Ji iš Lenkijos. Jos vaikinas – prancūzas. Tarpusavyje kalba lietuviškai
Katarzynai sunkiausia yra lietuvių kalbos kirčiavimas, nuotr. iš asmeninio albumo
Tartu lietuvių bendruomenės pirmininkės namuose kaip ir kasmet, tradiciškai, vietiniai lietuviai susirinko gaminti cepelinų. „Aš − Kašia“, − prisistato šiek tiek vėliau atėjusi mergina. „Koks nelietuviškas vardas“, − pagalvoju. „Ne ne, aš ne iš Lietuvos, aš iš Lenkijos“, − suskuba patikslinti mergina. Katarzyna pavydėtinai gerai kalba lietuviškai. 10 kalbų mokanti mergina šiemet Varšuvos universitete baigė baltų kalbų bakalaurą ir šiuo metu Tartu studijuoja estų ir suomių kalbas.
Kad nepamirštų lietuvių kalbos, mergina su savo vaikinu kalba lietuviškai. Ir ne, jis − ne lietuvis. Jis prancūzas, taip pat kalbantis lietuviškai. Katarzyna sutiko tinklaraščiui Euroblogas.lt papasakoti, kaip ji atrado lietuvių kalbą ir kaip ją puoselėja.
Katarzyna, nuotr. iš asmeninio albumo
– Kodėl sugalvojai studijuoti baltų ir finougrų kalbas?
– Man visada visas šis regionas buvo labai artimas, čia daug keliavau su šeima. Buvom daug kartų Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, bet kadangi esame iš Balstogės, daugiausia, aišku, Lietuvoje. Mums Lietuva labai artima tiek dėl lietuvių būdo, tiek dėl mažo atstumo.
Man Lietuva tiesiog visada siejasi su vaikyste, su tuo, kas yra artimiausia. Jau vaikystėje mokėjau nemažai lietuviškų žodžių, bet nė vieno sakinio nemokėjau sudaryti. Mokėjau viską, kas man buvo reikalinga: žodžius, reikalingus susikalbėti parduotuvėje − čia yra bandelė su aguonomis, čia su česnakais. Visada atsiveždavome varškės sūrelių iš Lietuvos. Dar − duonos su česnaku, džiovintos žuvies. Ir, žinoma, gamta visada žavėjo.
Na, o jau paaugusi supratau, kad mane labai domina kalbos. Jau mokėjau vokiečių, truputį prancūzų ir nusprendžiau rinktis šiek tiek retesnes kalbas, taigi suomių, estų, lietuvių ir latvių.
Lietuvių kalbos mokymasis, nuotr. iš asm. albumo
– Ką tavo vaikinui reiškia Lietuva? Tau − vaikystės prisiminimai, o jam?
– Tai – darbas, draugai. Jam tai yra visas gyvenimas. Mano vaikinas studijuoja indoeuropiečių kalbas, todėl kaip kalbininkui tai labai naudinga, svarbi kalba. Kiekvienais metais dabar važiuojame į Lietuvą kartu atostogauti. Kartą jis man parodė visą Lietuvos žemėlapį, kur sužymėtos apskritys. Rodo: čia buvau, čia buvau, čia buvau ir liko gal dvi arba trys vietos, kur nebuvo. Nustebino, kad jis taip susidomėjęs Lietuva, kad kiekvieną apskritį aplankė.
– Ar nesunku kalbėti su vaikinu lietuviškai?
– Aišku, visada lengviau kalbėti savo kalba, pavyzdžiui, jei sakome „aš tave myliu“. Tai visada geriau savo kalba girdėti, kažkaip paveikia stipriau. Na bet man nėra taip lengva kalbėti prancūziškai, o jam nėra taip lengva kalbėti lenkiškai, todėl lietuvių kalba yra tam tikras kompromisas. O visų antra, tai buvo kalba, per kurią susipažinome. Susipažinome per lietuvių kalbos konferenciją prieš metus.
Katarzyna, nuotr. iš asmeninio albumo
– Ar norėtum, kad ir tavo vaikai kalbėtų lietuviškai?
– Norėčiau, bet, aišku, man bus labai svarbu, kad vaikai išmoktų kiekvieno gimtąsias kalbas, lenkų ir prancūzų, bet mes tarpusavyje vis tiek šnekėsime kaip ir dabar šnekame – lietuviškai. Tai ir vaikai išmoks. Visada yra tokia baimė, kad išmoks blogai kirčiuoti, taip, kaip mes kirčiuojame, kad gramatika ne visada bus teisinga. Kad ir kaip būtų, esame tikri, kad turi būti kontaktas su Lietuva.
