Skaitomiausias mėnesio tekstas − apie gidą Zarasuose

Sukūrė Virginija Pupeikytė-Dzhumerova, 7 rugsėjo, 2016

„Pakankamai dažnai mano pašnekovais tampa zarasiškiai. Žmonės šiame ežeringame krašte ypač kūrybingi ir vis sugalvoja ką nors nepaprasto“, − šypsosi tinklaraščio Euroblogas.lt autorė Virginija Pupeikytė-Dzhumerova. Jos interviu su Zarasų rajone gidu dirbančiu Evaldu Dumbravu tapo skaitomiausiu rugpjūčio mėnesio tekstu.

„Vasaros pabaigoje rengėme temą apie verslą ir inovacijas, įvairias galimybes užsidirbti. Svarstydama apie galimus pašnekovus išsyk prisiminiau Evaldą. Jo rengtas projektas tradicinių darbo vietų nesukūrė, tačiau labai prisidėjo prie jaunų zarasiškių verslumo skatinimo. Zarasų krašto kaimo jaunimo gidų akademijos dalyviai studijavo pusmetį ir įgijo gido kvalifikaciją. Jų, kaip vietinių gyventojų, žinios galėjo būti įdarbintos ir pradėti teikti pajamas. Šį projektą galima palyginti su meškere, kuri duodama vietoje žuvies. Nori − pasigauk, nenori − sėdėk alkanas“, −  pasakoja Virginija.

Prieš ketverius metus ji buvo viena iš šios gidų akademijos dalyvių, o gyvendama Zarasuose dažnai vesdavo ekskursijas kraštą lankantiems užsieniečiams:

„Labai džiaugiuosi, kad tuomet pasinaudojau galimybe nemokamai lankyti gidų kursus ir gauti šiam darbui reikiamą kvalifikaciją. Dabar jau porą metų gyvenu Bulgarijoje, tiesioginio gido darbo čia nedirbu, bet įgytos žinios praverčia kone kasdien − nuolat renku įdomią informaciją, kaupiu čia gyvenančių žmonių istorijas, nutikimus, kuriuos panaudoju rengdama straipsnius. Ką jau kalbėti apie šiemet išleistą mano knygą „Prisijaukinti Bulgariją“ − šis leidinys yra tikrų tikriausias gidas po šalį, kuriame netrūksta patarimų, kaip, kur, kada keliauti ir ką pamatyti.“

Daug keliaujanti žurnalistė teigia visiškai sutinkanti su Evaldo mintimi, kad kelionė be vietinio žmogaus palydos niekada nebus visavertė.

„Pirmąją kelionės į svečią šalį dieną paprastai ne blaškausi be tikslo, o dalyvauju keleto valandų ekskursijoje. Kas kitas, jei ne vietinis žmogus, geriau papasakos, kur būtina nueiti, ką galima aplenkti, kur skaniausias maistas. Viena įdomiausių ir keisčiausių ekskursijų buvo Sofijoje, kurioje tuo metu gyvenau jau daugiau nei metus − vaikštai su gidu po miestą, kuriame gyveni ir pamatai tiek daug įdomybių, kurių šiaip kasdien net nepastebi. Skamba juokingai, bet Evaldo paslaugomis patarčiau pasinaudoti ir patiems zarasiškiams. Garantuoju, kad sužinosite nemažai naujo!“, −  intriguoja Virginija.

Mėnesio tekstą galite paskaityti čia:

Gidą Zarasuose nuolat lydi klausimas, iš ko pragyvena vietiniai

Zarasų krašto gidas Evaldas Dumbravas tikina, kad bet kuri kelionė be vietinio žmogaus palydos ir gyvų istorijų niekada nebus visavertė: „Lentelių prie kiekvieno objekto juk neprikabinėsi, o sausa informacija internete ne visada galima pasitikėti“. Tinklaraščiui Euroblogas.lt jis papasakojo apie gido darbą kaip puikų būdą papildomai užsidirbti. Būtent Evaldo dėka šiandien Zarasų krašte profesionalias gidų paslaugas teikia ir dar būrys zarasiškių.

– Kartu su Zarasų jaunųjų verslininkų asociacija prieš ketverius metus vykdei ES iniciatyvos LEADER finansuotą projektą „Zarasų krašto kaimo jaunimo gidų akademija“. Jo metu dešimt dalyvių nemokamai lankė gidų kursus, įgijo gido kvalifikaciją, o su ja − ir galimybę užsidirbti. Kaip kilo tokia idėja?

