Kaip užsieniečiui išmokti lietuvių kalbos?

Ivanas Dzhumerovas lietuvių kalbos mokosi jau daugiau nei trejus metus, nuotr. iš asm. albumo

Ivanas Dzhumerovas lietuvių kalbos mokosi jau daugiau nei trejus metus, nuotr. iš asm. albumo

„Man nuoširdžiai keista ir nesuprantama, kad lietuvių kalbos mokymosi priemonių pasirinkimas suaugusiems toks skurdus“, − stebisi Europos savanorių tarnybos savanorius lietuvių kalbos mokiusi Virginija Pupeikytė-Dzhumerova. Ji asmeninėje bibliotekoje sukaupė didžiąją dalį prieinamos literatūros ir su tinklaraščio Euroblogas.lt skaitytojais dalijasi savo įžvalgomis. Ką verta pirkti, ko nelabai ir kaip padėti lietuvių kalbos norintiems išmokti draugams?

Europos savanorių tarnybos savanorius mokyti lietuvių kalbos pradėjau prieš daugiau nei trejus metus. Šiandien iš visų studentų liko tik Ivanas, mano vyras bulgaras, lietuviškai suprantantis puikiai, o kalbantis gerai. Per visą šį laiką išbandėme įvairiausių kalbos mokymosi metodų. Sunku pasakyti, kuris buvo geriausias, nes vienu metu naudodavome jų keletą, pavyzdžiui, mokėmės gramatikos ir naujų žodžių iš paveikslėlių žodyno.

Bent jau man atrodo, kad tiek mokant kitą, tiek užsienio kalbos mokantis pačiam struktūruotas vadovėlis yra reikalingas. Jis tarsi įprasmina mokymosi laiką, suteikia jam būtent pamokos formą. Versdamas puslapį po puslapio stebi savo pažangą, užduotys tampa vis sudėtingesnės, lengviau užsibrėžti mokymosi tikslus ir laiką. Tarkim, nutarti, kad vienos pamokos metu studijuosiu vieną gramatikos skyrelį, pasistengsiu įsiminti trijuose puslapiuose surašytus žodžius ar atliksiu dešimt pratimų.

Bėda ta, kad būtent tokių mokymosi priemonių pasirinkimas Lietuvos knygynuose itin skurdus. Dažnai kalbos mokymosi pradžia prišliejama prie mokymosi mokykloje pradžios. Tai yra, leidiniai skiriami pradinukams: viename puslapyje pateikiamas vos vienas žodis, knygelės pernelyg spalvingos, suaugusiam vartotojui − tiesiog primityvios. Daugybė leidinių apsiriboja tik kalbos mokymo pradžiamoksliu. Išmokstama pasisveikinti, prisistatyti, pasakyti, ką mėgsti valgyti ir tuo viskas baigiasi.

Šiuo metu namų bibliotekoje turime vos šešis leidinius, skirtus mokytis lietuvių kalbos ir tai yra praktiškai viskas, ką suaugusiems galima rasti knygynuose. Visus juos išbandėme praktiškai. Pasak vyro, savaip naudingi buvo visi, tačiau lyginant juos tarpusavyje geriausiai atsiskleidžia jų privalumai ir trūkumai.

Paveikslėlių žodynai

Paveikslėlių žodynai

Paveikslėlių žodynai

Vienas geriausių būdų išmokti naujų žodžių yra įsiminti jų reikšmes atmintyje siejant su paveikslėliais. Tokius vizualius žodynus turime du. Tai Irmos Neseckienės, Henrikos Prosniakovos ir Ramutės Skripkienės parengta lietuvių kalbos mokomoji priemonė kitakalbiams „Perženk slenkstį“ („Gimtasis žodis“, Vilnius, 2002, 248 p.) ir Zofijos Babickienės bei Aušrinės Bareikytės-Čižikienės „Lithuanian Language Picture Dictionary“ („Baltos lankos“, Vilnius, 2009, 182 p.).

„Perženk slenkstį“ sudaro trys dalys: pakankamai išsamus gramatikos žinynas, didžiąją knygos dalį užimantis paveikslėlių žodynas ir lietuvių-rusų-lenkų-anglų kalbų žodynas, kuriame išversti visi ties paveikslėliais pateikti lietuviški žodžiai. Nepatogu tai, kad gramatikos žinynas pateikiamas tik lietuvių kalba. Besimokančiam sudėtinga suprasti, o mokančiajam kartais būna nelengva tas gramatikos taisykles išversti, pavyzdžiui, kaip suprantamai anglų kalba paaiškinti, kas yra beasmeniai ar sangrąžiniai veiksmažodžiai?

