Mėnesio tekstas – apie kalbininkus
Daiva Repečkaitė, nuotr. iš asm. albumo
„Vertimo tema mane domina jau seniai. Moku daug kalbų ir stengiuosi kiekviena iš jų išmokti kalbėti taisyklingai, pažinti jų turtingumą, todėl ir į savo šnekamąją kalbą gerokai mažiau prikaišau angliškų žodžių nei panašios socialinės padėties bendraamžiai. Tačiau kartu man gerai žinomas ir specialistų nusivylimas kai kuriais jų srities terminais, taip pat jaunimo pasipiktinimui kalbos politikos sprendimais išreikšti vartojama žyma #VėlKaKa“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt autorė Daiva Repečkaitė.
Jos tekstas „Tegyvuoja apostrofas, arba užsienietiški vardai lietuviškai“ tapo mėnesio tekstu.
„Savo straipsniams kalbinu daug užsieniečių, dažnai jie prašo parodyti tekstą, net jei nieko nesupranta, o po to šaiposi, kad Konstantina (bulgarė), tekste paminėjus ją kilmininko linksniu, virto Konstantinos (graikiškas vyro vardas). Nors VLKK specialistai mano, kad nereikia lietuvių kalbos gramatikos vertinti iš germanų ar romanų kalbų perspektyvos, visgi yra skirtumas, ar keičiasi žodis, ar ne“, − sako autorė.
„Vienas įdomiausių prisiminimų iš stažuotės Europos Parlamento Vertimo raštu generaliniame direktorate buvo būtent konferencijos su VLKK, kai teko pažinti žmogiškąją šios institucijos, kurią mano draugai įpratę vertinti tik kritiškai, pusę, pamatyti, kaip tariamasi su vertėjais. Tai ir padėjo suformuluoti klausimus VLKK. O „Tegyvuoja apostrofas“ − mano nuoširdi emocija, nes jis tikrai palengvina gyvenimą“, − tvirtina mėnesio teksto autorė.
Kviečiame išsamiau susipažinti su tekstu:
Tegyvuoja apostrofas, arba užsienietiški vardai lietuviškai
Grafitis Briuselyje, Daivos Repečkaitės nuotr.
Aksls Rouzs ir Britney Spearsova – tokia šmaikščia antrašte pavadinau savo tekstą apie svetimvardžių norminimą Vidurio ir Rytų Europos kalbose, kai stažuodamasi Europos Parlamento Vertimo raštu generaliniame direktorate apie tai rašiau šios institucijos naujienlaiškiui. Kolegos iš Vakarų Europos stebėjosi ir kraipė galvas, kad vardai lotyniškus rašmenis turinčiose kalbose gali būti perrašomi, jiems pridedamos galūnės (pvz., čekų kalboje net slaviški vardai adaptuojami – Marija Šarapova virsta Maria Šarapovova).
Vertėjams ir lietuviškuose tekstuose minimiems užsieniečiams nerimą kelia, kad, pakeitus vardą, skaitytojas susigaudyti galės, bet kompiuteriui tai bus du skirtingi vardai. Dėl įvairių priežasčių ES vertėjams į lietuvių kalbą per pastaruosius metus Valstybinės lietuvių kalbos komisija (VLKK) padarė nuolaidų.
ES vertėjams raštu tenka dirbti su įvairiausiais dokumentais – nuo teisės aktų iki posėdžių protokolų. Daugelyje tekstų, ypač protokoluose, minima daug asmenų. Bet juk tradiciškai lietuvių kalboje užsieniečių vardai yra gramatinami – parenkamos galūnės pagal kalbos tradicijas. Norint sulietuvinti asmenvardžius, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokios lyties asmuo, ir vyrų vardams pridėti galūnes. Tik ne mechaniškai – nenorėtume, kad atsirastų Diderotas ar Foucaultas (Didro ir Fuko). O kaip elgtis su linksniuojamomis latviškų vardų galūnėmis? Ar linksniuoti „lietuviškai“ besibaigiančius vardus įvairiose kalbose (pvz., švedišką Pontus)? Jei latvis Pauls tampa Vokietijos piliečiu, ar dėl to nustoti linksniuoti šią pavardę?
Kad galėtų palengvinti savo darbą (ieškoti informacijos apie kiekvieno asmens lytį – sunkus ir mažai pridėtinės vertės kuriantis darbas), vertėjai tariasi su VLKK. Jau kurį laiką leidžiama sąrašuose, kurie nėra rišlus tekstas, nebepridėti galūnių. Pastaruoju metu pasirūpinta ir tuo, kad asmenvardis būtų visais linksniais atpažįstamas.