– Zarasai − mano gimtinė. Ir anksčiau viskuo čia labai domėjausi, daug skaičiau, gilinausi. Po truputį atsirado poreikis tas žinias išnaudoti, turėti ne tik sau, bet ir dalintis su kitais. Be to, žinojau, kad Zarasuose gidų nėra, o jeigu kažkas tuo užsiėmė, darė tai nelegaliai, taigi niša buvo visiškai tuščia. Galima sakyti, suderinau savo paties ir miesto poreikį.

– Smalsu sužinoti, kokie ilgalaikiai šios iniciatyvos rezultatai. Kiek buvusių projekto dalyvių gidais dirba ir šiandien?

– Aktyviai dirbame penkiese, kitų veikla nėra tokia dažna, tačiau ją juk bet kada galima atnaujinti. Aš ir kitas kolega dirbame visame Zarasų rajone, kiti du labiau koncentruojasi Dusetų krašte, vienas − Gražutės regioniniame parke (Zarasų rajone gidų paslaugas teikia ir daugiau asmenų, kurie kvalifikaciją įgijo savarankiškai, − aut. past.). Nuolat visi bendraujame, jei susidaro ekskursijų tuo pačiu metu, vienas kitą pavaduojame.

– Toks projektas tiesiogiai naujų darbo vietų lyg ir nesukūrė, tačiau akivaizdu, kad paskatino vietinius būti verslesniais. Tuo labiau, kad kiekvienas jų galėjo ir nemažai sutaupyti. Juk paprastai gidų kursai kainuoja apie keletą šimtų eurų.

– Taip. Be to, mokantis niekur nereikėjo važiuoti, dėstytojai atvykdavo pas mus. Svarbu ir tai, kad mokymų programa buvo pritaikyta būtent mūsų kraštui. Tapome ne šiaip universaliais, o būtent Zarasų krašto gidais. Iš tikrųjų Lietuvoje tai šiokia tokia problema, nes universalių gidų labai daug, ypač didžiuosiuose miestuose. Jie su grupėmis atvažiuoja ir į Zarasus, bet iš tikrųjų žino tik tiek, kiek parašyta knygose ir internete. Daug tikrų gyvų pasakojimų, istorijų ir legendų jie nežino ir negali žinoti, nes nėra vietiniai. Akivaizdu, kad mūsų gidai gali suteikti daug daugiau įdomios informacijos apie rajoną, joks kitas, kad ir profesionaliausias Vilniaus gidas, negalės krašto pristatyti taip, kaip vietinis.

– Minėjai, kad iki tol vietinių gidų Zarasuose nebuvo, o dabar netgi tenka vienas kitą pavaduoti. Ar tokiame mažame mieste yra didelis ekskursijų poreikis?

– Iš tikrųjų poreikis nemažas, bet labai koncentruotas − tik šiltuoju metų laiku. Pragyventi tik iš šios veiklos neįmanoma, bet kaip papildomas veiklos šaltinis finansiškai yra visai neblogas (Evaldas Zarasų Žemės mokykloje dirba mokytoju, − aut. past.). Daugiausia ekskursijų būna birželio mėnesį. Labai daug moksleivių, mokytojų, švietimo įstaigų darbuotojų turi tradiciją taip pažymėti mokslo metų pabaigą. Liepą ir rugpjūtį būna ramiau. Žiemą ekskursijų poreikis labai mažas, dažniausiai vos keletas užsakymų. Be to, tuomet ekskursijas vesti daug sudėtingiau, nes dalis objektų būna nepasiekiami. Pavyzdžiui, Stelmužės bažnyčia nuo spalio iki gegužės dirba ne visomis savaitės dienomis, o iki Šventos vietos (Švč. Mergelės Marijos pasirodymo vieta Kvintiškių kaime prie Ilgio ežero, − aut. past.) žiemą autobusu apskritai sudėtinga privažiuoti.

– Ar kelionės autobusu išlieka vienomis populiariausių?

– Taip, tačiau yra ir kitų variantų, pavyzdžiui, ekskursijos dviračiais. Žmonės apsistoja kaimo sodyboje, tačiau nori aplink ją 10-15 km nuvažiuoti dviračiais ir dar ką nors įdomaus aplankyti. Man tokios ekskursijos pačios įdomiausios. Kartais sudarant maršrutą tenka pasukti galvą, kokių įdomybių yra būtent aplink tą vietą. Tokias ekskursijas dviračiais keletą paskutinių metų vedu festivalio „Mėnuo juodaragis“ dalyviams. Organizatoriai ekskursijas paprastai prašo pritaikyti prie tų metų festivalio temos. Pavyzdžiui, praėjusiais metais tema buvo bitės, tad keliavome po įvairius bitininkystės ūkius.