Veiksmažodžiai kelia bėdų ir paveikslėlių žodyno dalyje: piešinėliais sudėtinga pavaizduoti tokius veiksmus kaip ima, laiko, deda į vežimėlį, galvoja, vaišinasi. Be to, tiek daiktavardžiai, tiek veiksmažodžiai rašomi grafiškai jų niekaip neatskiriant, tad kartais kyla keblumų.

„Perženk slenkstį“

„Perženk slenkstį“

Žodyne pateikiama daug kasdieniame gyvenime vartojamų žodžių, jie suskirstyti į įvairias situacijas, pavyzdžiui, „Klimatas ir oras“, „Į kelionę“, „Virtuvėje“, „Kada ką valgome“ ir panašiai.

Prie paveikslėlių pateikiama daug dialogų, kurie išties primena natūralų, lietuviams įprastą bendravimą. Situacijos kasdieniškos, ne išgalvotos. Na, ir paskutinė, kiek neįprastai skambanti, bet svarbi detalė − leidinys spalvotas. Į tai atkreipiu dėmesį, nes „Lithuanian Language Picture Dictionary“ yra juodai baltas, o dėl daugybės smulkių taškelių iliustracijos atrodo nekokybiškos.

Ar gavai mano orlaiškį?

Pastarąjį sudaro tik paveikslėlių žodynas, jokio gramatikos žinyno nėra, o gale pateikiama visų žodžių ir jų junginių rodyklė. Leidėjai didžiuojasi, kad užsieniečiams pateikiamas žodynas itin įvairus − daugiau nei 2050 leksinių vienetų, o trečioji, 2009 m. išleista žodyno laida papildyta daugybe naujų mūsų kalboje atsiradusių žodžių (pirmą kartą žodynas išleistas 1996 m.).

„Lithuanian Language Picture Dictionary“

„Lithuanian Language Picture Dictionary“

Būtent tie gausūs „leksiniai vienetai“ ir kiša koją bei daro leidinį nepatrauklų. Paslaptis čia ta, kad pirmąjį ir antrąjį knygos leidimą parėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Trečiojo gal ir nerėmė, bet aštrius savo nagus prikišo tikrai: knyga labiau mokslinio stiliaus (Netikite? Atsiverskite jau minėtąją žodžių junginių rodyklę!) ir pripildyta kasdieniame gyvenime retai vartojamų, patiems lietuviams neįprastai skambančių ar visai neprigijusių žodžių. Atrodo, kad rengiant leidinį buvo galvojama tik apie lietuvių kalbos taisyklingumą, bet ne tuos, kurie tą kalbą bandys išmokti.

Beje, visi be išimties knygos žodžiai sukirčiuoti, − tai yra labai gerai, − bet lietuviui mokant kitą neretai tenka paploninti liežuvį ir kirčiuoti upė Lenà, papūgà ar jachtà. Ko gero, gerokai sutriktume ir išgirdę draugo užsieniečio paaiškinimą, kad jam reikėtų nusipirkti naujų antvalkų arba šiuo metu jis rašo orlaiškį.

„Perženk slenkstį“ autorės šalia kiekvienos temos žodžių pateikia po keletą trumpų dialogų jiems geriau suprasti. Tuo tarpu „Lithuanian Language Picture Dictionary“ paįvairinamas lietuviškomis patarlėmis ir posakiais. Pirmieji jų: „Kol saulė patekės, rasa ir akis išės“ bei „Saulė teka − bimbalas lekia“. Žodžiu, sėkmės verčiant tautosakos šedevrus.

Pasakų knygos

Vaikams skirta nemažai pasakų knygelių, kurių tekstai pateikiami lietuvių ir anglų kalbomis. Ir nors jos skirtos mokytis anglų kalbos, galimas ir atvirkštinis variantas − tokiu būdu mokytis lietuvių kalbos. Spalvotas ir ypač gražiai iliustruotas dvikalbes pasakų knygas namuose turime taip pat dvi: „Populiariausios pasaulio pasakos lietuviškai ir angliškai“ („Vaiga“, 2008, 104 p.) ir „Klasikinės pasakos. Mokomės anglų kalbos“ („Algarvė“, 2012, 144 p.).

