Apie švirkštus ir pleistrus, kurie panaudoti suyra patys
Modestas Gudauskas prie savo stendo, nuotr. iš asm. albumo
Aštuoniolikmetis Modestas Gudauskas – medicinos pirmakursis Vilniaus universitete, svajojantis sudalyvauti ultramaratone ir gydyti žmones. Vaikinas iš Šilalės prieš kelias savaites grįžo iš Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso ne tuščiomis. Modestas apdovanotas specialiuoju prizu – vizitu bioįmonėse Prancūzijoje ir Belgijoje. Metus kurtas bakterijų, gaminančių ne vieną, o du polimerus, projektas buvo įvertintas specialiųjų prizų steigėjų, nors, kaip pats Modestas pripažįsta, pradžioje jis visai nesitikėjo tarptautinio įvertinimo.
Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkursas vyksta nuo 1989 metų. Jis vienija jaunus mokslininkus iš viso pasaulio ir kviečia pristatyti savo projektus gamtos mokslų, matematikos ir kitose srityse. Lietuva jame dalyvauja nuo 1997 metų ir per 9 metus jaunųjų talentų dėka sukaupė 17 apdovanojimų. Šiemet Lietuvai atstovavo Rūta Prakapaitė ir Modestas Gudauskas, abu grįžę iš konkurso su specialiaisiais prizais.
M. Gudauskas su tinklaraščiui Euroblogas.lt kalbėjosi kelios dienos po konkurso, dar neišblėsus įspūdžiams.
Modestas Gudauskas su Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso dalyviais, nuotr. iš asm. albumo
– Kaip susidomėjai jaunųjų mokslininkų konkursu?
– Nuo septynerių metų dalyvauju Lietuvoje organizuojamuose mokslo konkursuose. Nepaisant to, niekada negalvojau apie tai, kad sugebėčiau važiuoti į Europą ir atstovauti savo šaliai. Mano ėjimas iki konkurso Briuselyje iš tiesų labai ilgas. Atrodo, kad aš to siekiau siekiau siekiau visą laiką iki dabar, pats to nesuvokdamas.
Apskritai, mokslinė veikla visada buvo labai arti manęs, tėvai skatino tokius dalykus ir pati mama mus ruošdavo konkursams nuo pat mažens. Kiekvienais metais dalyvaudavome konkursuose, net ir Briuselyje su vertinimo komisijos nariais kalbėjau, kad esame tokia keistuolių šeimyna – esam trys broliai ir visi dalyvaujame arba dalyvavome tokiuose konkursuose.
– Ar sunku buvo pasiruošti konkursui?
– Patį darbą atlikau Vilniaus universitete, ten man padėjo darbo vadovė dr. Rūta Stanislauskienė. Ruoštis… Ruoštis buvo toks kaip ir kasdienis dalykas, nes visada užsiimdavau moksline veikla, tik šis darbas buvo visiškai kitokio lygio. Jis buvo visiškai kitokios apimties ir jam skyriau daugiau laiko negu įprasta. Ruošėme tokį darbą, kuris būtų solidus ir užtikrintų prizinę vietą pirmiausia Lietuvoje.
-
- Modestas Gudauskas su Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso dalyviais, nuotr. iš asm. albumo
-
- Modestas Gudauskas po Europos Sąjungos jaunimo konkurso apdovanojimų, nuotr. iš asm. albumo
-
- Modestas Gudauskas su specialiojo prizo steigėjais, nuotr. iš asm.albumo
-
- Modestas Gudauskas prie savo stendo, nuotr. iš asm. albumo
– Ko tikėjaisi prieš išvykdamas ES jaunųjų mokslininkų konkursą?
– Prieš važiuodamas kalbėjausi su tėvais, kad važiuoju ne pirmą vietą laimėti, o gerai praleisti laiką, pasisemti naujų įgūdžių, patirties. Tačiau kai jau nuvyksti į konkursą, apima toks varžybinis stimulas, kad reikia varžytis, reikia laimėti. Penkerius metus lankiau lengvąją atletiką, bėgau ilgus nuotolius, o tai augino charakterį, kuris neleidžia pasiduoti.
