
- Justas vieno iš užsiėmimų metu, nuotr. iš asm. albumo
- 8. Justas su kolegėmis iš kitų Europos valstybių neša Lietuvos vėliavą Europos Parlamente Strasbūre, nuotr. iš asm. albumo
- 6. „Auksiniai Europrotai“ Akmenėje kas savaitę sulaukdavo daugiau nei 100 dalyvių, nuotr. iš asm. albumo
- 7. Viena iš Justo rengtų viktorinų vaikams, nuotr. iš asm. albumo
- Justas Varanavičius, nuotr. iš asm. albumo
- Justas Varanavičius, nuotr. iš asm. albumo
- Justas Varanavičius, nuotr. iš asm. albumo
- Justas Varanavičius Paryžiuje, nuotr. iš asm. albumo
– O kaip sekėsi organizuoti „Auksinius Europrotus“ Akmenėje? Juk šis renginys buvo skirtas labiau suaugusiems.
– Labai gerai, nors tokios sėkmės tikrai nesitikėjau. Užsiregistravo net 11 komandų, kiekvieną antradienį susirinkdavo daugiau nei šimtas žmonių – tokiam mažam miestui kaip Akmenė tai tikrai nemažai (Akmenėje gyvena maždaug 2,5 tūkst. gyventojų, − aut. past.).
Nutariau viską organizuoti kavinėje. Dalyviams būdavo jaukiau, laisviau, pertraukėlių metu grodavo muzika, žmonės bendraudavo, kas tik išgerdavo arbatos, o kas po darbo ir rimčiau pavalgydavo. Ir man patogu, ir kavinės savininkui gerai, jis taip pat pasirūpindavo ir garso aparatūra. Tada trečiadienį netildavo diskusijos tiek mokykloje, tiek savivaldybėje, nes daug dalyvių buvo iš ten. Ir po to visi laukdavo jau kito antradienio, norėdavo vieni kitus aplenkti.
Susiformavo labai sveika konkurencija ir vykdavo gražus bendravimas. Pavyzdžiui, vienas dalyvis buvo 90 metų karo veteranas, atvažiuodavo į protmūšį su Šaulių sąjungos nariais. Šis renginys labai sustiprino vietos bendruomenę.
– O kaip jauteisi ir dabar jautiesi tu pats? Ko išmokai būdamas Jaunimo Europos komandos nariu ir organizuodamas minimus renginius?
– Manau, kad daugiausia sužinojau apie pačią Europos Sąjungą. Nesu kažkoks super duper ekspertas, tačiau gilinuosi ir žinau tikrai nemažai. Atsirado labai daug įdomių pažinčių, susiradau gerų draugų, kai, atrodo, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio.
Tik pradėjus šias veiklas išryškėjo tokia bėda. Esu maksimalistas, arba darau ką nors visu 100 proc., arba nedarau visai. Tai pirmąjį mėnesį buvo labai sunku – pamokos mokykloje, visokių renginių susikaupė tiek daug, kad neturėjau nė vienos laisvos dienos. Galiausiai taip pervargau, kad kartą tiesiog atsisėdau ant grindų ir pradėjau verkti, niekam nebeturėjau jėgų. Tada mama liepė griežtai dėliotis prioritetus arba pagrasino visas veiklas uždrausti. Reikėjo daug ko atsisakyti ir išmokti pasakyti „Ne“.
Turiu tokį labai protingą draugą, tai kai prasideda olimpiadų sezonas, būna graudu į jį žiūrėti – kone visų dalykų mokytojai tampo jį į visas puses, prašo papildomai ruoštis ir jis tikrai pervargsta. Nėra lengva, kai vienodai gerai sekasi ir matematika, ir fizika, ir biologija ir dar kas nors.
– Tavęs klausantis gali pasirodyti, kad daugybė dalykų tau sekasi savaime. Ar tikrai taip yra?
– Aišku, kad ne. Labai retas kuris supranta, kiek juodo darbo slepiasi po kiekviena veikla. Pavyzdžiui, viktorina. Vaikai ateina, 45 minutės pralekia greitai ir smagiai. Bet kiek užtrunka tam tinkamai pasiruošti! Kol sugalvoji klausimus, kol parengi skaidres, sujungi visas animacijas, kad paspaudus žvaigždutę atsirastų reikiamas klausimas… Būsimiems Jaunimo Europos komandos nariams reikia suprasti, kad norint pasiekti gerų rezultatų, teks tikrai nemažai dirbti.
– Justai, o koks visų šių tavo veiklų tikslas? Ką norėtum ateityje veikti?

8. Justas su kolegėmis iš kitų Europos valstybių neša Lietuvos vėliavą Europos Parlamente Strasbūre, nuotr. iš asm. albumo
– Skamba gana lėkštai, bet norėčiau studijuoti tarptautinius santykius ir politikos mokslus. Anksčiau svajojau apie studijas Vilniuje, bet dabar ėmiau galvoti, kad vis dėlto norėčiau laikinai išvažiuoti iš Lietuvos, visiškai pakeisti aplinką, draugų ratą, išmokti naujų kalbų.
Neslepiu ir noro tapti Lietuvos prezidentu ar bent jau Europos Parlamento nariu. Žinau, kad visi politikai prieš rinkimus daug visko žada, bet aš tikrai norėčiau atnešti gerų pokyčių. Beje, man labai patinka Normano Vincento Pylo citata iš jo knygos „Pozityvaus mąstymo galia“ – Shoot for the moon. Even if you miss, you’ll land among the stars (liet. „Šauk į Mėnulį, pataikysi bent į žvaigždę“). Mėgstu užsibrėžti didelius tikslus. Žinau, kad net jei ir niekada netapsiu prezidentu, savo kelyje vis tiek kažką gero nuveiksiu. Dabar esu baigęs tik vienuolika klasių, tačiau dažnai važiuoju į Briuselį, Strasbūrą, apie jaunimo problemas diskutuoju su politikais iš visos Europos. Tai tikrai nuostabus jausmas.
– Tačiau šią vasarą tave dažnai galima sutikti dirbant picerijoje Klaipėdoje.
– Taip. Mėnesį dirbau boulingo klube, dabar įsidarbinau padavėju, nes didesni arbatpinigiai. Iš tikrųjų šis darbas leido į viską pažvelgti iš kitos pusės ir kitaip įvertinti. Savanoriškas darbas Jaunimo Europos komandoje labai kūrybiškas, iš dalies akademiškas. Tačiau kad būtent tokį, protinį, darbą norėčiau dirbti ateityje, galutinai supratau tik padirbėjęs padavėju. Padavėjo darbas yra „juodas“, lakstai po 40 km per dieną ir dienos pabaigoje apie tokio darbo perspektyvas galvoji: ne ne ne, gal jau geriau aš darysiu viską, kad Europos Parlamente dirbčiau… (šypsosi, − aut. past.).
Virginija Pupeikytė-Dzhumerova
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Parašykite komentarą