Po ežeringą Zarasų kraštą taip pat smagu keliauti ir baidarėmis. Gražutės regioniniame parke prasideda Šventosios upė, ekskursijos-kelionės metu plaukiama jos aukštupiu. Na ir be abejo, pasivaikščioti po Zarasus su gidu visuomet galima pėsčiomis.

– Turistų gidui užduodami klausimai dažnai išduoda susiformavusius stereotipus apie lankomą kraštą. Su kokiais pasakojant apie Zarasų rajoną tau tenka susidurti dažniausiai?

– Atvažiavę visi klausia: o iš ko jūs čia pragyvenate? Gamta graži, bet kiek laukinė, kartais atrodo visiška dykynė, nėra pramonės, nesimato dirbamų laukų. Paprastai visiems įdomu, kiek tiksliai ežerų yra rajone, kaip juos panaudojame, ką ir kaip žvejojame. Iš tikrųjų nėra tas mūsų kraštas labai turtingas, bet kas nori, veiklos randa.

– Įsivaizduok, kad šį interviu skaito kitame mažame miestelyje gyvenantis ir papildomai užsidirbti norintis jaunas žmogus. Ar patartum jam tapti gidu?

– Aš patarčiau tapti gidu, jeigu žmogui tai yra įdomu. Jeigu galvojama tik apie pinigus, nieko nebus. Žmonės labai greitai pajaučia, ar tai, ką darai, tau patinka, ar bele tik ateini, atpasakoji atmintinai išmoktą tekstą ir viskas. Man ši veikla labai įdomi, esu savo krašto patriotas, turbūt todėl ir pakankamai gerai sekasi.

Ilgą laiką domėjimasis krašto istorija man tebuvo pomėgis, į tai, ką darau dabar, viskas išsirutuliojo po truputį. Daug keliaudavau, ekskursijose stebėdavau gidus. Jų, deja, teko sutikti ne tik pačių geriausių. Ėmiau galvoti, kad jeigu gidais dirba tokie, bendrauti nemokantys ir menkai dalykus išmanantys žmonės, aš tikrai galėčiau padaryti tai daug geriau. Taip ir ryžausi.

– Kartais bijomasi pradėti verslą dėl neva labai didelių mokesčių. Kokia tavo patirtis?

– Turiu kalendoriuką, susižymiu, kada turiu ekskursijas, nusiperku toms dienoms verslo liudijimą, tiek tų ir mokesčių. Kažkada net skaičiavau, kad nuo vienos ekskursijos mokesčių išeina vos vienas euras. Viskas oficialu, legalu, jokių problemų. Reikia tik pasidomėti įvairiomis galimybėmis. Aš visada viską darau legaliai. Būti gidu tikrai nėra brangu, nereikia bijoti, kad mokesčiai suvalgys. Nieko jie nesuvalgys, už tokią veiklą mokesčiai tikrai yra minimalūs.

– Zarasų kraštas dėl jame esančių ežerų toks gražus, kad gali kilti paprastas, kiek naivus klausimas − kam čia lankantis reikalingas gidas? Sėsk į automobilį, važiuok, grožėkis, sustojęs maudykis.

– Yra tiesos (šypsosi, − aut. past.). Ypač jeigu atvažiuojama tik pasimaudyti, tuomet gido tikrai nereikia. Bet aš visgi manau, kad kelionė į kitą kraštą be vietinio gido yra nevisavertė. Lentelių prie kiekvieno objekto neprikabinėsi, nebus kam atsakyti į kylančius klausimus. Internete informacijos begalybė, bet kiek laiko atima viso to skaitymas, sisteminimas. Be to, dažnai informaciją ne taip paprasta patikrinti. Nerekomenduoju naudotis ir audiogidais, kuriuose lankomų objektų aprašymai paprastai būna sausi, pritaikyti visiems. O kas tinka visiems, reiškia, netinka niekam. Gal dėl to žmonės dažnai po kelionių lieka nusivylę? Atvažiuoja, paskaito užrašus ant lentelių, ir tiek. Tarkim, aplankote Zarasų apžvalgos ratą. Tuo metu niekas gi nepamatuos, koks tikslus jo aukštis, plotis, kas jį pastatė, kokie saugos reikalavimai ar vietoje ko jis išvis pastatytas. Joks audiogidas ar lentelės niekada neduos tiek, kiek gali suteikti toje vietoje gyvenantis gidas.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.