– Ar sunki buvo mokymosi pradžia?
– Aš niekada specialiai nesimokiau kalbos, truputį mokėjau iš to, ką mačiau gatvėse. Pavyzdžiui, parduotuvėse, ką matydavau parašyta. Turėjau žodyną ir tuomet tikrindavau, ką tai reiškia. Ir po poros metų tokių važiavimų galėjau jau gerai susiorientuoti. Galėjau, pavyzdžiui, lietuviškai išversti kiekvieną žodį tėvams.
-
- Katarzyna, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Katarzyna vieši Lietuvoje, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Katarzyna vieši Lietuvoje, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Katarzyna, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Katarzyna, nuotr. iš asmeninio albumo
-
- Lietuvių kalbos mokymasis, nuotr. iš asm. albumo
-
- Katarzynai sunkiausia yra lietuvių kalbos kirčiavimas, nuotr. iš asmeninio albumo
– Neišgąsdino universitete prasidėjęs gilesnis kalbos pažinimas?
– Iš pradžių buvo toks jausmas, kad tai visai kas kita nei kad aš kažkada mokiausi. Nes anglų, vokiečių ir prancūzų buvo visai kitokios kalbos. Bet gana greitai pasirodė, kad lietuvių kalba pagal struktūrą panaši į lenkų kalbą. Aišku, yra skirtumų, bet kadangi mano ryšiai visada buvo labai glaudūs, mane visada labai domino kultūra, turėjome draugų Lietuvoje, nuolatinis kontaktas su kalba tiesiog skatino mokytis. Jei domiesi kultūra ir šalimi, tai, tiesą sakant, sunku neišmokti, nes kultūra tiesiog įtraukia.
Katarzyna, nuotr. iš asmeninio albumo
– Kas buvo sunkiausia lietuvių kalboje?
– Kirčiavimas. Visiems visada sunkiausia būna kirčiavimas. Aišku, yra tokių balsių, kurių nėra lenkų kalboje. Iš pradžių buvo sunku atskirti e ir ė. Na ir sangrąžiniai veiksmažodžiai irgi sunkūs pradžioje. Sakykim, mokytis bet neSImokau. Labai daug klaidų darėme pradžioje, dėstytojai turėjo nuolat mus taisyti. Paskui kažkaip išmokome, bet kirčiavimas lieka nesuprastas iki galo visam gyvenimui. Net doktorantai ir mūsų dėstytojai lenkai kartais turi problemų su tuo.
– Kodėl žmonės nori studijuoti baltų kalbas?
– Dėl įvairių priežasčių. Pirma priežastis yra folkloras, liaudies kūryba, kultūra. Turiu vieną draugę, kuri labai susidomėjo latvišku ansambliu ir dėl to įstojo.
Katarzyna vieši Lietuvoje, nuotr. iš asmeninio albumo
– Kaip lietuviai reaguoja, kai išgirsta tave kalbant lietuviškai?
– Įvairiai. Kartą žmogus net nesuprato, kad aš – ne lietuvė. Bet dažniausiai pirmiausia būna nuostaba, o paskui pasipila klausimai: kur? kodėl? kada? Ir reikia tuomet pasakoti visą istoriją. O kai sužino dar žmogus, kad abu su vaikinu kalbame lietuviškai, nors nė vienas nesame lietuvis, tai iš viso žmonėms pasidaro labai įdomu. Man labai smagu taip susikalbėti su lietuviais. Kadangi kalbame lietuviškai, nors nesame lietuviai, esame labai maloniai visada priimami. Tai atveria daug durų.
– Ką duoda kalbos mokėjimas?
– Man tiesiog atrodo, kad jei nemoki tos kalbos, visada yra sunkiau užmegzti tvirtą ryšį tarp žmonių. Visada sunkiau. Nes jei kalbama apie labai smulkmeniškus dalykus, tai kartais sunku gerai išreikšti tai, ką turi galvoje. Ir, be to, aišku, kultūra. Kiekvienoje kalboje įrašytas tam tikras pasaulio įvaizdis. Tą galima pamatyti visokiuose posakiuose tiek lietuvių, tiek lenkų kalboje. Yra tokių pasakymų, kur matome tam tikrą kalbos atspalvį ir tai yra labai unikalu.
Giedrė Peseckytė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Euroblogas.lt 
Parašykite komentarą