– Koks tavo projektas?
– Projekto pavadinimas – „Acetobacteraceae šeimos bakterijos, gaminančios du biopolimerus“. Ieškojome bakterijos, kuri gamina celiuliozę, o suradus tą bakteriją, mūsų tikslas buvo ją transformuoti pasitelkus genų inžineriją taip, kad ji gamintų ne tik celiuliozę, bet ir dar vieną produktą – polimerą polihidroksibutiratą. Tuomet bakterija turėtų gaminti du produktus: celiuliozę ir tą baisaus pavadinimo polihidroksibutiratą.
– Kam to reikia?
– Šie polimerai yra atsparūs įvairioms temperatūroms, tamprūs, stabilūs, tvirti. Jie labai panašūs į plastiką, nors nėra visiškai identiški. Plastikas gaminamas iš sintetinių polimerų, dažniausiai – iš naftos. Naudojame naftą, kuri yra išsenkantis gamtos šaltinis. Kam naudoti naftą, jei gamtoje turime bakterijų, kurios visada gamina natūralias medžiagas ir tas medžiagas galime panaudoti plastiko gamybai? Ir čia yra pagrindinis darbo akcentas – pakeisti tuos sintetinius polimerus, pagamintus iš naftos, į natūralius polimerus, kuriuos gamina bakterijos.
– Kokioms industrijoms tai būtų įdomu?
– Tai būtų įdomu kompanijoms, kurios sieja savo ateitį su inovatyvumu, kurios galvoja, ne tik kas greita ir pigu, bet taip pat nekenkia gamtai. Savaiminis suirimas sumažintų taršą, o taip pat turėtų didelės įtakos ateities pramonėje. Konkrečiai plastikas yra įdomus daugeliui kompanijų, kurios domisi bioinžinerija, bet aš turiu kitokią mintį – biomedicinos sritį. Medicinoje naudojame labai daug plastiko − tai švirkštai, pleistrai ir visa kita, kuriuos vėliau reikia sunaikinti, o ši medžiaga tinkamoje aplinkoje tiesiog suirtų.
– Kokius minusus pats matai savo darbe?
– Tu neturi tos konkrečios medžiagos sukurtos ir negali jos nei duoti paliesti, nei žinoti, ar iš viso įmanoma bus tokią medžiagą sukurti. Dabar mes turime bakteriją, kuri gamina abu polimerus, pasiekėme pagrindinį savo tikslą. Toliau yra svajonės ir kalbėti apie tai, kokia ta medžiaga bus, nenorėčiau, nes galiu labai stipriai suklysti, ir negalėčiau, nes net nežinau, ar kažkokiu būdu išėmus polimerus iš tos terpės, juos išgryninus, mums pavyktų sukurti tą medžiagą. Dabar pasiektas pagrindinis darbo tikslas, o toliau yra svajonės. Labai dideli galvojimai. Aišku, svajoti nėra draudžiama, idėja yra, bet kad tai yra realiai įgyvendinama, negaliu tiksliai pasakyti.
Modestas Gudauskas su specialiojo prizo steigėjais, nuotr. iš asm.albumo
– Iš ko sulaukei daugiausiai palaikymo?
– Labai palaikė šeima. Jie dėl manęs darė viską, ką tik galėjo. Esam trys broliai. Pasiruošimas konkursui labai suvienija. Vienam broliui nusiunti redaguoti nuotrauką, kitas brolis pataria, kaip geriau plakatą padaryti, mamos paklausi, kaip geriau rašyti referatą, nes ji yra chemijos mokytoja, tėtis atsakingas už organizacinius dalykus: kaip nuvažiuoti į Vilnių, kaip parvažiuoti, kur apsigyventi ir taip toliau.
Kai laimi pirmą vietą savo šalyje ir gauni pakvietimą atstovauti Lietuvai – tai yra labai didelis įsipareigojimas, nes atstovauju ne tik gimnazijai, kurioje mokiausi, ne tik universitetui, ne tik savo darbo vadovei ir ne tik sau pačiam, savo mintims, savo darbui, bet kartu labai dideliam žmonių ratui. Jaučiau labai didelį palaikymą iš draugų, artimųjų, nes šitas projektas parodė, kiek turiu tikrų draugų, kuriais galiu visada pasikliauti. Po viso to suprantu, kad ne viską vienas pats atlikau, man padėjo labai daug žmonių, rūpinosi ir jaudinosi dėl manęs.