„Pokyčių dėl kitų kalbų asmenvardžių vartojimo yra: kai siekiama didesnio tikslumo, lietuviška linksnio galūnė gali būti pridedama po apostrofo, pvz.: Lucas’as, Lucas’o, Lucas’ui...; Wałęsa, Wałęsa’os, Wałęsa’ai…, Sophia, Sophia’os, Sophia’ai…, jei tikslumas nebūtinas, kaip ir anksčiau, galūnes galima dėti tiesiai prie kamiengalio arba jį keisti, pvz.: Lucasas, Lucaso, Lucasui…; Wałęsa, Wałęsos, Wałęsai…, Sophia, Sophios, Sophiai…“ – tinklaraščiui Euroblogas.lt pasakoja Aistė Pangonytė, VLKK Bendrojo skyriaus vyr. specialistė, apie šiemet priimtą rekomendaciją, kurios jau seniai prašė įvairių sričių specialistai.
Šiandien grožiniuose kūriniuose vardai vis dar transkribuojami pagal tarimą, spaudoje gali būti pateikiamos abi formos, dokumentuose pamažu atsisakoma asmenvardžių pakeitimų. Na, o kai vardas atsiduria ne tekste, o sąraše ar užraše, galima išvis nebesivarginti ir kopijuoti originalą.
„Rekomendacijoje išlaikoma nuostata, kad autentiški asmenvardžiai negramatinami, kai vartojami nerišliame tekste – ne sakinyje, ne žodžių junginyje: afišose, knygų antraštėse, adresuose, rekvizituose, sąrašuose, blankuose, skliaustuose šalia adaptuotų asmenvardžių ir pan.“, – primena A.Pangonytė.
Nemažai klausimų vertėjams kyla ir dėl terminų – kai kuriems prireikia naujadarų (pvz., sanglauda, įtrauktis).
Lenta Liuksemburge, Daivos Repečkaitės nuotr.
„Kalbos komisija nėra naujadarų kūrėja, o greičiau jų viešintoja, siūlanti lietuviškus atitikmenis ir stebinti, kaip jie prigyja“, – aiškina turbūt daugiausia kritikos visuomenėje sulaukiančią sritį VLKK Svetimvardžių keitimo lietuviškais atitikmenimis skyriaus vedėja Audra Ivanauskienė. Tarp sėkmingesnių naujadarų ji įvardija riedį ir asmenukę.
„Naujas lietuvių kalbos žodis ar tam tikros srities terminas atsiranda, kai bendradarbiauja vertėjai, dažnai pirmieji susiduriantys su nauju, dar neįvardytu reiškiniu, tos srities specialistai ir kalbininkai, — tinklaraščiui Euroblogas.lt sakė A.Ivanauskienė. – Prie jų sklaidos ir įtvirtinimo daug prisideda žiniasklaida, akademinė bendruomenė. Tinkamo termino parinkimas ar sudarymas – nelengvas darbas, sėkmingas tik tada, kai įsigilinama į sąvoką, perprantama jos esmė, svarbiausi jos požymiai“.
Pasak VLKK specialistės, kuriant terminus, tarp jų ir ES politikos, pirmu smuiku griežia ne VLKK.
„Akivaizdu, kad naujus terminus pirmiausia turi siūlyti ir siūlo sričių, kurių sąvokas reikia įvardyti, specialistai. Tai pagrindinis principas, kurį linkstama pamiršti, kai tų pačių specialistų kritikuojamas vienas ar kitas nevykęs terminas. Tuo atveju kaip tik specialistai turi teikti savo argumentus, sutarti, ką ir kaip reikia keisti. Kalbininkai paprastai vertina termino raiškos taisyklingumą, atitiktį kalbos normoms. Taigi kiekvienas terminas yra atskiras atvejis, kurio sėkmės garantas – bendras srities specialistų ir kalbininkų darbas“.
Sakoma, kad net Jonas Jablonskis pateisino originalios svetimvardžių rašybos vartojimą leidiniuose „ne prastuomenei“. Paskutiniu metu Lietuvoje artėjama prie sutarimo, kad saugoti vardu įkūnytą kito asmens tapatybę yra vakarietiškas pasirinkimas, į kurį ir reikėtų orientuotis. Tiesa, pakeliui prarasime vieną bruožą, kurio anksčiau pavydėdavo kolegos iš užsienio. Mūsų vertėjams nebereikės rūpintis, kad, pamatę egzotišką vardą, žinotume, kaip jį ištarti. Tuo turėsime pasidomėti patys.
Daiva Repečkaitė
Norite šį tekstą publikuoti savo interneto svetainėje ar tinklaraštyje? Turite pastebėjimų šia tema ar norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite mums elektroniniu adresu euroblogas.geras @ gmail.com. Komentarus siųskite lietuviškais rašmenimis, prisegtus kaip „Word“ ar pan. dokumentą.
Euroblogas.lt 
Vienas atsakymas į “Mėnesio tekstas – apie kalbininkus”
Britnė Spyrs, o ne Britney Spearsova 🙂
PatinkaPatinka