Pasakų knygos

Pasakų knygos

Smagiausias dalykas čia yra tai, kad mokymasis tikrai vyksta tarsi nesimokant. Skaitomos iš vaikystės gerai žinomos pasakos, grožimasi iliustracijomis, žodynas akimirksniu tampa daug turtingesnis, juk kasdienėje kalboje retai vartojame tokius žodžius kaip nykštukas, pilis, karieta ar burtų lazdelė.

Abejose knygose pateikiama po aštuonias pasakas, yra anglų-lietuvių ir lietuvių-anglų žodynėliai, kiekviename puslapyje yra atskirai išrašytų žodžių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Pasakojama esamuoju laiku, sakiniai paprasti, o „Klasikinėse pasakose“ pateikiamas dar ir pasakos variantas būtuoju laiku, išskiriant veiksmažodžius. Tačiau neslėpsiu: visos pasakos labai stipriai sutrumpintos ir skamba kiek primityviai. Nustebino ir tai, kad užuot naudojus originalius angliškus pasakų tekstus, buvo verčiama iš lenkų kalbos. Britai turbūt pakrauptų, bet mes gi mokėmės lietuvių kalbos, tad į angliškus tekstus pernelyg nesigilinom.

Grrrrramatika!

Vis dėlto maža vien išmokti daug naujų žodžių. Kad ir kaip būtų sudėtinga, reikia mokytis juos tinkamai dėlioti į sakinius ir be lietuvių kalbos gramatikos − nė iš vietos.

Gramatikos vadovėliai

Gramatikos vadovėliai

Gramatikos ir naujų žodžių mokymasis derinamas Janinos Janavičienės ir Bonnie J. Straight knygoje „Learning to speak Lithuanian. Mokomės kalbėti lietuviškai“ („Druka“, Klaipėda, 2004, 176 p.). Ją sudaro 30 pamokų, kiekvienoje pateikiama ir truputis gramatikos, ir naujų, tematiškai susijusių žodžių, ir užduočių jau išmoktiems dalykams kartoti. Gramatiniai terminai ir užduotys pateikiami anglų kalba, puslapių apačioje yra užduočių atsakymai, tad knyga galima naudotis mokantis savarankiškai.

Prie knygos taip pat pridedamas ir kompaktinis diskas, tačiau juo neapsidžiaugsite: įrašytas itin neprofesionaliai į paprasčiausią CD-R, labai sunku susigaudyti, kur prasideda viena užduotis, o baigiasi kita, nes viskas tėra vientisas, labai ilgas įrašas… Klausantis to monotoniško skaitančiosios balso „Aš esu tu esi jis ji yra aš nesu tu nesi jis ji nėra“ darosi ir juokinga, ir pikta, mat prieš trejetą metų už tai sumokėjau 150 litų! (Dabar knyga su disku kainuoja kiek mažiau − 29,20 EUR).

„Learning to speak Lithuanian“

„Learning to speak Lithuanian“

Taškų knygai neprideda ir daugybė gramatinių klaidų (įvade studijuojantiems palinkima Sekmingos keliones, o mokančiajam vėliau tenka vargti aiškinant skirtumą tarp e ir ė). Tačiau didžiausias leidinio trūkumas yra moralinis atsilikimas. Pateikiami žodžiai, dialogai, bendravimo kultūra Lietuvą pristato kaip visiškai sovietinę, 1984-uosiuose įstrigusią šalį, kur skambinama iš telefono būdelių, naudojamasi portatyviniais аr spalvotais televizoriais bei dvikasečiais magnetofonais. Dialogai lietuvių kalba nenatūralūs, šalti. Liūdina ir pažodiniai patarlių ar atmestinai atlikti patiekalų vertimai. Kijevo kotletas yra Chicken Kiev, pyragėlis − baked, stuffed dumpling. Žirgelis be skrupulų išverčiamas kaip pony. Atsisveikinant dialogų dalyviai vienas kitam sako Sudiev ir Sudieu. Vėlgi kyla klausimas, ar rengiant leidinį tikrai buvo pagalvota apie tuos, kurie, prisimokę pateikiamų lietuviškų žodžių, bandys bendrauti lietuviškai.