– Kas kėlė daugiausia nerimo?
– Nežinojimas ir įvairių baimių prisigalvojimas: va, čia bus labai rimta komisija, čia ateis ir žiūrės į tą darbą labai griežtai. Bet kai pamatai realybę – ateina komisija ir nusišypso, paklausia, kaip čia tau sekasi, prisistato ir pradeda labai maloniai su tavimi bendrauti, tai pasidaro labai gera ir tos baimės pasislenka į šoną. O kitas etapas, kada tų baimių sumažėja, kai susibendrauji su kitais konkurso nariais, kurie išgyvena tą patį jausmą kaip ir tu.
– Kaip keitėsi tavo nuotaikos nuo pat projekto pradžios iki dabar?
– Buvo tokių momentų, kai norėjosi visiškai pasitraukti nuo darbo, nes viskas, išsekau, išsekau dvasiškai, nebėra jau nei jėgų, nei noro dirbti. Taip buvo, kai nepasisekdavo vienas etapas ir turėjau jį vėl kartoti, o nėra laiko, turi pavykti viskas iš pirmo karto.
Ir tada kiti etapai, kai reikėjo paruošti aprašą anglų kalba. Ruoši jį, siunti profesoriui ir esi nepatenkintas, kad jis daug ištaiso, labai daug pakeičia, o dabar suprantu, kad tas žmogus labai stengėsi. Tuo metu net nepagalvoji, gal būna kažkiek pikta, bet dabar, kai viską matau kitomis akimis. O kai baigiasi konkursas ir tu dar laimėjai kažką, tai visiškas pakilimas ir vis dar apie tai galiu kalbėti su šypsena veide.
Modestas Gudauskas po Europos Sąjungos jaunimo konkurso apdovanojimų, nuotr. iš asm. albumo
– Kaip reagavai kai išgirdai savo vardą?
– Iš tikrųjų labai nustebau, nes tai buvo pirmasis paskelbtas specialusis prizas ir buvau pirmasis, kuris lipo ant scenos iš laureatų. Ir tai yra wow! Gauni pirmąjį specialųjį prizą, žinai, kad negrįši namo tuščiomis ir gali būti ramus.
– Tai visgi su kuo sieji savo ateitį? Tyrimais ar mediko darbu?
– Mediciną atradau dar dešimtoje klasėje, kai pradėjau savanoriauti Šilalės rajono ligoninėje ir dvejus metus savanoriavau slaugos skyriuje. Tai vienas sudėtingiausių skyrių, nes žmonės ten paguldyti ne dviem savaitėms, ten jie metams, dvejiems. Jie turi problemų, kurių gal ir nenori kartais matyti, bet tu su jais susipažįsti, tau patinka kalbėti, jie pasako tau kažką gero, džiaugiasi tavimi.
Eidamas savanoriauti ne išsisemdavau, o pasisemdavau energijos. Nenorėčiau taip staiga atsisakyti to, ko taip ilgai siekiau ir norėjau. Iki šio europinio konkurso pabaigos aš galvojau, kad ties šiuo projektu mano tyrimai pasibaigs. Bet dabar, kai gavau informacijos, su kuo galėčiau susisiekti, kai pamatysiu, ką daro tos įmonės, kai nuvyksiu į Belgiją, kai nuvyksiu į Prancūziją, galėsiu tada pasakyti, ar man patiktų tai daryti, ar ne.
Giedrė Peseckytė
Euroblogas.lt 
Vienas atsakymas į “Apie švirkštus ir pleistrus, kurie panaudoti suyra patys”
[…] – stažuotę į Europos molekulinės biologijos laboratoriją savaitei Vokietijoje, o tavo kolega Modestas Gudauskas – vizitą bioįmonėse Belgijoje ir Šiaurės Prancūzijoje. Kiek žmonių iš viso buvo […]
PatinkaPatinka