Regis, nuoširdžiai apie kitakalbius studentus galvojusios lituanistės buvo Meilutė Ramonienė ir Loreta Vilkienė, pratybų sąsiuvinio „Po truputį“ autorės („Baltos lankos“, Vilnius, 2008, 172 p.). Kartu su juo išleistos ir mokinio bei mokytojo knygos tuo pačiu pavadinimu bei kompaktinis diskas.

„Po truputį“

„Po truputį“

Leidinio pratarmėje autorės teigia atsižvelgusios į kitakalbiams aktualias bendravimo situacijas, mokinių bendravimo psichologiją. Pateikiamos užduotys išties labai įvairios, įdomios, pavyzdžiui, palyginti kelionių agentūros pasiūlymus ar paaiškinti paveikslėliuose vaizduojamų žmonių giminystės ryšius. Iš viso pateikiama 15 pamokų, kiekvieną jų sudaro apie trisdešimt skirtingų pratimų. Didžiausias leidinio trūkumas − nenuosekliai sunkėjančios užduotys. Pavyzdžiui, viename pratime prašoma įrašyti tinkamą formą mano/manęs, o kitame pagal pateiktą žemėlapį papasakoti, kur paslėptas lobis. Jei pirmoji užduotis besimokančiam pasirodo lengva, tai antroji − labai sudėtinga, nes reikalauja pakankamai gero linksnių, prielinksnių ir kitų kalbos dalių išmanymo. Šis pratybų sąsiuvinis yra gera priemonė įgytoms žinioms įtvirtinti. Vis dėlto numanau, kad daugeliui kitakalbių studentų jis labiau primintų ne mokymosi, o kankinimo priemonę: užduočių vienoje pamokoje pernelyg daug, jos sudėtingos, paveikslėlių mažai ir jie nespalvoti. Žodžiu, „Po truputį“ įveikiamas išties tik po truputį.

Virginija Pupeikytė-Dzhumerova

Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.

2 nauji atsakymai į “Kaip užsieniečiui išmokti lietuvių kalbos?”

  1. Ramunė

    Sveiki. Labai įdomus ir aktualus straipsnis, ačiū. Aš taip pat susiduriau su problema- lietuvių kalbos mokymasis suaugusiems nuo nulio, mano atveju rusakalbiams lietuviškoje sekmadieninėje mokykloje. Išnaršiau internetą ir man pasirodė, jog iki šiol apskritai nėra sukurta tinkamos metodikos kaip sistematingai ir efektyviai mokyti užseniečius lietuvių kalbos. Radau ši bei ta A2 lygiui bei aukštesniems, bet nieko konkretaus A1 (nuliniui). Dabar turiu dvi knygas- Aleksandravičiaus (1984 m.) “Литовский язык“ ir Dambriūno “Introduction to modern lithuanian“ (išleista Amerikoje 1966), bandau derinti, trūksta gerų gramatikos užduočių. Radau įdomu straipsnį šia nuoroda, bet vėlgi, ten nurodytų mokymosi medžiagų arba neįmanoma gauti,arba tai ta pati knyga “Po truputį“, kurią jūs jau čia aptarėte. Kitą savaitę Vilniuje vyks lituanistinių mokyklų mokytojų seminaras, labai tikiuosi sužinoti daugiau šia tema, išgirsti kitų mokytojų patirtį. Labai gaila, kad kai tiek daug žmonių turi noro mokytis lietuvių kalbos, o mes papraščiausiai neturime iš ko.

    Patinka

    Atsakyti
  2. Beatričė

    Mano galva geriausias lietuvių kalbos vadovėlis yra “Nė dienos be lietuvių kalbos“ (autoriai V. Stumbrienė-A. Kaškelevičienė, https://www.knyguklubas.lt/ne+dienos+be+lietuviu+kalbos+12+pamoku.html). Stebėjausi, kad šiame straipsnyje nekas nebuvo apie tai parašyta. Aš tai visada mokau lietuvių kalbą iš šios knygos. Nieko ypatingo čia nėra, gramatika paaiškinama funckionaliai, nors veiksmažodžiams skiriama mažai dėmesio, yra daug pratimų (gal galėtų būti kiek daugiau, skirtų kai kuriems dalykams), dialogų, tekstų, kasdieninės temos. Spalvotų piešinių nėra, bet manau, kad suaugusiems tai netrūksta.

    Patinka

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Galite naudoti bazinį HTML kodą. Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.

Prenumeruokite šios diskusijos žinutes, naudodamiesi RSS

%d bloggers like this: